Bent kartą per metus pažiūriu į miestą iš Gedimino pilies bokšto, kaip įprasta – grauždamas morką. Mat aš nervinuosi – per lėtai kaitos procesai vyksta! Judėdamas ratu vertinu, kas mano per keliolika metų dirbta pridirbta, ypač – kiek dar nespėjau padaryti, kad šitas miestas atrodytų kaip Maskva arba kaip Briuselis – o gal ir kažkas geresnio tarp jų.
Kažkada pradėjau nuo stogų. Dėl jų mane kiekvienas meras suprasdavo ir supranta: negali būti miestas toks nuobodus savo raudonomis čerpėmis! Tad pirmiausia Geležinkelio stoties stogą padarėme mėlyną ir iš karto suvokiau savo fantazijos galią: vaizdelis keičiamas! Po to leidau cerkvių „svogūnus“ žaliai dažyti (mes ne Kijeve – aukso tiems kupolams iš Blokados fondo neužteks, o kito negi kur sau nepaėmęs paimsi?). Žalia stogų spalva ypač gerai pakeičia žalumos plotus, vietoje kurių leidžiame įterpti naujus statinius (stengiuosi įdiegti pagrindinį principą – tankink, kad knibždėtų: miestas juk yra burbuliuojantis daugiakvapis organizmas, o ne ramybės sodas). Taigi žalinimas patiko ne tik merui, todėl ir Prezidento rūmų stogą irgi padarėme žalią. Tai ypač sustiprino mano, paprasto vaikino iš Pirstiškių, autoritetą.
Tačiau šiame amžiuje supratau, jog tikra elegancija yra juoda spalva.
Pažiūrėk – trūktelėta aukštyn „Novotel“ viešbučio galva yra juoda kaip toga: bet kuris svečias iš besileidžiančio lėktuvo pamatys jį Gedimino centre! O ant „Congress“ leidau uždėti tokią „Monomacho kepurę“, kurios ten niekas niekada nematė ir dabar pats stebiuosi: akį traukia geriau nei Operos teatras.
Ir tada susigaudžiau: stogas skirtas tik iš viršaus žiūrėti, o kaip iš apačios? Juoda reiškia galią ir įtaką. Iš pradžių leidome surinkti „Valstybės žinių“ leidyklą, prie Nepriklausomybės aikštės. Juoduoja kaip pavadinimas įpareigoja. Įsidrąsinau, ėmiau kitus juodus projektus skatinti. Niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kad „Šiaurės žvaigždė“ gali būti juoda, ir dar taip lakiai pakrypusi! Pagyriau architektą – eini apsvaigęs ir matai juodą pasvirusią sieną – iš karto tampi blaivas: Mokesčių inspekcija Šiaurės miestelyje! O netoliese drėbt – Generalinė prokuratūra juoda lyg smala: tokio kubizmo nė XX amžiaus ištakose nerasi! Na, truputį pavėluota mano revoliucija palyginti su Le Corbusier architektūros „Esprit Nouveau“, bet ryškiai aną „naują dvasią“ pranoksta: juoda jėga mieste įstrižai ir skersai veržiasi pro kiekvieną laisvesnį plyšį. Pajauskite – kaip aš stengiuosi (iki šiol mieste juodas tebuvo tik vienas kambarėlis Verkių rūmuose ir kas ten jį matė!).
Be to, miesto erdvių įvairovę turi paskatinti skirtingas aukštingumas. Tad dešiniajame Neries krante stiklianamiai smogė į viršų tarsi drakonai. Visos keturiasdešimt bažnyčių susigūžė – dabar jau bet kuris dangoraižio gyventojas pasijus Napoleonu, nes ne vieną, o kiekvieną šventyklą akyse turi kaip ant delno. Labiausiai gėriuosi „Europos“ kaminu: pagaliau ir turistas, stovėdamas Senamiesty, neužsimirš, kad jis į kažkokį užkampį atvažiavęs, jausis saugiau supamas modernių stiklo aukštumų.
Net kelis amžius Šventų Jonų varpinė buvo aukščiausias pastatas. Istorinė rutina! Mane visokie seneliukai įtikinėjo, jog miestas turėjo keletą vartų, kurių ženklus esą reikia saugoti, o ypač – išlikusius Aušros vartus. Vienas net infarktą gavo, kai pasakiau: „o kas tuos vartus bent iš viršaus mato?“ Ieškok nuo bokšto Aušros vartų – akys neužkibs. Vadinas, jie mažareikšmiai. O kad drėbėme „Vilniaus vartus“ kairiajame krante – iš karto namas pastebimas kaip galingas stiklo kreiseris, užlipęs ant seklumos, bet bures tarsi tvoras laikantis. Šitaip užganėdinome visus, kurie norėjo gerai pasijusti greta Seimo rūmų gyvendami. Ir pasijuto: gyvena taip, kaip ir Seimo nariai – virš tunelio. Žmonės dabar gali kvėpuoti tuo pačiu greitkelio oru, kaip ir jų išrinktieji. Ir į išrinktuosius net gali žiūrėti iš viršaus. Visa tai socialiai teisinga. Kiekvienam snobui – po stiklo sieną.
Turiu vilties, kad rubikonas čia peržengtas ir dabar jau kairiojo kranto nebepaleisime, rėminsime šiuolaikiškumo dvasia. Tiesa, visa tai vyksta per lėtai. Ir, turiu pasakyti – dar per toli dangoraižiai nuo Gedimino bokšto. Mat labai ilgai trunka įtikinėti publikas (net kai kuriuos naivius politikus), jog naujieji daugiaaukščiai turi būti kuo arčiau Katedros – juk tai investicijos kraujuoja. Ir spaudžia. Taip stipriai spaudžia, kad net vidurius suka: tokie pinigai!
Kiek sueikvojau energijos vien Sporto rūmams… Jau buvo beveik viskas parengta juos išsprogdinti, bet čia šast – netikėta naujiena: atseit, objektas paveldo registre įrašytas kaip inžinerinis išradimas! Nesuprantu, kam tie išradimai šiais laikais? Statai dangoraižį ir gyveni. Ir esą ten „Žalgiris“ prieš „Caską“ laimėdavo, esą ten vyko ir Sąjūdžio suvažiavimas. Tai galėjome paminklines lentas paklot kaip užtvot: laimėjo ir išėjo, vyko ir įvyko – skaitykit, kuriems reikia. O aš jau svajojau apsigyventi arčiausiai šito kalno, pakibti terasoje virš Neries, morką graužti, apie miestą galvoti… Dabar neturėjau pasirinkimo – kai leidau pastatyti namą kitą ant Taurakalnio, ten ir pats įsikūriau. Laikinai, aišku.
Tačiau kaip dar sustiprinti trauką į centrą? Trys kryžiai trukdo – nieko nepastatysi, nes kol kas ir nenugriausi – dar užsilikę miesto pelėsių mylėtojai užsiklyks. Na, užtat sugalvojome ant Stalo kalno aukštą juodo stiklo stalą pastatyti – bus simboliška, ir pavadinsime „Table hotel“. O jo centrinėje terasoje stos gražus stiklo falas tarsi pagoniškas protėvių ženklas. Bus įspūdingiau nei Pietų Afrikoje. Jokios monotonijos!
