Vietoje įvado
2017 m. vieną saulėtą rugsėjo vidurio dieną aplinkybės mus – dr. Raimundą Kaminską ir prof. habil. dr. Gediminą Merkį atvedė į Ukmergę. Mūsų rūpesčiai netrukus buvo sutvarkyti ir apie pietus „du socialiniai veikėjai“ susivokė, jog turi šiek tiek laisvo laiko. Iš karto nulėkėme į vietos kraštotyros muziejų.
Ramiai medituojančios muziejaus darbuotojos, pamatę potencialius lankytojus, paslaugiai sukruto. Susimokėję už bilietą (po 2 eurus „dūšiai“) gavome bilietėlius ir lydimi paslaugios vidutinio amžiaus muziejaus darbuotojos pasileidome po tuščias ekspozicijų sales ir korpusus… Muziejaus erdvės visiškai tuščios, nei vieno lankytojo.
Paklausėme savo gidės: mažai lankytojų?.. Atsakė: Ne, tikrai ne, muziejus lūžta nuo lankytojų, nuolat ateina, mokiniai… Mes empatiškai linktelėjome galvomis, be abejo, sutinkame, kad muziejus lūžta nuo lankytojų.
Ukmergės muziejaus įdomybės, artefaktai ir staigmenos
Dauguma Lietuvos muziejų, ypač provincijoje, yra tušti. Tušti, nereiškia – prasti. Mes ne visada įvertiname tą paveldą ir dvasinį turtą, kurio klodai guli kiekviename Lietuvos provincijos/periferijos muziejuje, nemokame sustoti, susikaupti ir perskaityti mums mūsų protėvių siunčiamos žinios…
Maloniai nustebino ir Ukmergės kraštotyros muziejus (Kęstučio a. 5 ir Pilies g. 7). Kiekvienas sociologas ar kitas socialinis tyrinėtojas, bet truputį yra istorikas-mėgėjas. Atrodo, kas, koks vietinio muziejaus eksponatas begalėtų nustebinti „istorikus mėgėjus“?
Pirmą kartą sužinojome, kad Lietuvoje, Ukmergės krašto apylinkėse buvo toks laidojimo būdas, kaip palaikų skandinimas ežero dugne, apkrovus juos akmenimis… Žinojome, kad degino, kad laidojo žemėje su žirgais ir netgi pilkapius pylė, jau krikščionybės laikais didikus sarkofaguose ir kriptose laidojo, bet kad ežero dugnan ir akmenimis…
Muziejuje pribloškė autentiški, restauruoti XIX a. lietuviški koplytstulpiai iš Ukmergės krašto apylinkių. Įspūdingas jų dydis, sumontuoti jie net iš trijų segmentų.
Tarpukario Lietuvos istorijos, įvairių anuomet veikusių visuomeninių organizacijų ir judėjimų tyrinėtojas Raimundas prie vieno muziejaus stendo pradėjo tiesiog šokinėti iš nuostabos.
Aptiko 1930 m? „Voldemarininkų draugijos“ ženkliuką. Sako, negali būti, nes tuo metu A. Voldemaras jau buvo patekęs nemalonėn, buvo A. Smetonos persekiojamas, negalėjo toji draugija tais metais viešai veikti ir dar savo ženkliuką išleisti?
Nebent nelegaliai ženkliuką dalino… Mūsų gidė nieko negalėjo paaiškinti, tad Raimundas čia pat, prie ekspozicijos vitrinos, puolė skambinėti kitiems tarpukario žinovams, teirautis istorinių peripetijų, ginčytis dėl istorinių versijų…
Krauju nuplauta tautos gėda. Simbolinis bunkeris, kaip šių dienų pilietiškumo metafora
Viename iš muziejaus kambarių atkurtas pokario partizanų vadavietės požeminės slėptuvės interjeras. Kelios mūsų padarytos nuotraukos ir istorinio momento pajautimas mums abiems labai metaforiškas , nes abu esame savo rektorių neteisėtai išguiti iš savų universitetų…
Išguiti todėl, kad buvome (ir tebesame) aktyvūs aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo nariai, viešinome piktnaudžiavimus, ieškojome teisybės…
Ir tada, pokaryje, vieni nuėjo kolaboruoti, kiti tylėjo ir stebėjo. O dalis visgi išėjo kovoti… Toji pasyvi daugumos tyla yra labai pragaištinga, pavojingesnė už kolaboravimą. Sentencija: „kad blogis triumfuotų, tereikia labai nedaug – kad gerieji žmonės nieko nedarytų…“.
Panašu, kad bent jau P. Baršausko autokratinis rektoriavimas, paženklintas galimais neskaidriais ir užslaptintais sandoriais, įstatymu laužymu, ciniškiausių plagiatų serija, eina į pabaigą… Kova su tuo monstru trunka bemaž antri metai. Tie du kovos metai už akademinio žmogaus orumą, už tikrą universitetą ir yra mūsų simbolinis bunkeris…
Kažkas šiandien bando sumenkinti ginkluotą pokario rezistenciją, prilyginti ją trivivialiam banditizmui, kerštui… Pokario partizanus bandoma sulyginti vos ne su majoro A. Impulevičiaus baudėjų batalionu, nacių pavedimu masiškai žudžiusiu Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojus.
Neatmestina versija, kad pokario partizanų tarpe galėjo būti vienas kitas užsimaskavęs žydšaudys, individualaus keršto apakintas veikėjas… Šiaip jau Lietuvos partizanų kova buvo gerai organizuota, jei turėjo centrinį valdžios aparatą (beje, centrinio valdymo siekis iš dalies ir pražudė organizuotą rezistenciją).
Teritoriniu požiūriu pasipriešinimas buvo suskirstytas į apygardas, partizanai turėjo savo vadus, dažniausiai vietos inteligentus, buvusius profesionalius kariškius ar policininkus.
Turėjo uniformas, karinę hierarchiją, statutą, taisykles, pasirodo, egzistavo net progrindinės partizanų rengimo mokyklos su savo mokymo programa, absolventais. Egzistavo karo lauko teismas kolaborantams ir prasikaltusiems saviškiams. Pavyzdinę tvarką liudija partizanų grupinės nuotraukos.
Žinome, kokiomis sąlygomis, kokiuose bunkeriuose gyveno, tačiau visi pasitempę, tvarkingi, gausiai ginkluoti, blaiviais žvilgsniais, giedrais veidais. Miško brolių kovos motyvas buvos kilnus ir šventas. Pokario partizanai krauju nuplovė mūsų tautos gėda, kuri kyla iš to, kad anuometinė šalies valdžia neparodė valios priešintis okupantui ginklu…
Ukmergėje stovi paminklinis akmuo pirmojo Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, 1945 m. sausio 12 d. žuvusio Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio miške kautynėse su NKVD kariuomene, atminimui.
Prie Ukmergės kraštotyros muziejaus fasado (Kęstučio a. 5) stovi senovinė patranka. Tai viena pirmųjų haubicų. Apie tai byloja aukštyn iškeltas vamzdis. Tokia patranka šaudavo ne tiesiai į taikinį, bet dideliu kampu aukštyn, į orą, tikintis, kad sviedinys nukris į priešo stovyklos teritoriją ir ten pridarys žalos.
Anuometinė haubica šaudė iš metalo ar akmens nutekintais sviediniais, kurie savo viduje neturėjo sprogstamojo užtaiso. Žalos nedaug tegalėjo pridaryti, nebent pataikydavo teisiai kam nors ant galvos… Raimundui tai prisiminimai apie artilerijos meną, kadangi sovietmečiu teko tarnauti privalomoje karo tarnyboje artilerijos daliniuose.
Nauja –tai – užmiršta sena. Priešinimasis naujovėms, kaip tautos bruožas
Toliau mūsų etnografinė ekspedicija persikelia į vieną iš seniausių Lietuvos miestų-Ukmergę, kuris pirmą kartą buvo paminėtas 1333 m., o jos senamiestis – vienas iš septynių vertingiausių Lietuvoje. Tai gerai išlikęs XIX a. pab. – XX a. pr. urbanistikos paminklas.
Prie Šventosios upės įsikūrusi Ukmergė carinės okupacijos metu vadinta „Vilkomierž“ nuo Vilkmergės upelio pavadinimo. Miestas kentėjo per karus, daug kartų nuniokotas. Garsusis Pabaisko mūšis (1435 m.) taip pat vyko netoli Ukmergės.
Vertas dėmesio Ukmergės piliakalnis (pasiekiamas iš Vilniaus gatvės prieš tiltą per Šventąją miesto centre pavažiavus į kairę rytų kryptimi Paupio gatve arba važiuojant Piliakalnio gatve). Vietos savivaldybės administracija sutvarkė piliakalnį, ėmė montuoti serpentino tipo kelią, vedantį į piliakalnio viršūnę…
Erzelį dėl kelių nupjautų senų medžių pakėlė gamtosaugininkai ir paveldosaugininkai, bandė paimti vietos merą R. Janicką už atlapų ir gerai papurtyti… Tuo tikslu pas merą ir LR Seimo narys N. Puteikis buvo atvykęs….
Deja, ukmergiečių tiesiogiai rinktas meras pasitaikė ne pėsčias, puikus savo vadovaujamo miesto žinovas ir patriotas. Jis atrado vieno pirmųjų carinės Rusijos fotografų – vietinio magnato – grafo S.K. Kosakovskio – XIX a. darytas nuotraukas.
Pasirodo, minėtas grafas pridarė daugybę Lietuvos, taip pat ir Ukmergės bei jos apylinkių nuotraukų. Tos nuotraukos – neįkainojamas Lietuvos vizualinis istorinis kultūros paveldas.
Grafo Kosakovskio darytose nuotraukose, be kita ko matosi, jog XIX a. antroje pusėje Ukmergės piliakalnis plikas. Pasirodo plikalnis anuometinėse nuotraukose be jokio medelio, o į kalno viršūnę veda tipinis serpantininis keliukas…
Pasirodo, anuomet grafas ir vietinė ponybė (arba elitas, diduomenė) puikiai mokėjo plėtoti savo „vietovės marketingą“, subtiliai viliojo čia užsukti, investuoti…
Giliau pasidomėjus miesto istorija, paradoksaliai paaiškėja, kad nauja neretai yra užmišta sena. Taigi, Ukmergės meras savo „vietovės marketingo“ idėją lyg ir apgynė ir serpantininis keliukas į piliakalnio viršūnę jau montuojamas…
Daugiau Lietuvai, jos provincijai tokių išprususių, drąsių ir sumanių merų. Gal ir tos emigracijos tada būtų mažiau. Juk sutvarkytą, prižiūrėtą, besikeliančią tėviškę sunku bus palikti, niekada čia nebegrįžti…
Ukmergės istorijos dramatizmas, žydų pėdsakai ir paveldas
Istoriškai žiūrint, Ukmergė yra Lietuvos žydų miestas. XIX a. pabaigoje bemaž 60 proc. gyventojų čia sudarė litvakai. Tarpukaryje netoli 40 proc. gyventojų buvo žydai. Žydų kilmės gyventojų koncentraciją Lietuvos miestuose ir miesteliuose, be kita ko, lėmė anuometinės caro administracijos įsakas dėl „žydų sėslumo zonos“ („zona osedlosti“).
Pavyzdžiui, žinome, kad žymusis peizažistas, „peredvižnikas“ I. Levitanas, gimęs netoli Vilniaus, turėjo dėl sėslumo zonos problemų atsidurti Peterburge. Taigi, žydams buvo draudžiama: artintis prie Peterburgo ir Maskvos, į sostines trumpam įvažiuoti galėjo tik stambūs pirkliai.
Kita vertus, gyventi kaimo vietovėse ir verstis žemės ūkiu žydams taip pat buvo draudžiama. Tai sukėlė žydų migraciją ir koncentraciją buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) miestuose ir miesteliuose.
Prigijo rusų kalboje sąvokos „miesto“, „miestiečko“. Žydų tautinę bendruomenę ir „žydų problemą“ Rusijos carų administracija gavo po paskutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo. Dar seniau, iki pat caro Ivano Rūsčiojo laikų ir netgi vėliau žydams apskritai buvo draudžiama įvažiuoti į carų valdomą Rusiją.
Vėlesnių carų laikais žydams buvo leidžiama turėti (nuomotis) karčiamas, užeigas keleiviams (postojalyj dvor), supirkinėti žemės ūkio produkciją, prižiūrėti pašto stotis ir jų arklius. Buvo epizodas, kuomet nacionalistinė aplinka prišnekino carą uždrausti žydams nuomos pagrindais prižiūrėti pašto stotis ir jų arklius. Tais laikais, iki traukinių atsiradimo, toji institucija – pašto stotis – buvo išskirtinės svarbos įstaiga.
Pralėkė žygūnas 25 km., suplukusius arklius pasikeitė pailsėjusiais ir vėl pirmyn į kelią. Pasirodo, nušalinus žydus nuo Rusijos pašto stočių ir jų arklių priežiūros, ta institucija ėmė beviltiškai degraduoti: atlekia žygūnas, o pastotės personalas girtas, arklių ir pašaro nėra…
Sukandusi dantis, caro administracija buvo priversta savo įsaką dėl žydų nušalinimo nuo pašto pastočių priežiūros atšaukti.
Šiaip jau norint suprasti litvakų ir kitų žydų istoriją, privalu perskaityti Šolom Aleichemo literatūrinius kūrinius, taip pat rusiškai rašančio Lietuvos žydo Grigorijaus Kanovičiaus veikalus.
Lietuvoje žydai gyveno jau nuo Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Gyveno čia ištisus amžius sąlyginai neproblemiškai. Kelis kartus buvo Didžiojo kunigaikščio įsakais trumpam išvyti, rekvizuojami ar diskriminuojami. Išvijus žydus, krisdavo prekyba, amatai, kentėdavo valstybės iždas. Visgi tie keli apgailėtini antisemitiniai LDK epizodai nelygintini su žydų persekiojimu viduramžių Ispanijoje ar Anglijoje, kuris truko šimtmečius.
Ir vėliau dabartinės Lietuvos teritorijoje, priešingai nei Baltarusijoje, Ukrainoje ar Lenkijoje nebuvo klaikios „istorinės mados“ periodiškai rengti žydų pogromus. Tautos ir religijos etnografinėje Lietuvoje sugyveno taikiai.
LDK žydų istorinis, kultūrinis ir politinis likimas puikiai nušviestas fundamentaliame dviejų tomų veikale rusų kalba: „Du šimtus metų kartu (1795-1995)“ (Dvesti let vmeste),. Knygos autorius – Nobelio literatūros premijos laureatas – Aleksandras Solženycinas, kuris kartu yra ir kultinio daugiatomio veikalo „Archipelag- GULAG“ autorius.
Šis veikalas, kartu su Vengrijos (1956) ir Čekoslovakijos įvykiais (1968) padėjo griauti sovietinę mitologiją ir tariamai pozityvų SSRS įvaizdį, kuriuo daug kas po II-ojo Pasaulinio karo Vakaruose nuoširdžiai tikėjo. Kad nebūtų radikalių sionistų apkaltintas antisemitizmu, Solženycinas savo veikale „200 metų kartu (1795-1995)““ sąmoningai rėmėsi vien tik žydų mokslininkų, istorikų ir publicistų veikalais.
Kiek žinome, „200 metų kartu (1795-1995)“,“ nėra išverstas į lietuvių kalbą. Būtų mūsų valia, siūlytume lietuviams neišduoti brandos (abitūros) atestato, kol ši knyga apie LDK žydų ir Lietuvos istoriją neperskaityta…
Knygoje figūruoja Rusijos pavadinimas, bet iš tiesų knygos istorija yra apie LDK ir Lietuvos etnografinių žemių žydus – Litvakus. Pietų Rusijoje, Odesoje, Chersone žydai atsikėlė gyventi ir išplito žymiai vėliau.
Neatsitiktinis yra aptariamos knygos pavadinimas – „200 metų kartu (1795-1995)“, juk jis kaip tik ir atspindi laikotarpį nuo Žečpospolitos padalinimo iki šių laikų. Beje, vesdami sociologijos paskaitas patyrėme, kad Lietuvoje Solženycino – Nobelio premijos laureato, aprašiusio GULAGĄ, apskritai (!) nežino net socialinių mokslų doktorantai. Čia yra dvasinė katastrofa…
Nenuostabu, kad žydiško paveldo pėdsakų, istorinių artefaktų gausu ir labai žydiškame Lietuvos mieste – Ukmergėje. Vien ko verta įspūdingo dydžio Ukmergės didžioji sinagoga (dabar veikia Sporto mokykla, Vienuolyno g. 2).
Žydų pradinė mokykla (Vasario 16-osios g. 11). Šis objektas – tai, buvusi pradinė Talmud-Tora mokykla, skirta žydų berniukams, iš neturtingų šeimų. Mokykla buvo pastatyta 1898 m. (anksčiau ji veikė kitame pastate).
Be religinių dalykų joje buvo mokoma aritmetikos ir rusų kalbos. Ją išlaikė įvairios organizacijos. Vėliau mokykla perėjo savivaldybės žinion, tapo III-iąja pradine mokykla.
Pamokos vyko hebrajų kalba. Jos veikla nutrūko II-ojo pasaulinio karo pradžioje. Mokyklos statybą mecenavo Šiaulių fabrikantas, iš Ukmergės kilęs žydas Ch. Freinkelis.
Taip, tas pats žymusis Ch. Frenkelis, įkūręs Odų fabriką Šiauliuose, pastatęs, kaip šeimos gyvenamąjį namą, garsiąją Freneklio vilą. XX a. pradžioje Fabriko metinė apyvarta siekė 14 mln. aukso rublių, o karvė tada kainuodavo 3 rublius…
1905 m. Ch. Frenekelio odos gaminiai apdovanoti Parodos Paryžiuje aukso medaliu. Garsioji „raudona oda“, naudojama brangių batų odai – Frenkelio išradimas… Lietuvos žydo Chaimo šuolis į pribloškiančias pramoninio verslo aukštumas prasidėjo jo nedidelėje odų dirbtuvėlėje Ukmergėje….
Deja, viską sužlugdė I-asis pasaulinis karas. Mirė Chaimas Frenkelis 1920 m. Vokietijoje ir holokausto siaubo nematė.
Galima daryti prielaidą, kad nemažai Ukmergės centre išlikusių pastatų yra kadaise žydų turėti ir statyti pastatai. Žydai dažniausiai vertėsi amatais ir prekyba. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statėsi mūrinius namus.
Tokio charakteringo tipo ir savitos, atpažįstamos architektūros mūrinių pastatų yra išlikę daugelio Lietuvos miestelių centrinėse gatvėse ar aikštėse. Pastatų puošyba ir ornamentika išsiskirianti.
Matomi kažkokie rytietiški, saviti motyvai, dekoras ir ornamentika. Pirmame namo aukšte iš pagrindinio fasado pusės buvo galima įeiti į parduotuvę ar amatininko dirbtuvę. Daugumos tokių namų perimetras ne stačiakampio, bet kvadrato formos.
Galinis fasadas su vidiniu kiemu ir pan. tarnavo prekių sandėliavimui ir pan. Antrame aukšte (o kartais antrame namo plane) paprastai būdavo įrengiamas butas šeimai.
Sakoma, kad pirmai verslo pradžiai žydų jaunavedžiams kahalo bendruomenė sumesdavo pinigų. Įvykus gaisrui ar bankrotui, bendruomenė susimesdavo dar kartą, bet ne daugiau 3 kartų.
Žydai dar nuo LDK laikų, caro laikų gyveno, remdamiesi šiokia tokia pusiau pasaulietine, pusiau religine savivalda – kahalu. Iki 1926 m. valstybinio perversmo žydai tarpukario Lietuvoje turėjo ministrą be portfelio žydų reikalams, taip pat turėjo vadinamąją eksteritorinę autonomiją.
Tuo ministru buvo Jokūbas Vygodskis. Dalį mokesčių, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, žydai mokėjo valstybei, o dalį mokesčių savo žydų savivaldos kultūrinėms, edukacinėms ir socialinėms reikmėms. Kažkas panašaus į dabartinius 2 proc. GPM, kuriuos gyventojai gali paaukoti savo nuožiūra.
Tik tas procentas anuomet buvo žymiai didesnis. Taigi, buvusių žydiškų ligoninių, mokyklų ir pan. gausa Lietuvos miestuose ir miesteliuose neturėtų stebinti. Visa tai buvo statoma iš minėtų mokesčių, papildomų rinkliavų.
Taigi, tarpukario Lietuvoje žydai tam tikra prasme buvo pozityviai diskriminuojama socialinė-etninė grupė. Pavyzdžiui, kitos Lietuvos tautinės mažumos – latviai, vokiečiai ar gudai tokios privilegijos – rinkti sau atskirai mokesčius bendroms viešoms reikmėms – neturėjo.
Berods, ar net šeši Nobelio premijos laureatai yra kilę iš MŪSŲ litvakų? Šiaip pasaulinio lygio mokslo ir meno garsenybių litvakų tarpe yra skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais.
Galima tik įsivaizduoti, kokią kūrybinę mozaiką šiandien turėtume, jei visas tas genetinis- kultūrinis užtaisas ar bent apčiuopiama jo dalis būtų likusi čia, Lietuvoje? Deja, istorija neturi tariamosios nuosakos.
Fobijos, kurios Lietuvoje buvo kilę dėl žydų turto restitucijos, yra apgailėtinos. Virš 90 proc., šios tautybės asmenų karo metu išnaikinta, dauguma iki šių dienų mūsų šalyje išlikę nekilnojamo turto objektai yra buvę žydiškų visuomeninių organizacijų pastatai. Jų negali perimti, paveldėti fiziniai asmenys, o žydiškų senųjų visuomeninių organizacijų Lietuvoje beveik nebėra…
Padorumas ir istorinė atmintis įpareigoja nuoširdžiai pasistengti, kad litvakų kultūriniai pėdsakai būtų išsaugoti. Tiesiog privalu išsaugoti, kas liko.
Beje, buvo žydų kilmės kariškių, puskarininkių ir kareivių, kurie dalyvavo Nepriklausomybės kovose už Lietuvą, gavo apdovanojimus. Generolo S. Raštikio memuaruose, rašytuose pokaryje JAV, teko skaityti, kad vėliau žydai karininkai ir puskarininkiai buvo Lietuvos kariuomenėje kaip ir nepageidaujami.
Kokio nors tiesiogiai diskriminuojančio teisės akto gal ir nebūta, bet, pasak S. Raštikio, įsivyravo nuomonė, kad karininkais ir puskarininkiais turi būti skiriami titulinės (lietuvių) tautybės kariškiai.
1940 m. užėjus sovietams, žydai valdė apie pusę visos Lietuvos pramonės ir gerokai daugiau nei 2/3 visos prekybos šalyje. Nereikia aiškinti, kad visa tai buvo sovietų nacionalizuota.
Gal tik vieno ar kito smulkesnio objekto ir nespėta nacionalizuoti iki nacių atėjimo 1941 m. birželyje. Žydai, ypač konservatyvioji-religingoji ir juolab bent šiek tiek pasiturinti dalis, sovietinės okupacijos negandas 1940-1941 m. dalinosi kartu su lietuvių tauta.
Žydų religija, religinės organizacijos patyrė tokią pat priespaudą ir persekiojimus, kaip ir katalikybė. Beje, 1918 – 1920 m. Sovietų Rusijoje pasiturintys žydai, laisvųjų profesijų atstovai, rabinai į Solovkų tipo lagerius nukeliavo kartu su stačiatikių popais, katalikų kunigais ir reformatų pastoriais.
Žydų diskriminavimas carinėje Rusijoje – draudimas būti valstybės tarnautoju, mokslininku, kariškiu ir pan. lėmė, kad dalis žydų jaunimo, nebesirinko ir tradicinės pirklio, advokato ar mediko specialybės, o atitrūko nuo savo tautos šaknų, tradicinės religijos ir gyvenimo būdo, persisėmė internacionalistine marksizmo ideologija ir nuėjo tarnauti bolševizmui.
Vėliau tai buvo pretekstas nacių propagandai bolševizmą ir jo baisybes demagogiškai sieti su žydų tauta. Nors šiaip jau bolševizmas yra internacionalinė, ryškiai antitautinė ideologija.
Civilizacijai pražūtingos ideologijos suklaidinti bolševizmo įtvirtinime dalyvavo daugelio tautų atstovai – kaukaziečiai, lenkai (J. Pilsudskis, F. Dzeržinskis, K. Rokosovskis), latvių šauliai, vokiečiai, taip pat ir lietuvaičiai: S. Vaupšas (Vaupšasov), J. Smuškevičius, (Smuškevič), V. Putna, J. Uborevičius, V. Kapsukas, A. Sniečkus, M. Gedvilas ir kiti asmenys.
Paradoksas, bet Lietuvoje kilę vietiniai lenkaičiai – F. Dzeržinskis ir J. Pilsudskis buvo geri pažįstami, berods, kurį laiką priklausė tai pačiai lenkų socialistų (socialdemokratų) partijai. Tik vėliau jų pasaulėžiūros ir keliai išsiskyrė, jie atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Taigi, bolševizmas, kaip ir bet koks kitas pasaulėžiūrinis nuopuolis, neturi konkrečios tautybės. Būtent tautiškumas ir tradicinė moralė eina greta.
Kiti Ukmergės socialiniai artefaktai ir įdomybės
Ukmergėje akį labai patraukė viena architektūrinė namų statybos detale, beje, Lietuvai labai netipinė. Tai – uždaras, įstiklintas medinis perėjimas, jungiantis du keliaaukščius mūrinius namus (Žuvų ir Širvintų gatvių kampas).
Atitinkamas akcentas ir architektūrinis sprendimas dažnesnis yra Pietų ir Centrinėje Europoje, Balkanuose, bet ne Lietuvoje. Toliau, Ukmergėje yra išlikusių ir medinių senoviškų namų, kurie savo išorinės architektūros sprendimais skirasi nuo tipinių lietuviškų medinukų, statytų XX a. pradžioje.
Senosiose Ukmergės (Vaižganto) kapinėse (Ramybės skg. 4) yra Lietuvos karių kapai. Čia palaidoti 1919–1926 m. Nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais žuvę kariai. Antkapiai standartiniai betoniniai kryžiai su saulute aplink križmą ir įrašais.
Nurodytas pulko numeris, palaidotojo karinis laipsnis, vardas pavardė, mirties data. Tarp kapų pastatytas obeliskas su kryžiumi viršuje.
Obelisko priekinės plokštumos viršutinėje dalyje iškalta skydas su Vyčio kryžiumi ir įrašas: „Žuvusiems / už tėvynės / laisvę / 1919-1923 m.“ Apatinėje dalyje yra plokštė su įrašu: AtA / Didvyriai / amžiais garbins jus lietuviai ir lietuvės. / Kad jūs ėjot savo pareigas šventai. / Kad jūs darbo pabaigtuvės / Yra garsūs Širvintai! / žuvusiems kovos draugams / Butigeidiečiai“. Pastebėtina , kad sovietmečiu šis paminklas buvo nepaliestas ir išliko iki šių dienų.
Išvažiuojant iš Ukmergės link Kauno, dešinėje kelio pusėje keleivio akį patraukia technikos istorijos eksponatas. Tai senas, pokario laikų raudonai dažytas gaisrininkų automobilis. Tai garsusis ir labai paplitęs pokario laikų sovietinis automobilis ZIS- 150.
Kaip ir dauguma sovietinės automobilinės technikos kūrinių, jis nukopijuotas nuo analogiško 1941 m. laidos amerikiečių sunkvežimio International K-7. Šiaip tai buvo patikimas pokario laikų sovietinis automobilis, išliestas 1949 m., galėjęs vežti iki 4 t. krovinius, pasižymėjęs neprastu pravažumu, kas Rusijos keliams yra svarbu.
Nuotraukoje esantis gaisrinės automobilis yra su trimis tiltais, kas, kartu su lėtų apsukų varikliu, garantuodavo labai gerą pravažumą. Pradžioje sunkvežimis buvo leidžiamas medine kabina, apkalta skarda, o vėliau ir ištįsai skardinine kabina. Iš šiandienos pozicijų sunkvežimio techninės charakteristikos atrodo pribloškiančiai.
Antai net 6 cilindrų variklio galia pradžioje tesiekė 60 KW arba 82 arklio jėgas. Vėliau variklio galia buvo padidinta iki 70 KW arba 95 AJ, kuri buvo pasiekiama prie 2800 variklio apsūkų per minutę. Nereikia ir aiškinti, kad toką galią šiandien neretai turi mažutis VW golf automobilis.
Aplankykite Ukmergę, jos apylinkes ir tikrai nenusivilsite.
