B. Puzinavičius. Talino pavyzdys Vilniui

Neretai sakoma, kad estai mus lenkia, pirmauja daugelyje sričių, raginama iš jų pasimokyti, sekti jų pavyzdžiu. Bet tik ne istorinės atminties įamžinimo srityje. Čia estai ir jų sostinė Talinas irgi akivaizdžiai pirmauja, bet Vilnius neseka jo pavyzdžiu ir, sprendžiant iš pastarųjų metų Vilniaus savivaldybės atstovų veiksmų ir pareiškimų, net ir neketina to daryti.

Atrodo, kad mūsų sostinės vadovybei su meru priešakyje ne tik neįdomūs Talino pasiekimai šioje srityje. Jie nelinkę įsiklausyti ir į vietinių aktyvistų, Lietuvos patriotinių organizacijų atstovų nuomonę, atsižvelgti į ją. Ir ne tik nenori atsižvelgti, bet netgi leidžia sau kitaip mąstančius vadinti „praeities šešėliais“, raginti juos  „patraukti rankas nuo sostinės“ lyg sostinė būtų jų nuosavybė. 2009 m. Talino centre, Laisvės aikštėje buvo pastatytas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės kryžiaus ordino atvaizdas. Laisvės kryžius – tai ordinas, skiriamas labiausiai pasižymėjusiems kovotojams už Estijos laisvę ir Nepriklausomybę. Taigi estai neieškojo kokių tai neaiškių, daugiareikšmių, menkai suvokiamų monumento prasmių, abstrakčių, modernių, ar provokuojančių išraiškos formų, bet pasielgė paprastai, aiškiai ir, manau, labai teisingai.

Šalia šio monumento įrengta aikštė, kurios dalis padengta tvirtu akmeniniu grindiniu.  Todėl aikštė pritaikyta ne tik civilinėms iškilmėms, bet ir kariniams paradams, taip pat ir sunkiosios karinės technikos pasirodymams. Šioje sostinės centre esančioje aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo, t. y. reprezentaciniams valstybinės reikšmės renginiams deramoje vietoje, šių metų vasario 24 d. buvo surengtos Estijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio iškilmės,  kurių sudėtinė dalis – karinis paradas su karinės technikos demonstravimu.

Tuo tarpu Vilnius, šių metų lapkričio 23, žada – Lietuvos kariuomenės dieną – karinį paradą surengti Laisvės prospekte, t. y. miesto pakraštyje, nes Gedimino prospekto grindinys neatlaikys sunkiosios karinės technikos svorio. Taigi ir šiuo atveju, ir šioje srityje neprilygstame Estijai. Akis bado mūsų nesugebėjimas, ar nenoras sostinės centre įrengti tinkamas sąlygas reprezentaciniams renginiams, valstybinio lygio iškilmėms, taip pat ir  kariniams paradams, vizijos neturėjimas, apsileidimas, savinieka, o gal ir sąmoningas valstybės reprezentacinių poreikių ignoravimas, kenkimas jos prestižui ir įvaizdžiui.

Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 d., Estijos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiaės (Maarjamäe) kalvos  buvo atidengtas komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šitas memorialas irgi nėra labai originalus, daug kuo gerokai primena Vietnamo karo aukų memorialą Vašingtone. Bet dėl originalumo racionalūs estai, atrodo, nesisieloja. Juk šiuo atveju svarbiausia – memorialo turinys. Manau, tai irgi teisinga nuostata.

Ir Vilniuje šalia Lukiškių aikštės bei buvusio NKVD – KGB kalėjimo yra Pamėnkalnio arba Tauro kalnas, kuris, gal būt, irgi būtų tinkama vieta įamžinti komunistinio teroro aukas Vilniuje. Bet pabandyk tai pasiūlyti Vilniaus savivaldybei… Būsi išjuoktas ir, ko gero, pavadintas atgyvenusiu „praeities šešėliu“.

Taigi  estai, jų sostinė Talinas, mini savo valstybės  jubiliejų tvariais, reikšmingais, didelę išliekamąją vertę turinčiais, pilietines ir patriotines nuostatas deklaruojančiais monumentais, solidžiais renginiais, o Vilnius – įvairiausiais draudimais, „Vilnius – the G-Spot of Europe“ reklama, vienadieniais šou tipo spektakliais, pvz., šimtu laužų Gedimino prospekte 2018 m. Vasario 16 d.

Gal reikėtų priminti bent kelis iš Vilniaus savivaldybės bokšto „nuleistus“ draudimus ir merijos veiksmus bei nuostatas: uždraudė statyti dr. Jono Basanavičiaus paminklą Sirvydo skvere, įamžinti sovietų nukankintų 1918- 1940 m. Lietuvos vyriausybės narių atminimą Vilniuje prie Vyriausybės rūmų, iš Lukiškių aikštės „Šimtmečio rato“ išlupo granito plokštes su Šimtmečio rate patalpintų Lietuvos laisvės kovų relikvijų sąrašu, šias ir kitas Lukiškių aikštėje patriotinių organizacijų padėtas Laisvės kovotojų atminimo plokštes „patalpino“ „Grindos“ atliekų sandėliuose (ačiū Dievui plokštės su relikvijų sąrašu jau gražintos į Lukiškių aikštę), nesutinka, kad prie Seimo rūmų būtų pastatytas A. Muloko koplytstulpis, mano, kad Vilniui nereikia pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos  ir  Vytauto Didžiojo paminklų, neleido Vilniuje pastatyti A. Sakalausko „Laisvės kario“, nesirūpina deramu Seimo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą simbolizuojančios skulptūros „Žinia“ prie Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos aplinkos, taip pat  Lietuvos savanorių kapų sutvarkymu Naujosiose Rasų kapinėse ir t. t.