Kviečiame žiūrėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijoje filmuotą naują vaizdo įrašą.
Kunigo K. Prapuolenio (1858–1933) „Romos užrašai“, išleisti 2009-aisiais, – sau rašytas dienoraštis, kurį spaudai parengė ir komentarus parašė Vilniaus universiteto docentas Remigijus Misiūnas.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Ginas Dabašinskas, Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas bando pirmiausia patys sau atsakyti į klausimą, kodėl svarstymams jie pasirinko viešumai neskirtus užrašus.
Ar todėl kad autorius, 1912–1921 m. buvęs Šv. Stanislovo bažnyčios Romoje kapelionu, dienoraštyje reiškė idėjas, dėl kurių, kaip pats rašė, gali būti apšauktas eretiku ir schizmatiku? Lietuvių išlikimą jis siejo su tikyba, aukštai vertino pagonybę kaip tautos gyvatos veiksnį. Lenkų skleistą katalikybę laikė žalinga dėl jos paviršutiniškumo, nutolimo nuo tautos. Pasisakė už lotyniškų apeigų pakeitimą lietuviškomis, paimtomis iš Rytų apeigų katalikų (unitų).
Romos bažnyčios kapelionas negailėjo stiprių žodžių Vatikano biurokratijai, jos intrigoms. Lietuvos bažnyčios ateitį siejo su atsiskyrimu nuo Vatikano, nors nedetalizavo, kaip tai padaryti. (Užrašuose leido sau svarstyti, kad Ketverių metų seimas (1788–1792) ir Vilniaus universiteto masonų veikėjai būtų išvadavę Lietuvą iš Vatikano nagų.)
Kun. K. Prapuolenis griežtai pasisakė prieš celibatą, teigė, kad tai Romos, o ne Dievo įvestas dalykas. Jo požiūriu, šeimas sukūrę kunigai duotų tautai išsilavinusių vaikų, gausintų inteligentų luomą.
Ar iš dviejų išlikusių jo privataus dienoraščio sąsiuvinių ištraukti eretiški teiginiai dabar sukeltų lietuvių katalikų diskusijas? Ar kas nors kovotų už tokių idėjų įgyvendinimą?
Kita priežastis, žadinanti dėmesį kun. K. Prapuoleniui, – reikšminga jo vieta XIX–XX a. lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje. Prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas rinkinyje „Užgesę žiburiai“ kun. K. Prapuolenį stato greta tokių tautą žadinusių dvasininkų, kaip vyskupai Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Juozas Keliuotis, „Naujojoje Romuvoje“ ėmęs skelbti interviu, kaip pats sakė, su tautos patriarchais, pirmuoju pasirinko kun. K. Prapuolenį.
Greta gerai žinomų tautinio atgimimo veikėjų ir rašytojų, tokių kaip „Knyginyčioje“ aptarti Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ignas Jurkūnas-Šeinius, šešėlyje rikiuojasi pamirštųjų gretos, tarp kurių ir K. Prapuolenis. Tame šešėlyje ir jo amžininkė Konstancija Skirmantaitė (1851–1934), savo knyga apie Lietuvos istoriją padariusi didžiulį įspūdį klierikui K. Prapuoleniui.
Būsimasis kunigas gimė 1858 m. Lauckiemyje, Suvalkijoje. Tėvas – sulenkėjęs dvaro urėdas, motina, pasak K. Prapuolenio, „prūsaitė“, bet neaišku, ar lietuvė, ar vokietė. Kazimieras turėjo brolių ir bent vieną seserį, jau būdamas Romoje, ją pasikvietė šeimininkauti.
Jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, paskui Varšuvos kunigų seminarijoje. Jos nebaigęs mokytojavo Varšuvos gubernijos dvaruose. 1878 m. įstojo į Sankt Peterburgo kunigų seminariją, paskui į Dvasinę akademiją tame pačiame mieste. 1886 m. baigęs akademiją, K. Prapuolenis paskirtas į Mogiliovo arkivyskupijos kanceliariją, kurios būstinė buvo Sankt Peterburge. Nuo 1899 m. K. Prapuolenis vykdė kanceliarijos sekretoriaus pareigas, taigi priklausė Rusijos katalikų dvasininkijos aukštuomenei. Kartu kun. Prapuolenis reiškėsi kaip litvomanas: pirmasis ėmė klausyti išpažinčių lietuviškai, pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai Narvoje, Jamburge, vėliau Sankt Peterburge.
1908 m. kun. K. Prapuolenis buvo atleistas iš Mogiliovo arkivyskupijos sekretoriaus pareigų, tačiau neliko Rusijos valdžios nuskriaustas – jam skirta solidi pensija, dėl ko lenkai apšaukė jį rusų agentu. Persikėlęs į Seinus, jis reiškėsi lietuviškoje spaudoje, buvo katalikiško „Šaltinio“ redaktorius.
1911 m. lenkų kalba išleido knygelę „Lenkų apaštalai Lietuvoje“, kurioje rašė apie lenkų skriaudas lietuviams. 1913 m. paskelbė panašaus pobūdžio knygelę „Lenkiškas apaštalavimas Lietuvoje“, ji buvo išverta į lietuvių ir prancūzų kalbas, išspausdinta Lietuvoje ir JAV. Dėl šių knygų kun. K. Prapuolenis buvo lenkų labai puolamas, jie siekė įtraukti šiuos veikalus į Bažnyčios uždraustų knygų sąrašą.
1912-aisiais paskirtas į Rusijos ambasadai Romoje priklausiusią Šv. Stanislovo bažnyčią. Nors nebuvo gavęs oficialių Lietuvos vyskupų įgaliojimų, stengėsi vykdyti neoficialaus Lietuvos atstovo prie Šv. Sosto misiją. Dėl to nuolatos kirtosi su lenkų dvasininkais.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kun. K. Prapuolenis garsino Lietuvos vardą Italijos spaudoje – vien 1918 m. išspausdino tos šalies laikraščiuose 115 straipsnių ir straipsnelių apie Lietuvą. Jis prisidėjo prie to, kad popiežius Benediktas XV paskelbtų Lietuvos dieną, per kurią bažnyčiose rinktos aukos nukentėjusiems nuo karo Lietuvos žmonėms. 1917 m. kun. K. Prapuolenis dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne.
1921 m. Vatikane pradėjus darbą oficialiam Lietuvos atstovui prelatui Jurgiui Narjauskui, K. Prapuolenis grįžo į Lietuvą. Pakeliui prarado didžiumą savo archyvų, kurie, užuot nuvežti į Kauną, nukeliavo į Vilnių ir ten buvo lenkų valdžios konfiskuoti. Nepriklausomoje Lietuvoje K. Prapuolenis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, paskui vadovavo Vidaus reikalų ministerijos Tikybos reikalų departamentui. 1925-aisiais iš tarnybos pasitraukė, 1933 m. balandžio 17 d. mirė Palangoje.
Kun. K. Prapuolenio „Romos užrašai“ šiandien aktualūs juose užduotais „nepolitkorektiškais“ klausimais apie Bažnyčios vidaus tvarką ir Vatikano vietą joje, apie celibatą ir dvasininkų moralę. Tautos ateitį jis siejo su tikyba, tad šiandien, kai nuo K. Prapuolenio mirties praėjo 85 metai, galėtume paklausti, kur link judame – atsižvelgiant į tai, kad lietuvių tautai su jos tuometiniu religingumu K. Prapuolenis žadėjo vos kelis šimtus metų gyvavimo, jeigu, žinoma, tikėjimas netaps grynesnis.
Kviečiame žiūrėti „Knyginyčios“ vaizdo įrašą apie atrastą litvomaną ir eretiką kun. Kazimierą Prapuolenį.
