Iki šiol galėjo atrodyti, kad turime bent vieną iš pamatinių demokratijos požymių – minties ir žodžio laisvę. Tačiau praėjusios savaitės įvykiai privertė tuo labai rimtai suabejoti. Paaiškėjus, kad kibernetinės atakos smaigalyje atsidūrė Kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras, rašytojas Vytautas Rubavičius, į bandymą nutildyti drąsiai savo nuomonę reiškiantį mąstytoją reagavo tik keli jo kolegos. Tuo tarpu oficiali valdžia, nepraleidžianti progos papostringauti apie demokratijos vertybes, šį įvykį palydėjo grėsminga tyla.
Tai priminė gūdžius sovietinius laikus, kai kitaip mąstantys būdavo persekiojami ir menkiausia kritika tarybinei tikrovei akimirksniu paversdavo juos liaudies priešais. Atrodė, kad tai praėjo negrįžtamai. Tačiau praėjusi savaitė vėl priminė gūdžius KGB laikus. Publicistą V.Rubavičių bandyta užčiaupti siuntinėjant į jo kompiuterį raginimus „keisti mąstymą“ ir net nusikaltėlių žargonu grasinant „pakasti“. Anonimas, kompiuterio ekrane komentuodamas, kas tuo metu vyksta bute, stengėsi demonstruoti, kad rašytojas yra stebimas, o jo pokalbių klausomasi. Seimo narys Povilas Urbšys išpuolyje prieš V.Rubavičių įžvelgia didžiausią pavojų šalies demokratėjimo procesui.
– Tas skandalingas įvykis su Vytautu Rubavičiumi kelia labai daug klausimų, – sako P.Urbšys, pabrėždamas precedento neturinčią situaciją, – Akivaizdžiai demonstruojama, kad jis yra kontroliuojamas. Tuo siekiama žmogų įbauginti. Kyla klausimas, ar tie veiksmai yra sankcionuoti valdžios, ar tai yra trečiųjų jėgų veikimas. Kalbant teisine kalba, atlikti veiksmai yra antiįstatymiški. Jeigu yra sankcionuojamos slaptos sekimo priemonės, tai jų tikslas yra ne atskleisti jas, o atvirkščiai. Tam jos ir sankcionuojamos, kad būtų slaptos, kad jomis būtų surinkta informacija apie asmens daromą nusikaltimą. Joks prokuroras, joks teismas nesankcionuos priemonių, nei telefono, nei kompiuterio kontrolės, jeigu bus žinoma, kad tai gali būti panaudota psichologiškai žlugdyti žmogų, tiesiog demonstruoti, kad jis yra kontroliuojamas. Kita vertus, pasirinktas žmogus, kuris žinomas visuomenei ir kuris žinomas daugiau dėl savo kritinės nuostatos esančių valdžioje atžvilgiu. V.Rubavičius yra tas žmogus, kuris gina nacionalines vertybes, nevengia kritikuoti prezidentę, kitus valstybės vadovus. Be abejonės, tokio žmogaus terorizavimas gali sukelti mintį, kad tai vykdoma su valdžios žinia.
– Nors valdžia gal čia ir niekuo dėta?
– To aš neatmesčiau. Bet neatmesčiau, kad tuo gali užsiiminėti asmuo, gerai įvaldęs informacines technologijas ir prasiskverbimą. Tai gali būti jo užsiėmimas, hobis. Nemažai yra tokių, kurie jaučia malonumą keldami kitam žmogui baimę ir nerimą. Tai yra žmonės su tam tikrais psichologiniais nukrypimais. Bet neatmestina ir tai, kad taip gali veikti ir priešiškos Lietuvai valstybės slaptosios tarnybos. Nes, bet kokiu atveju, jų tikslas yra diskredituoti mūsų demokratinę santvarką, mūsų valdžią. Mes žinome, kad dabar Rusija, siekdama savo tikslų, yra labai daug investavusi į virtualios erdvės panaudojimą, tarkime, darydama įtaką rinkimams. O šiuo atveju, sakykime, kai yra pasirinktas taikiniu V.Rubavičius, išprovokuojama situacija, kurioje iš karto kyla nepasitikėjimas valdžia ir tokiu būdu supriešinama visuomenė.
– Tokiu atveju mūsų valstybės institucijoms būtų garbės reikalas nustatyti, kas tas anonimas.
– Esant visoms toms aplinkybėms valstybės institucijos turėtų būti suinteresuotos išsiaiškinti, nes jeigu tai yra sankcionuota, tai yra neteisėta. O jeigu nesankcionuota, tai yra išpuolis prieš valstybę. Ir jeigu institucijos, pavyzdžiui, policija, padės į stalčių ar atsakys formaliai, jeigu pro pirštus pasižiūrės prokuratūra, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuris taip jautriai kalba apie Rusijos psichologinio, informacinio karo požymius mūsų valstybėje, taip pat nesureikšmins šito įvykio ir, juo labiau, jeigu Kriminalinės žvalgybos parlamentinės priežiūros komisija taip pat pažiūrės atsainiai, tada nori nenori bus galima manyti, kad tai yra tikrai sankcionuoti neteisėti veiksmai prieš savo pilietį ir kad tai iš tikrųjų daro valstybė. Arba darantys nusikaltimą supras, kad jie gali būti nebaudžiami.
Jeigu taip, tai tada valstybė tampa nusikaltimo bendrininke. Šitas atvejis rodo, kad čia yra peržengta riba, nes tai yra pasikėsinimas ne šiaip sau į V.Rubavičių. Čia yra demonstratyvus pasikėsinimas ir į demokratiją, ir laisvą žodį. Man keista, kad į tai reaguoja tiktai atskiros žiniasklaidos priemonės, o didesnė dalis žiniasklaidos, kuri yra laisvo žodžio, žmogaus teisių sarginis šuo, tyli. Tada pradedu manyti, kad mes esame surūšiuoti. Vieni, lojalūs valdžiai, yra saugojami ir globojami tos žiniasklaidos. Ir jeigu jie kažką pajudina, tai iš karto yra traktuojama, kad tai yra problema. Bet kai yra žlugdomas žmogus, kuris yra vienaip ar kitaip tarsi marginalizuojamas, tai pasirodo, jo teisės nėra tokios svarbios, su juo gali susidoroti bet kas. Tada kyla klausimas, ar tai ne pačiai Rusijai yra naudinga, nes būtent ji pas save įskiepijo dvejopus standartus. Tie, kurie yra lojalūs valstybei, tai jie, suprask, saugo žodžio laisvę, o tie, kurie kritikuoja, tai tie turi būti menkinami ir terorizuojami. Jeigu į V.Rubavičiaus atvejį nebus pasižiūrėta kaip į rimtą problemą, tai parodys, kad tas putiniškas mentalitetas pas mus yra įsitvirtinęs.
– Šiandien turime faktą, bet nė vienos versijos atmesti negalima…
– Tikrai taip. Mano darbas buvo tirti rezonansinius nusikaltimus (P.Urbšys dirbo STT – red.past.). Užsiangažuoti tiriant viena kryptimi yra klaida. Tu turi nagrinėti visas versijas, neatmesti, kad jis (išpuolio rengėjas – red.) gali būti vienas ir kad gali būti piktnaudžiaujama valdžia. Jeigu taip, tai būtina išsiaiškinti, kokio lygio tas piktnaudžiavimas ir daromi nusikaltimai valstybės tarnyboje. Bet kartu reikia turėti mintyje, kad galbūt kažkas siekia tokiais demonstratyviais veiksmais nukreipti (įtarimus – red.) norima kryptimi, kad patys liktų nepaliesti.
– Bet turbūt akivaizdu viena: tai nėra paprastas chuliganizmas, kai perskaitomas straipsnis ir tuojau pat rezgamas komentaras…
– Tikrai ne. Yra požymių, kad yra kontroliuojamos žmogaus elektroninės priemonės ir tai tiesiog demonstruojama. Pavyzdžiui, žmogus aptarinėja situaciją, o jam siunčiamos žinutės, kad yra žinoma, ką jis šiuo metu kalba. Antras dalykas, yra labai tikslingai ištrinta informacija, kuri buvo fiksuota telefone. Tikrai tai rodo, kad dirba labai profesionalūs žmonės.
– Ar to pirmiausia neturėtų imtis Valstybės saugumo departamentas?
– Bet kokiu atveju telefonų ir kompiuterių kontrolė vykdoma per Valstybės saugumo departamento technines galimybes. Už tai jis atsako tiesiogiai. VSD disponuoja informacija apie visas sankcionuotas priemones mūsų valstybėje. Ir kadangi tai yra pasikėsinimas į pamatinius valstybės dalykus, tai kaip tik ši institucija turi tuo užsiimti. O policija turi atlikti savo tyrimą, bet VSD negali nusišalinti. Juo labiau, jeigu mes susiduriame su požymiais, kad tai gali būti svetimos valstybės slaptųjų tarnybų veikla.
– Ar neatsitiks taip, kad ir išaiškinus išpuolio iniciatorių, tiesa mūsų nepasieks?
– Jeigu, pavyzdžiui, paaiškėtų, kad tai daroma su valdžios palaiminimu. Bet kokiu atveju tai žino ne vien tiktai tos tarnybos vadovas. Konkrečiai tas priemones kontroliuoja aukšto rango pareigūnas. Vadinasi, atsiranda jau ne vien tik du žmonės, kurie gali žinoti apie neteisėtus veiksmus. Reikia turėti galvoje, kad slaptosios tarnybos gali panaudoti asmenis ar priedangos įmones, ir atrodys, kad veikia vienas. Paimkime atvejus, kai buvo bandoma paveikti vienų ar kitų Vakarų valstybių rinkimus. Slaptosios tarnybos šiuo atveju savo pėdsako nepalieka. Jos slepiasi po vienišais keistuoliais, komercinėmis įmonėmis. Todėl, ar bus nustatyta, atsakyti nelengva. Bet turi būti pademonstruota valia tai padaryti. Jeigu to nebus padaryta, suprasiu, arba tai daroma su valdžios žinia, arba, jeigu toleruojamas priešiškos valstybės veikimas mūsų atžvilgiu, turime labai aukšto lygio svetimos valstybės agentų. Tai yra valstybinis banditizmas, nesvarbu, ar tai daro savi, ar svetimi.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Man kazkodel atrodo, kad nieko nebus daroma, kol kas nors labai aukstas ir noredamas pliusa uzsidet, nepapurtys atitinkamu tarnybu vaduku… pas mus zmones yra 3 rusiu: labai svarbus, ne tokie svarbus ir visi kiti.
Teisingai. Rubavičių priskirčiau prie tų “labai svarbių”
Dėl eilinio žmogelio toks burbulas nebūtų pučiamas.
Pritariu: ten garantuotai konfliktuoja su kaimynais.
Kokioms tai slaptosioms tarnyboms vargu ar jis gali būti kuo tai įdomus – kas prisimenate nors vieną jo kokį tai pasisakymą prieš ką nors? 🙂
O ką čia daryti? Kažkas iš Rubavičiaus juokiasi, gasdina, gal net iš tų pačių violetinių šutvės, kuriuos jis garbino (tikiuosi, kad po teismų sprendimų jau atsitokėjo). Manau, kad kremliniai labai naudojasi šia situacija ir gasdina Rubavičių, nes jo straipsniai labai taiklūs (žinoma, išskyrus tą Garliavos atvejį, bet juk ir kiti autoritetai sukvailėjo, įtikinti nelaimingo psichopato).Gerb. Rubavičiau, nepasiduokite, kad jus kremliniai kvailintų.
Keista situacija. Kai Vaitkevičiūtė aprašė savo nuotykius, kaip buvo terorizuojama maskolių, jokie urbšiai, jokie demokratijos saugotojai nė necyptelėjo. O Rubavičiaus atveju, dėl kažkokios vaikiškos žinutės puolama Lietuva.
Vaišvilos stiliumi, neturėdami jokių įrodymų rašinėdami niekuo nepagrįstus kaltinimus, kad tai su saugumu susijusių tarnybų darbas, kremliaus pastumdėliai viešai žemina mūsų šalį.
Neapgaudinėkime savęs – ne tiek Kremliui, kiek Lenkijos valstybės politikos kresininkams visada rūpėjo ir terūpi Lietuva, ją kaip paskutinį kąsnį vis nepasiseka kramstelti ir gana… Antai, Sikorskio ministravimo metu (regis 2012-2013m.) suvažiavę į Lenkiją finansiniai donorai kresų reikalms buvo surinkę ar ne net 1,39 milijardus dolerių. Kas per Alko rašinėtojai yra, kai šito pastebėti nenori… Juk Lenkija paprastai lenkindavo ne karine jėga, išskyrus Pilsudskio atvejį, o pinigais.
Lenkija lenkino pirmiausia per katalikų bažnyčią, nualintus aplinkinius (apie lenkinimo centrą) valstiečius remdavo pinigais, išleidžiant kokį vaiką į mokslus (daugiausia kunigus) ir lengvatomis tik jiems esant ‘lenkais’ ir tai vyksta nuo 1385 metų ir nieko naujo iš Lenkijos pusės.
Tas pat tebevyksta Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir šiandien, neužmirškime ir Latvijos lenkų (tokių bent kiek besijaučiančių), Čekijos Tešino apylinkių lenkų, Slovakijoje esančių pasienio kaimų, miestelių lenkų, Vokietijos sorbų.
Tikriausiai Tamsta teisus, toks elgesys labai būdingas vietinių kresininkų elgesiui, kiek pastebėjau jie kląstingi ir kartu juokingi su savo išpuoliais: tai jie lenkiškas vėliavas Lietuvoje užsikabina, tai labai džiaugiasi tuteišiška savo kalba, vietoj Šalčininkų vadindami miestą Solečnikais ir t.t. Ko gera išpuolius prieš Rubavičių jie ir daro, tuo labiau, kad yra lengvai nuperkami kremliaus (tomaševskininkai).
Dėve, dėve. O ar kartais tuomet nebuvo pilnatis? Ką?
“diedų” ir “šiaippų” pavyzdžiai rodo, kad pilnatis toli gražu nėra būtina sąlyga idiotiškiems komentarams atsirasti. 😉
V. Rubavičiui sukeltas pavojus atvejis yra klasikinis ‘užmušk geriausią priešininką’ atvejis.
Savo padoriu rašinių aiškinamuoju darbu labai giliai atskleidžia juodąsias valdančiųjų savybes, žmonių daugumos engimą, išvalstybinimą ir ištautinimą – tai žeidžia labiau, negu keiksmai, toks žmogus yra be priekaištų ir jo pašalinimas yra galimas dviem būdais :
– pastoviu gąsdinimu, siekiant įklampinti į baimės liūną ir subaigti rašantįjį dvasiškai,
– arba nužudymu.
Yra ir kitokių neįvardintų aplinkybių. Išvakarėse prieš šį išpuolį vyko telefoninis pokalbis, kuris matyt buvo pasiklausomas. Kalbėta buvo su Vytautu Rubavičiumi apie tragišką Deimantės Kedytės likimą ir visuomenės pareigą nepalikti valdžios ramybėje, reikalauti įrodymų, kad mergaitė gyva ir sveika. . Iki šiol visuomene negavo nei menkiausio ženklo apie Deimantės visavertį gyvenimą. Šimtai laiškų ir reikalavimų atsimušė į tylos sieną. Tai rodo, kad padarytas sunkus nusikaltimas, kuris slepiamas visomis išgalėmis. Jeigu net nusikaltėliai, nuteisti įki gyvos galvos, turi galimybę nustatyta tvarka matytis su savo giminaičiais, tai tuo tarpu Deimantės seneliai negali išsireikalauti net anūkės nuotraukų. Kodėl Deimantės seneliams taikomos atskiros teisės .Vytauto Rubavičiaus pozicija šio klausimu yra vienareikšmiška, nesusitaikeliška, apie ką byloja jo parašyti straipsniai. Taigi užsičiaupti ir pakeisti savo mastymą , nesikišti į nešvarius valdžios reikalus reikalauta būtent dėl Garliavos istorijos. Lygiagrečiai neprašytų svečių susilaukė ir kitas pašnekovas. Buvo aplankytas jo kuklus bustas nepažeidus spynos, bet paliekant buvimo ženklus. Tikslas – įbauginti, sekti, demonstruoti galią. Ar ilgai gyvensime susišlavę mėšlą po kilimu?
Jusu paminetas atvejis gali buti tas rimciausias prtekstas terorizuoti Rubaviciu.Puikiai visi prisimename kiek mirciu pareikalavo Garliavos byla.Visu tu ivykiu galai vandenyje.
kad tai kažkokių trečiųjų asmenų (tikrai ne valstybės tarnybų) darbas. Stebiuosi, kad iki šiol dar kažkas tiki tais Garliavos violetiniais po visų tyrimų ir teismų. Tikrai naivūs į nesąmones įtikėję žmonės ir dar – profesoriai. Užsispyrimas – antras proto kvailumo požymis. Tai ir pritraukia kremliaus tarnus tokius klaidinti ir kvailinti.
Manau, kad nereiktu atmesti ir marsieciu isikisimo versijos… Tai labai paaiskintu ir lietuvisku tarnybu, bei valdininku mislinga tylejima…
Noriu pridurti, kad P. Urbsys nenori aiskiai pasakyti pilieciams savo nuomones apie tuos, kurie persekioja kitamincius. Nenori ivardinti politiku, kurie kenkia savo tautai. Kodel?… Ar sakyti Tiesa yra pavojinga? …. Taip, nesaziningi valdininkai turi ka slepti nuo savo pilieciu ir tiesa jiems nera naudinga. Todel sakykime tiesa arba nieko nesakykime. Taip bus visiems naudingiau, negu sakyti puse tiesos…
Aha, ir kokios tos jo “kitokios” mintys? 🙂
Pabandyk tamsta išsiaiškinti, kas skambino Šalaševičiūtei, kad nekištų nagų prie šios reikalo? Ji tuo per TV teisino savo neveiklumą, nesikišimą, A. Kedžio prašymo ignoravimą.
Ji privalėjo imtis to reikalo bet kokiu atveju, net jei a.a. mergytės tėvui iš tiesų vaidenosi… Netgi juo labiau turėtų imtis, nes tada jis būtų buvęs grėsmė vaikui! O ji „nesikišo”, nes „taip liepta”…
Vyckai pasisekė. Jį kaip labai reikšmingą spec.tarnybos puola, o mane tik paprastos šmėklos. Bet ir tos tik po ilgadienių.
Teisingai, kokių tik programų neturi delf komentarams gesinti: deda kelioms minutėms, neleidžia įdėt komentaro, palieka nesąmoningus, vulgarius bet su mintimi išvalo, valo kurie kenkia didiesiems koncernams ar didesnėms šalims, ten visas cenzūravimo gyvatynas, tik iš šalies atrodo nekalti sorošinę, neokomunistinę mėlyną europą kyrdami, naikindami mūsų šaly.