Liepos 30 d. Smalininkuose (Jurbarko r. sav.) vyko bendruomenės šventė ir atviras Lietuvos medkirčių čempionatas, kuriame taip pat dalyvavo svečiai iš Baltarusijos, Estijos ir Latvijos. Šventės programoje buvo gausu renginių ir dideliam ir mažam: žvejų ir sporto varžybos, atrakcionai, rungtys, pramogos, varžytuvės suaugusiems bei žaidimai, rungtys, konkursai, atrakcionai, pasakų herojai vaikų kiemelyje. Šventės dalyviai turėjo puikią progą susipažinti su žurnalisto Zino Kazėno – Zikos nuotraukų paroda “Lietuva – laisva šalis: 1988-1991”. O bendruomenės šventę vainikavo apdovanojimų iškilmės ir puikus koncertas, kurio metu pasirodė Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos (TVM) orkestras “Vingis” (vadovas Gytis Gvozdas), Mamų ir dukrų kvartetas (vadovė Violeta Simonavičienė), šokių studija “Tango” (vadovė Dalia Urbonienė), estrados atlikėjas Simonas Donskovas bei grupė E.G.O.
Šių metų balandžio mėnesį savo 80-ąjį gimtadienį atšventęs Lietuvos žurnalistas, fotografas, menininkas Zinas Jonas Kazėnas, kupinas jėgų ir kūrybinių sumanymų, pakvietė kartu vykti į Smalininkus – miestą Mažosios Lietuvos pakraštyje, esantį tarp Jurbarko ir Viešvilės, dešiniajame Nemuno upės krante – bendruomenės šventės išvakarėse ir apsilankyti Senovinės technikos muziejuje.
Šiltas priėmimas Smalininkų senovinės technikos muziejuje
Liepos 29 d. vidurdienį privataus muziejaus kieme mus pasitiko jo įkūrėjas dr. Justinas Stonys. Po kelionės buvome svetingai priimti ir pavalgydinti. O atsipūtę maloniai apžiūrėjome muziejaus eksponatus, apie kuriuos šmaikščiai, entuziastingai ir labai įdomiai papasakojo inžinierius J. Stonys. Pirmiausiai muziejaus įkūrėjas parodė kompoziciją “Artojas” ir paprašė paskaityti tekstą, kuris skirtas vilniečiams: “Kompozicijos pastatymas kainavo apie 300 eurų. Tai šimtą kartų pigiau nei “Vilniaus vamzdis” Vilniuje, Neries krantinėje”.
Parodė šalia esantį senovinį traktorių ir pakvietė dalyvauti loterijoje. Teisingai pasakius traktoriaus markę, kilmę ir technines charakteristikas jis dovanojamas nugalėtojui. Bet jeigu loterijos dalyvis apsiriktų, jis privalo palikti savo transporto priemonę, su kuria atvyko į muziejų. Taip ir neatsiranda drąsuolių, o traktorius taip ir stovi muziejuje, šmaikštavo muziejininkas. Ir šį kartą muziejaus lankytojas Justinas, dviračiu vykstantis į pajūrį, pabandė spėti, bet nenorėdamas prarasti savo transporto priemonės perspėjo, kad loterijoje nedalyvaus. Nepavyko jaunuoliui atspėti, net šalį gamintoją ne tą nurodė.
Vėliau maloniai bendraujantis muziejininkas mus supažindino su foto ir kino bei spausdinimo įrangos, žemės ūkio technikos, pramonės įrangos, buities technikos, spaudos ir knygų bei kitomis ekspozicijomis ir šmaikščiu užrašu, kuriame 1812 m. Dionizo Poškos žodžiai: “Vaistinė proto yr po šiuo stogu –/ Gal pralinksmint su nuomone žmogų./ Išmintingas ir mokytas atras, ką matyti,/ Bet jau durnius atėjęs, netur ką daryti…”. Spaustuvės paviljone savo ilgamečio darbo patirtimi spaustuvėje pasidalijo Valerija Matakienė.
Muziejuje gausu Z. Kazėno dovanotų knygų, albumų, fotografijų bei foto ir kino įrangos. Viename iš stendų su nuotraukomis ir paveikslais lankytojams pateiktas trumpas autoriaus gyvenimo aprašymas ir menotyrininkės dr. Eglės Jaškūnienės straipsnis “Fotografika”, kuriame rašoma: “1986 m. Z. Kazėnas gauna kvietimą iš organizacijų “Taikus sambūvis” (“Peacefull coexistence”. Cape Cod, JAV) ir Nepriklausomų Žurnalistų Asociacijos (Bostonas, JAV) surengti fotografikos parodą JAV. Tai buvo didžiausia personalinė abstrakcijų paroda (aštuoniasdešimt 70×100 cm darbų ir trys 9 kv.m fotopano), eksponuota Cape Cod, Bostone, Čikagoje, Vašingtone ir Vermonte. Havardo Universitete (Bostonas, JAV) iš tuometinės Sovietų Sąjungos atkeliavusios abstrakcijos sukėlė nustebimo audrą. Taip Amerikoje, o nuo 9 deš. ir Lietuvoje prasideda Zino Kazėno abstrakcijų “parodinis gyvenimas”.
J. Stonys pranešė, kad jo parengtoje monografijoje “Materialinės kultūros paveldas ir jo ištakos” yra minima ir Z. Kazėno pavardė. Džiaugiuosi, kad ir mano padovanotas fotodidintuvas “Leningrad” (pagamintas 1955 m. balandžio mėn.) surado vietą muziejuje. O pas mane šis didintuvas prieš daugelį metų atkeliavo iš žmonos Vidos dėdės Kazio Gaižučio (1927-2013) rankų.
Vakare muziejaus kieme prie Lietuvos bitininkystės dievų Bubilo ir Austėjos alkos susipažinome su Jurbarko rajono savivaldybės politiniu veikėju ir jo žmona Elvyra, Jurbarko miškų urėdijos Kalvelių girininkijos girininke Irena Petrošiene, Smalininkų seniūno pavaduotoja Akvile Bialoglovyte.
Žavėjomės medkirčių darbu
Prieš prasidedant XIV atviram Lietuvos medkirčių čempionatui “Medkirtys – 2016”, išaušus ūkanotam šeštadienio rytui, 6 val. nuskubėjome prie Smalininkų garsiosios vandens matavimo stoties, vienos iš seniausių Lietuvoje (įkurta 1811 m.), kur rinkosi žvejai ir jų vyr. teisėjas Andrius Šašys. Pakilę ant buvusio Smalininkų uosto (pastatytas 1886-1888 m.) pylimo grožėjomės ramiai sruvenančiu Nemunu ir nekantriai laukėme žvejų laimikio. Taip ir nesulaukę didesnio laimikio, pasidžiaugę viena kita žvejų pagauta smulkia žuvele, nuskubėjome į Smalininkų TVM valgyklą pusryčiauti, o vėliau – į Jurbarko miškų urėdijos Kalvelių girininkijos mišką, kur 9.15 val. prasidėjo medkirčių čempionato pirmoji rungtis – medžio pjovimas.
Apie miško kirtimo ypatumus mums papasakojo girininkė I. Petrošienė. Įdomu buvo sužinoti, kad biologinei įvairovei išsaugoti didesnėse kaip 1 ha miško kirtimų biržėse vykdant plynąjį kirtimą privaloma palikti atitinkamą skaičių ne tik gyvų, bet ir negyvų medžių. Darniai dirbo medkirčiai, o jų darbo rezultatus labai kruopščiai vertino teisėjų komanda, kuriai vadovavo čempionato vyr. teisėjas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (toliau – KMAIK) lektorius Arūnas Jurkonis. Šioje rungtyje labai svarbu medžio vertimo tikslumas, laikas, kelmo parametrai ir kuo mažiau gauti baudos taškų už darbų saugos taisyklių pažeidimus.
Per pietus medkirčiai ir šventės dalyviai buvo vaišinami skania kareiviška koše, kurią pasieniečių lauko virtuvėje atvežė A. Šašys. O virėjos vietą mielai užėmė energingoji Akvilė Bialoglovytė.
Po pietų grandinės keitimo, kombinuoto ir tiksliojo pjaustymo, šakų genėjimo rungtys vyko Smalininkų TVM aikštyne. Pasaulinio lygio rezultatą grandinės keitimo rungtyje pasiekė Siarhei Shkudrou (Baltarusija) – 9 sek. (pasaulio rekordas – 8,7 sek., Lietuvos – 11,74 sek.). Lietuvos medkirčių čempionato “Medkirtys – 2016” nugalėtoju tapo Tadas Guzevičius (1526 taškai), antrą ir trečią vietas iškovojo Gintaras Karpavičius (1525) ir Tomas Gelbūda (1505). Bendroje įskaitoje gerai pasirodė svečiai iš Latvijos ir Baltarusijos: nugalėtoju tapo latvis Gatis Brencis (1660), antroji ir trečioji vietos atiteko baltarusiams Siarhei Shkudrou (1611) ir Valery Durovich (1600). Tarp jaunių nugalėjo estas Jarro Mihkelson (1550), antras ir trečias buvo lietuviai Tadas Guzevičius ir Andrius Mockus (1435).
Medkirčių čempionato vyr. teisėjas A. Jurkonis komentuodamas atskiras rungtis paminėjo Lietuvos medkirčių pasiekimus pasaulio čempionatuose: Gedimino Stasiūno laimėtas aukso medalis kombinuoto pjaustymo rungtyje 29-ajame čempionate Kroatijoje (2010 m.); G. Karpavičiaus užimta 4-oji vieta medžio vertimo ir R. Balčiūno 6-oji vieta šakų genėjimo rungtyse 30-ajame čempionate Baltarusijoje (2012 m.) ir kitus.
Lietuvos medkirčių čempionatą pagal Pasaulio čempionato taisykles surengė KMAIK ir UAB “Husqvarna Lietuva”.
Žvejų varžybose absoliučiu nugalėtoju tapo šventę. Jam buvo įteiktas Z. Kazėno rankų darbo prizas – asambliažas “Žuvis”.
A.Bialoglovytė pabrėžė, kad Mariaus brolis Nerijus Gurklys vienas iš pagrindinių medkirčių čempionato ir šventės rėmėjų. Ir linksmai pridūrė, jei ne Nerijaus įmonė “Miško ruošos darbai” ir Smalininkų TVM valgyklos šeimininkės, tai medkirčiai būtų buvę alkani, o be Jurbarko miškų urėdijos pagalbos (vadovas Faustas Bakys, vyriausiasis miškininkas Edmundas Mačieža) – be medienos.
Dėkojame šventės organizatoriams už puikų priėmimą, o muziejininkui J. Stoniui už įdomią ekskursiją po Senovinės technikos muziejų ir Smalininkų apylinkes, šmaikštų žodį bei kaimišką “kvošeleną” (šaltiena) ir sūrį.
Zino Kazėno nuotraukų paroda “Lietuva – laisva šalis: 1988-1991” į Smalininkus atkeliavo pabuvojusi Kelmėje ir Akmenėje, o rugpjūčio 5 d. ji buvo pateikta Jurbarko gyventojams ir miesto svečiams, atvykusiems į Lietuvos žygeivių šventę.
