Išrinktasis Prezidentas netrukus įsikurs rūmuose prie Simono Daukanto aikštės. Reikia manyti – dešimtmečiui. Lietuvai labiausiai reikia politinio ir kultūrinio stabilumo. Ypač dabar, kai viešoji erdvė perpildyta diletantiško erzelio, intrigų, tikrų ir tariamų skandalų, o už valstybės sienų matome ir gana pavojingų tendencijų formavimąsi, grasinantį svarbiausiai žmonijos egzistavimo sąlygai – taikai.
Dėl globalizacijos ir emigracijos kasdien prarandame žmogiškuosius išteklius, tačiau niekaip nesugebame suprasti, kad būtent jie yra svarbiausias valstybės turtas. Nesugebame išmintingai naudotis tuo, ką turime savo žemėje ir jos gelmėse. Mums nuolat šneka apie bandymus apgauti savo valstybę ir jos piliečius, tačiau nutyli apie tai, ką reikšmingo ir gražaus sukuriame mokslo institucijose, kokias naujas galimybes valstybės pažangai atskleidžia mūsų tyrėjai ir energingi verslo kūrėjai.
Gitanas Nausėda – ne naujokas mūsų viešojoje erdvėje. Daugiau kaip du dešimtmečius girdėjome gerai apmąstytus komentarus apie finansų sistemos pokyčius ir verslo plėtros tendencijas. Pripratome prie ramaus, solidaus, inteligentiško diskusijų tono ir aiškių atsakymų. Skirtingai nuo daugelio kitų analitikų, jis neišsisukinėja nuo sudėtingų klausimų ir nepuola aiškinti apie batus, kai jo klausia apie ratus. Jei situacija – sudėtinga, o informacija – prieštaringa, nebando jos suprimityvinti ir nevaizduoja visažinio. Atvirumu ir bendravimo maniera šiek tiek primena Prezidentą Valdą Adamkų, tačiau turi tik jam būdingą kalbėsenos stilių.
Imponuoja ir jo požiūris į asmeninį gyvenimą. Išpuoselėta šeimos sodyba labai daug pasako apie jos šeimininką. Galima kalbėti apie skirtingą sodybos architektūros sampratą, tačiau jei tik galimybės leistų, argi nenorėtume sukurti šeimai tokių sąlygų? Juk šeimos laimė – valstybės laimės sudedamoji dalis.
Kai kas bando jam prikišti politinės patirties trūkumą, tačiau kas iš tikrųjų yra politika? Sociologijos klasikai politikos tikslą apibrėžia kaip visuotinės tvarkos ir piliečių saugumo siekį. Būtent tvarkos, o ne vadinamųjų politinių intrigų. O ar ne to mums labiausiai reikia? Ar ne pasitikėjimo savo vadovais ir visa valstybės sąranga? Žmogus, atėjęs su gerovės valstybės siekiu, pirmiausia turi būti sutiktas su nuoširdžiu noru prisidėti, kad toks siekis būtų įgyvendinamas, kad būtų susitelkta į visuomenės susiklausymą ir vienybę. Asmenys, kurie politiką suvokia kaip galimybę kažką apgauti, ar užsikorus ant bendrapiliečio nugaros, pačiam aukštyn palypėti, neturėtų būti vadinami politikais. Tokiai elgsenai apibūdinti naudojamos kitos sąvokos.
Valstybės vairą naujasis Prezidentas perima labai sudėtingu metu. Neužsiimkime čia kritika tų, kurie dirbo iki šiol. Buvusieji vadovai darė tai, ką sugebėjo ir taip, kaip jiems atrodė tinkamiausia. Dabar svarbiausia, kaip pati visuomenė suvokia savo pareigą ir galimybes susitelkti, kad susikaupusios problemos būtų sprendžiamos kuo veiksmingiau. Ko reikia dabar, kad piliečiai pagaliau suvoktų, jog kitos Lietuvos – tautos namų – niekur nėra? Neturime nei cunamių, nei žemės drebėjimų, bet vis labiau ryškėjantys klimato kaitos požymiai tik primena, kad nei Sacharos karštis, nei afrikinio kiaulių maro epidemija sienų nepaiso ir vizų neprašo.
Per tuos beveik tris dešimtmečius pasiekta Lietuvos pažanga – akivaizdi. Kada Lietuvos piliečiai važinėjo tokiais moderniais automobiliais? Kada naudojosi tokia buities technika ir informacinėmis technologijomis? Kada galėjo sau leisti lankytis egzotiškiausiuose kurortuose? Kada turėjo tokias galimybes naudotis pasaulio kultūros lobiais? Kada, nuvažiavę į kitą valstybę, nebesijaučiame atvykę iš „trečiojo pasaulio“. Problemų, žinoma, turime gana daug, bet parodykite valstybę, kuri jų visai neturi.
Savo problemų per vienerius-dvejus metus neišspęsime, bet per dešimtmetį daug ko galime atsikratyti. Valstybės aparatas pagaliau turi suvokti, kad svarbiausias jo uždavinys – piliečių bazinių socialinių poreikių tenkinimas. Tai leistų pagaliau pereiti nuo „gaisrų gesinimo“ politikos prie apgalvotos ilgalaikės strategijos. Pirmaeilis uždavinys – piliečio jausenos stabilumas. Kiekvienam iš mūsų reikia „stogo virš galvos“ – savojo būsto ir stabilios jo aplinkos. Reikia bendruomenės, su kuria esi susijęs. Namų, į kuriuos visada gali sugrįžti, kuriuose visada esi laukiamas. Jokiu būdu – ne pasaulio valkatos, ne klajūno būsenos. Niekas dabar nesiruošia statyti neįveikiamų sienų, niekas nesiruošia žmogaus uždaryti „savame užpečkyje“. Keliauk, žmogau, išbandyk save kitur, bet vargas tau, jei jau niekur nebesijauti savas tarp savų. Kas tada esi? Deja, tik pati pigiausia darbo jėga, niekam nerūpintis beveidis statistinis vienetas, be tėviškės jausmo. Neretas iš mūsų tik tada pajunta gimtosios kalbos ir gimtojo krašto ilgesį, kai atsiduria svetimoje visais atžvilgiais aplinkoje. Tik tada pradedi akimis gaudyti automobilius, pažymėtus Vyčio ženklu.
Lietuvai teks per artimiausią dešimtmetį labai daug nuveikti, plėtojant savo gamybą, diegiant naujas profesijas. Nėra jokių objektyvių kliūčių, neleidžiančių siekti žymiai aukštesnio darbo našumo ir aukštesnės darbo kultūros, švaresnės ir fiziškai bei psichologiškai palankesnės darbo aplinkos. O tai susiję ir su socialinės nelygybės mažinimu. Judriame pasaulyje tik asmenys, turintys aukštą profesinę kompetenciją, turi galimybę pilnavertiškai dalyvauti darbinėje veikloje ir pakankamai uždirbti. Vargu ar kas ilgai džiaugsis kenksmingu sveikatai, nemaloniu ar monotonišku darbu, nors šiuo metu už tai dar neblogai užmoka. Vis mažiau tokių, kurie įgiję specialybės diplomą, gali tikėtis, kad kelis dešimtmečius pakankamai užsidirbs pragyvenimui, nekeldami kvalifikacijos arba nekeisdami darbo vietos. Nesinori čia net priminti, kokius naujus išbandymus siunčia ketvirtoji pramonės revoliucija, su kuria jau vis dažniau susiduriame ir Lietuvoje. Jokia emigracija nuo jos išbandymų neapsaugos.
Tačiau asmenybės išprusimas neapsiriboja profesine kompetencija. Darbo dienos trukmė trumpėja ir žmogui vis dažniau teks spręsti, kuo užsiimti vadinamuoju laisvalaikiu. Mokslininkai vis dažniau klausia: „O kodėl žmogus turi dirbti?“, turėdami galvoje tokią veiklą, kuri dabar tradiciškai vis dar siejama su profesija ir užimamomis pareigomis. Daugėja profesijų, kurios nesusietos su fiksuota darbo vieta ir apibrėžtomis darbo valandomis. Bet būtent laisvo laiko problema daugeliui lietuvių tampa neišsprendžiamu galvosūkiu. Lietuvoje vis dar nenorima gilintis, kaip derinti darbo ir poilsio režimą. Savęs ugdymas, nesusijęs su profesija, daugeliui dar tebėra nesuvokiama mįslė.
Bet kokiu žinių ir gebėjimų bagažu dalinsimės su savo vaikais, kurie nesidomi mūsų turima profesija? Tačiau kas mūsų valstybėje dabar domisi papildomu neprofesiniu ugdymu? Ar tuo reikia pradėti rūpintis, tik pasiekus pensinį amžių ir įstojus į „trečiojo amžiaus universitetą“? Netgi daugybės nusikaltimų priežastis – dvasinis skurdas, t. y. neišprusimas, pasaulio kultūros nepažinojimas. Ir jokios teisėsaugos institucijų taikomos sankcijos čia nepadės. Jokios baudos neprivers primityvios, neišprususios asmenybės laikytis eismo taisyklių, nesikeikti, nešiukšlinti, pagarbiai elgtis su kitais asmenimis, ypač jeigu jie atrodo silpnesni fiziškai, nepajėgūs apsiginti nuo chuligano.
O tai rodo, kad būtina keisti požiūrį į visą žmogaus ugdymo sistemą, mokyti žmones suprasti tėvų vaidmenį ir auklėjimo metodus. Į tą laiką, kurio vis daugiau lieka namams ir šeimos nariams. Jokios techninės priemonės niekada nepakeis tiesioginio šeimos narių, tėvų ir vaikų bendravimo. Ir jei namuose nėra šiltų, pagarbių tarpusavio santykių, neįmanoma tikėtis, kad gyvenimo neužterš patyčios ar net fizinis smurtas. Kodėl asmuo, vadinantis save profesionaliu aktoriumi, net pamaldų metu braunasi į bažnyčią ir tyčiojasi iš parapijiečių? Kas lėmė, kad jis nebesuvokia skirtumo tarp kultūros ir primityviausio chamizmo? Kodėl televizijos laidos vedėjas keikiasi arba kalba žargonu?
Bus daugiau
