A. Černiauskas. Bundanti visuomenė – grėsmė profsąjungoms ar politikams?

Pastarosiomis savaitėmis stebime svarbų reiškinį Lietuvoje – pavargę laukti valdžios pažadų išpildymo, į sąjūdį susibūrę medikai pareikalavo padidinti atlyginimus. 2016 m. vasarą taip pat matėme spontaniškai gimusį pasipriešinimą valdžios sprendimams – prie Vyriausybės palapinių miestelį įkūrė Darbo kodeksu nepatenkintas jaunimas. Panašios iniciatyvos matyti ir sąjūdyje „Už Lietuvos miškus“.

Natūralu, kad žmonės, pamatę tokius sąjūdžius, užduoda klausimą – ką veikia profsąjungos? Kodėl jos taip nekovoja, kaip tai daro medikai?

Šiuos visuomeninius judėjimus stebiu su didžiuliu susidomėjimu. Neslėpsiu, mane džiugina žmonių ryžtas patiems eiti ir ginti savo interesus.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) šiuo metu vienija beveik 30 įvairių sričių profesinių sąjungų, kurios telkia daugiau kaip 50 tūkstančių narių. Kai kuriose įmonėse, pavyzdžiui AB „Achema”, profesinei sąjungai priklauso daugiau kaip pusė visų darbuotojų. Nepaisant to, kad visoms profesinėms sąjungoms Lietuvoje priklauso daugiau žmonių negu partijoms, valdantieji pastaruosius kelerius metus stengėsi menkinti ir profesines sąjungas.

Ką gavome? Natūralų žmonių nepasitenkinimą. Išreikštą garsiai ir ryžtingai.

Mes stipriai palaikome tokias iniciatyvas. Jos naudingos visiems, nes parodo, kad galima pasiekti pokyčių. Vis tik tam reikia ne pavienio pabambėjimo savo darbo vietoje, kai niekas negirdi, ir ne piktų komentarų po straipsniais naujienų portaluose. Tam reikia vienybės. Ir kantrybės.

„Išmušti” vien didesnius atlyginimus keliomis akcijomis yra gerai, tačiau ar to pakanka?

Profesinės sąjungos kasdien dirba gindamos darbuotojų interesus. Tik šis kasdienis darbas nėra toks pastebimas. Mažai kam įdomu stebėti ilgas derybas dėl nurėžtų premijų, debatus siekiant didesnių garantijų kiekvienam įmonės darbuotojui ar sudėtingus procesus, apginant neteisingai nubaustą žmogų. Ilgos darbo valandos nagrinėjant teisės aktus ir derantis su darbdaviais dėl kolektyvinių sutarčių, darbo užmokesčio suvienodinimo gamyklose ar tolygesnio krūvio paskirstymo mokyklose, taip gerai nesimato.

Matosi tik aštrios akcijos, griausmingi pažadai streikuoti, kruvini sparnai ir basi pareigūnai. Gaila, kad apskritai prireikia griebtis tokių akcijų. Jos yra aiškus ženklas, kad valdžia nenorėjo kalbėtis taikiai.

Taip ir su medikų sąjūdžiu. Puiku, kad šie protingi ir inteligentiški žmonės ėmėsi aktyvių veiksmų. Mes juos palaikome ir tikimės, kad sulauksime tokio pat palaikymo, jei mums reikės valdžios garsiai pareikalauti laikytis savo pažadų.

Norėtume sulaukti ir daugiau tokio darbuotojų aktyvumo. Ne kartą esame įrodę – masiškumas ir vieningumas yra rimta jėga. Taip pat kaip ir stiprios derybos. Nuolatinis spaudimas darbdaviams, primenant, kad gerovę kuria visa komanda – ne tik akcininkai ir vadovai, ne tik ministerijos ir institucijos, ne tik viršininkai ir generolai.

Dėl to mane ir džiugina tokios spontaniškos žmonių akcijos. Jas vertinu ne kaip konkurenciją profesinėms sąjungoms, o kaip naują sąmoningumo lygį. Tai, tikiu, pasitarnaus visų Lietuvos žmonių gerbūviui.

Autorius yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas