Pasisvečiavimas pas protėvius (nuotraukos)

Saulelė… Sulaukėme dar ir jos. Buvo visą dieną šeštadienį, sekmadienį. Pirmiausia ir norisi jos paklausti – ką pasakysi mums, saulele, taip seniai bematyta, o dabar ilgėliau pasisvečiuoti užsukusi. Kur žvalgysies, ką pamatysi? Ką sušildysi, ką išdžiovinti bandysi, kai ir vėjelis pustekinis ir toks švelniai šiltas puldinėja, dar žalius lapus purto… Jau po laiko dirveles su javais tau džiovinti. Pripilti pilni jie gausaus vandenėlio. Prilyti nekultų javų laukeliai papilko grūdo neatidavę. Ir bulvelės pūva. Jų vagos – lyg upeliai. Dangus ten atsispindi, kur po birią žemelę bulvelės pabirusios turėtų būti, kur ropomis ropojant, žemelės kvapą jaučiant jas rinkti reikėtų. Dangus neleido tau, saulele, būti geresnei šiemet.

Pražiemoję pavasarį, vasarėlės laukėm, laukėm ir sulaukėm… rudenėlio. Sulaukėme laiko, kai diena ir naktis lygia trukme užtrunka – kiek dienos, tiek ir nakties.
Taigi lygiadienis. Vėlų vakarą minutės tikslumu ant piliakalnių buvo degami laužai ir žvalgomasi – ar aiškios tos ugnys iš toli, kiek jų matyti.
Ir dienos metą daug kur prie piliakalnių dūzgė gyvenimas. Tai toks šventas pasisvečiavimas pas protėvius, kurie paliko mums ant pačios žemelės padėtus savo tvirtus ženklus: piliakalniai su priešpiliais, su dar įžiūrimais įvairiais gynybiniais įtvirtinimais, pakopomis, vandens užlaidomis… Šventkalniai. Šventi ir tebelankomi šaltiniai.
Kad ir nieko nežinantis, neišmanantis esi, bet ateini ir matai – buvo čia gyvenimas. Šventas gyvenimas buvo, nesužalojęs, neužteršęs pagrindinio dalyko – pačios žemelės, gamtos.
Toks gausesnis pasisvečiavimas pas protėvius prie jų piliakalnio vakar, 2017-09 -23, buvo ir šalia Klaipėdos – ant Žardės piliakalnio. Sako, Žardė gerokai pirmesnė už pačią Klaipėdą. Ten protėviai kūrėsi. Jie ir pagerbti – taip, kaip tik sumanūs ir išmanantys sugeba. Pagal senų amžių radinius pasidaryta ginklų pavyzdžių, daiktų ir daiktelių, prietaisų ir įrankių seniems amatams išbandyti. Senovinis valgis gaminamas ant laužo. Senoviniai drabužiai jaunų rankų dėka formuojami. Ir dirbama, ir bendraujama, ir būnama nuoširdžiai. Daugiausia jaunimas. Jauni kariūnai su šarvais, su kalavijais, su skydais… Žvėries kailis, deglai, ugnelės… Ir… šiuolaikiška įgarsinimo technika. Tegu pakalbės, kam tinkama, taip, kad visi girdėtų. Nuo pat pasirengimo ir įžanginių veiksmų skambėjo puiki negarsi jautri senovinė muzika, dainos…

O saulelė vaikščiojo čia visur ir dairėsi, kas gi čia dedasi. Prasliuogė jos šviesa ir šiluma pro vienus Žardės kapelius, pro kitus – Amžinam Atilsyje esančias dūšeles pamalonindama. Ir aiškiau savo spindulius paklojo ant pačios piliakalnio kalvelės. Ten ir jaunų ąžuolaičių žaliuoja. Dėl tradicijos. Nuošaliau, arčiau žolės, nė kadais nepjaunamos, sėdi jauna porelė. Saulelė juos šildo, o jie stebi visą čia vykstantį vyksmą.
Po žolele, po velėna, dar giliau tebedūla dulkelės buvusių gyvenimų, teberūdija jų smeigtukai, segės, jų puodų šukės… Antai žaizdrelyje įkaitintu metalu galima pačiam į medžio skriduliuką įsispausti įdomų ženklą-ornamentą ir pasiimti atminčiai. Čia pat besisukiojantis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys paaiškina, kad čia prie Žardės jis pats ir radęs tokią žalvarinę sagę, kaip kad tas ornamentas.
Renkasi daugiau klaipėdiečių. Net nemokamai autobusas jų atvežė. Kai kas dviračiais atvažiavo, kai kas pėsčiomis atėjo. Juk šviečia ir šildo saulelė antai langų langais, namų namais „užkrautą“ miestą. Viskas čia pat, matyti, kaip Jūrininkų prospektu mašinos zuja. Namai iš tolo – lyg… konteineriai. Būstai (butai) ant viens kito sukrauti, pakelti nuo žemės, gyvenam nepažindami vieni kitų, nežinodami vieni kitų nei džiaugsmų, nei skausmų, nei juoko, nei ašarų.

O čia, prie Žardės piliakalnio, taip atvira viskas – ir darbas, ir verdantis katilas maisto, ir kukliausi, bet su didžia išmintimi, suremti laikini būstai. Viskas ant žemės, ant šventos tikrai čia gyventos protėvių žemelės. Pas protėvius pasisvečiavimas čia. Pas protėvius.
Užlipus į piliakalnio viršų, matyti pakrantės kranų kaklai, blizguojantis marių vandenėlis. Šokinėja bangomis saulės zuikučiai. Tokie pat kaip ir prieš galybę metų. Sudūlėjo seniai kuršių laiveliai – ar krante, ar vandenyse skendę… Kur jau nebe miestas, švytruoja, linguoja pakrantėse nendrelės, šaknis į gilų dumblą suleidusios. Kraiposi vėjelio lankstomos, šnekasi, kad kiti laivai po jūres mares dabar plauko. Galingi – lyg koks miestas plauktų… Net traukiniai per jūres mares dabar plaukia… Net traukiniai! Ir visai čia pat jie sustoja prieš išplaukdami – visai arti Žardės piliakalnio, arti protėvių šventos gyvenvietės.

„Draugystės“ geležinkelio stotis čia pat. Ji „pastūmėja“ traukinius, kad šie… plauktų. Jau ne tie laivai, kuriuos per audras gelbėjo geroji mūsų legendinė milžinė Neringa. Tik žvejai – vis žvejai. Per audras juos skęstančius milžinė Neringa į prijuostę susikraudavo ir į krantą išnešdavo. Išneštų dar juosius. Gražios mūsų legendos gyvos dar…
Šildyk, malonink, saulele, laukelius, kalveles,  kur seni gyvenimai buvo. Šildyk, malonink jaunas poreles, jaunus žmones, jaunas šeimas – tai jie tyromis širdimis ir tvirtomis rankomis ateina atmintį prilaikyti. Legendų, darbų, kovų ir viso ano švento, kovose garbingo gyvenimo.
Klaipėda, Žardės piliakalnis,  2017-09-23.

Janinos Zvonkuvienės nuotraukos.