1906 lapkričio 6 d. lygiai prieš 105 metus Vilniaus miesto salėje, dabartinės Nacionalinės filharmonijos rūmuose, mėgėjų pastangomis buvo pastatyta pirmoji lietuviška Miko Petrausko opera „Birutė“. Jos libretą parašė Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Vaidino Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė), Kipras Petrauskas (Birutės brolis), G.Landsbergis-Žemkalnis (senasis vaidila), Antanas Žmuidzinavičius, Kazys Puida ir kt.
Opera žiūrovus perkėlė į legendinius XIV a. lietuvių kovų prieš grobuonis kryžiuočius laikus ir meniškai perteikė, į XVI amžiaus pradžios Lietuvos metraščių sąvadą patekusią, vieną iš romantiškiausių pagoniškojo lietuvių istorinio epo pasakojimų apie Kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės meilę:
Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.
Štai ką apie M.Petrausko operą „Birutė“ rašo profesorius Vytautas Landsbergis:
1906 m. Vilniuje buvo išleista Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio parašyta pjesė „Birutė“, taigi draminis scenos veikalas, kurį turėjo esmingai papildyti muzika.
L.Giros duomenimis, „Birutė“ buvo pirmoji dramaturgo pjesė, pradėta rašyti dar 1900 m., kai Žemkalnis išėjo iš Liepojos kalėjimo, atkentėjęs ten 10 savaičių „už lietuvišką propagandą“.
Tokio žanrinio „Birutės” pavidalo (pjesė su muzika) sukūrimą paskatino kiek vėliau statomos lietuvių kalba operetės bei chorvedžio ir kompozitoriaus Miko Petrausko veikla Vilniuje 1905 m.
Tikrai žinoma, kad 1906 m. vasarą, slapstydamasis nuo carinės policijos persekiojimų, M.Petrauskas per keletą savaičių sukomponavo muziką „Birutei”. Lapkričio 6 dieną „Vilniaus kanklių” draugija atliko G. Landsbergio-Žemkalnio melodramą (kompozitorius M. Petrauskas) Vilniaus miesto salėje (dab. Valstybinėje filharmonijoje). Operą režisavo G. Landsbergis-Žemkalnis, vaidino ir dainavo – Vilniaus lietuviai, teatro mėgėjai: knygyno vedėja M. Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė), literatas K. Puida (Kęstutis), G. Landsbergis-Žemkalnis (senas vaidila) ir trys jo vaikai, dailininkas A. Žmuidzinavičius (krivių krivaitis Lizdeika), būsimieji profesionalai dainininkai: S. Audėjus, K. Petrauskas (Birutės broliai) ir kiti.
Operos turinio pagrindas – gerai žinoma istorinė legenda apie kunigaikščio ir vaidilutės meilę, atėjusi iš Lietuvos istorijos, 19 a. pradžioje atgimusi ir paplitusi per S.Valiūno „Birutės dainą”.
Trumpas „Birutės” siužetas: Palangos tėvūno dukterį Birutę yra nusižiūrėjęs kryžiuočių komtūras Vinrichas fon Kniprodė; pirmoje scenoje Birutė graudžiai rauda, bijodama, kad tėvas ir broliai gali ją atiduoti kryžiuočiui. Komtūro pasiuntiniai, atsivedę pulką karių, privalo laikytis taikos sutarties, tačiau jie tikisi Birutę arba vogčia pagrobti, arba išgauti už dovanas ir žadamas privilegijas.
Tuo tarpu atvykęs iš Kernavės krivių krivaitis Lizdeika, vietinis Palangos krivis ir kitos vaidilutės numato, kad padidės „būrelis Žinyno mergelių”. Birutei tenka rinktis: Marburgo valdovo meilė arba tėvynės sunaikinimas; ji prašo mirties iš tėvo rankų. Abi pusės stveriasi ginklų, bet čia Lizdeika apreiškia dievų valią, kad Birutei lemta tapti vaidilute. Antrajame veiksme vaidilutės ruošiasi Birutę įšventinti. Senas aklas vaidila daina garbina dievaičius, aiškina, kad vaidilutės netrauktų „verstinai savo tarpan žemės mergelės, jei ji neturi tam tikro pašaukimo”, ir pranašauja Birutės likimą: „Ji taps motina milžino, kuris savo tautą, savo tėvynę išverš iš tamsybės žabangų, sugriaus kryžiuočių galybę“.
Čia pat, kalno viršūnėje prie aukuro, susitinka ir Birutė su Kęstučiu; ja sužavėtas iš pirmo žvilgsnio, Žemaičių kunigaikštis prabyla apie savo jausmus. Krivis su vaidilutėmis mėgina skubiai ir net prievarta ją įšventinti; Kęstutis, išgirdęs vaidilos paaiškinimą, kad mergelė tik tariamai paskirta į vaidilutes – kryžiuočiams apgauti, – ryžtingai sutrukdo ceremoniją, pasiūlo Birutei savo ranką ir Lietuvos karalienės sostą. Birutei sutinkant, choras šlovina gimtąjį kraštą ir plačiai garsėjančią valstybę (V.Landsbergis. Apie „Birutę“ // Mikas Petrauskas. Vilnius: Vaga, 1976, p. 352-365).
Praėjus 100 metų, 2006 m. lapkričio 6 d., Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje vėl skambėjo M.Petrausko „Birutė“ (orkestruota Teisučio Makačino). Kiti buvo kūrėjai, kiti atlikėjai ir klausytojai, tačiau kaip ir prieš šimtą metų, taip ir dabar visus vienijo džiaugsmas ir pasididžiavimas pirmąja lietuviška opera.
2007 m. vasarą „Birutė“ buvo pakartota Pažaislio festivalio metu, Babtyno-Žemaitkiemio dvare, o 2008 m. – Biržuose, visur sulaukė gausaus klausytojų būrio ir palankaus jų vertinimo.
Ši sėkmė paskatino 2009 išleisti „Birutės“ kompaktinę plokštelę „Mikas Petrauskas. Birutė” (Įrašų kompanija: Cantus firmus, 2009).
Lietuvos radijo fonduose yra išlikę vos keli operos fragmentai, o visa opera niekada nebuvo įrašyta.
Legenda apie vaidilutę Birutę, tapusią kunigaikštiene, mūsų vaizduotę ir tautinius jausmus žadina ir kursto iki šiol. Kopdami į didingą Birutės kalną Palangoje kaskart mintimis ir jausmais vėl pakylame į didingą nežinomų vaidilų apdainuotą mūsų Tėviškės kovų ir meilės viršukalnę. Ir nušvinta suvokimas, kad užgesinus ugnį ant šventkalnio, ir pridėliojus kryžiuočių tikėjimo atvaizdų, vaidilų kurstyta mūsų protėvių Tikėjimo Dvasios ugnis lietuvių širdyse dar neužgeso.
Ne veltui ant pirmosios lietuviškos operos libreto kūrėjo ir vaidilos vaidmens atlikėjo, besiilsinčio Literatų kalnelyje, Vilniaus rasų kapinėse, paminklinio akmens įrašyta – „Lietuvos vaidila Gabrielius Landsbergis Žemkalnis 1856-1916“.
Vadinasi, prieš 85 metus pirmosios lietuviškos operos atgaivintas, lietuviškas istorinis epas dar nepasibaigė.
Pagoniskas – ar isvis zinoma rasanciajam, ka tas zodis reiskia ir ka bendro su juo turi senasis lietuviu tikejimas ir tai raso romuvietis, leiskite giliai giliai atsidusti …
Jeigu Jūms žinoma ką tai reiškia tai prašome pateikti. Pagonis reiškia ugnies garbintojas net ir pats žodis taip skaitosi p+agonь, kur raidės tiksliau runos -p- reikšmė ir yra ugnis. Jeigu Jūs norite teigti lotinišką versiją ‘kaimėtis’ tada Jūsų vieta katalikų seminarijoje. lyvis
Lietuviai turi islaike ‘ugnis’, sanskrite ‘agnis’, slaviska ‘ogonj’. Jei ‘pagonis’ nuo slavisko ‘p-ogonj’, tai jau niekinantis zodis, atsirades su lietuviu apkrikstijimu ir slavu naujakalbes ( galite pasiskaityti kaip su jos kurimu vargo Kirilas ir Metodijus Bernsteino knygoje ) prigijimu, o lietuviu kalba tegali buti ‘pa-ugnis, -ius’, saknini u gali keisti ir o, ir a, zhiotas ( hiatus ) lietuviams yra nebudingas sudarant sudurtinius zodzius, dar gali buti paugnonius, -is. Ta zodyje ‘pagonis’ esanti o labai jau trukdo save vadinti pagal garsa – isdavika ugnies kurentojais. Ir katalikisku atveju, ir staciatikisku atveju ‘pagonis’ reiskia niekinancia zodzio reiksme.
Todėl katalikiška Lenkija iki šios dienos nekenčia pagoniškos garbingos Lietuvos. Jūs taip pat pakibote ant to krikščioniško kabliuko. Jūsų kalbos dėsniai neišgali paaiškinti pagonio prasmės todėl Jūs ir blaškotės krikščioniškose labirintose. lyvis
Galiu atsakyti atsakyti kaip lietuvis lyviui : 1. Sejm – sueiti /schodzic sie/, suėjimas /schodzenie/, seimas > sejm, 2. chorazy- kariauti /wojowac/, karungva, -is, -ys /bron, noszacy bron/ > chorazy, 3. pieniadz- penėti /karmic, tuczyc/, penintis/karmiacy/, peningas /karmiacy/ > pieniadz, 4. k.u.r.w.a – kreivėti, kreivinti /krzywic/, lot. curvere, curva > k.u.r.w.a, 5. c.h.u.j- kuiti, kuisti /grzebac sie/, kujus /grzebak/ > c.h.u.j, 6. kieszen – kišti /wsuwac/, kišenė > kieszen, 7. krzeslo – krėsti /trzasc/, krėslas / valdzios zenklas, sostas – meble dla sidzenia wladcy/ > krzeslo, 8. siadelko – sėdėti /sidzic/, sedeliukas > siadelko, 9. flaki – plėkti /plesniec, technac/, plėkas /zelad wolowia/ > flaki, 10. kassa – kaišioti, kaištyti /wsuwac, wtykac, wpychac / > pranc. caisse, z tego samego czasownika i caissette / kasseta, 11. ryba – raivytis / przeciagac sie/, raiva > ryba, 12. p.y.z.d.a – p.i.s.t.i /jabac/, p.y.z.d.a > p.y.z.d.a, 13. grusza – graužti /grzysc /, grauža > grusza, 14. wysnia – vaišinti /czestowac/, vaišenia > wysnia, 15. praca – prakaituoti / pocec / > pracowac, praca, 16. groszy – grąžinti /zwrucic/, grąžys > groszy, 17. mleko – melžti /doic/, ( malaga – slowo pierwiastek ) > mleko, 18. garnek – garuoti / parowac /, garinukas, garinėkas > garnek, 19. robak – ropoti / pelzac /, ropokas > robak, z tego samego czasownika jesce pl. ropucha i lacinska reptilia, 20. mucha – mušti /bic /, z tego samego czasownika mosquito, tez finska musta / czarny, tez arabski mustaqim / c.h.u.j.
ᛈ p /p/ ?*perþ- – tokia runos p reiksme duodama ( sakytume lietuviskai ‘perti’, gal Perkuno reiksme ), gal slavistai duoda ir ‘plamia’ kaip ugnies reiksme, gal but. Tada pagal slaviskaji p runos atveji ‘pagonis’ yra ugnies kurentojas, kas labai tinka lietuviu senojo tikejimo ispazinejams.
Žodis pagonis nėra nei slaviškas nei lietuviškai. Jis yra iš pagonybės laikų iki krikščionybės laikų, kurios pradžia urvuose ir jos krikščionybės nebuvo dar nė kvapo ir čia lyginamoji kalbotyra neišgali paaiškinti jo prasmės. Čionai tenka pasinerti į runų prasmes ir tai nėra lyginamosios kalbotyros mokslas. Runų prasmes teikiau: pirmos septynios runos tai čakriniai taškai, kitos 12 – 13 zodiako ženklai ir likusios 4 runos – luomai. lyvis
Po lotynų pro slavų yahuja termo logija kalbant, žodžių ” po-ganiat-ganaja Litva” prasmė ar kt., akivaizdžiai sietina su tuometiniu reiškiniu – kad Lietuva turėjo ir DAR nebuvo išmetusi savų Dievų ir savos saviprasmės.
Tad praeitis Lietuvai, pripažinkit, kilnesnė už dabartinę suyahuvanintą dabartį, kurią jau galima pavadinti pasivaikščiojimu po-sūtrauka virtusią – (“krikščionišką”) Lietuvą.
Lietuva neabejotinai būtų išlikusi stipri, taryt su savo namų erdve, jei būtų išlikusi po-Perkūniška su gyva Ugnimi didžiųjų Baltų Dievų.
Šiais metais minime dramaturgo, prozininko, publicisto, teatralo, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojo
G.LANADSBERGIO-Žemkalnio 160-ąsias gimimo metines. Ar tikrai ant paminklinio akmens užrašas? – „Lietuvos vaidila Gabrielius Landsbergis Žemkalnis 1856-1916″. Jis gimė 1852 m. vasario 2 d. (sen. sausio 21 d.)