„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas“, – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje.
Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose. Tai puikiai, remiantis ir įvairių laikų archyviniais ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale. Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti ir knygoje pateikiama analizė apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių toikų aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.
Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik „priedai“ tarptautinių monopolijų kompiuteriams – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.
Skaitytojų dėmesiui skelbiame šią A. Liekio apžvalga apie savo naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.
***
Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai tie matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė, lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės kaip ir kitų stiprybę, žmonių gerovę ir ramybę.
Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai. Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip, kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.
Lietuviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerąlietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.
Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.
Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.
Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba. Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas. Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška. Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.
Dėl to popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus. Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras. Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusioms Šventosios Romos imperijai, valdovams. O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai.
Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės sukūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija. Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne tiek lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, prie Lenkijos valstybės stiprinimo. Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“.
Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt.
Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo. Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […] Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“. Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.
Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais. Tačiau visa nutrūko, kai po pralaimėto 1830 n. sukilimo Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą.
Tokių mokyklėlių steigimas, išlaikymas, lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu. Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie kišo lietuviams lenkiškas net maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Beje, kaip sakyta, nepalankiai lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos). Lenkų dvasia apsikrėtę Lietuvos valdantieji vis mažiau ir mažiau besirūpino ir savo valstybės savarankiškumu, o kartu ir tos valstybės kūrybinio potencialo gausinimu. Ir taip buvo ir anksčiau. Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).
Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir„lenkų“, bet turinti seniausiq Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis mašinomis.
Tais sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų, sunkesnių už orą, kūrimas. Toks pavyzdys galėtų būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863 m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.
Nenurimstanti lietuvių tautos kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą 1904 m.gegužės 7 d, atšaukti lietuvių spaudos draudimą.
Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų darbų ir lietuviškos švietimo ir mokslo sistemos kūrimo projektai.
Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), nuo rusų bolševikų ir bermontininkų savo nepriklausomą Lietuvą, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas. Tad 1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų įkuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan. Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.
Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo lietuviai, ir lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba. Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „….nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“ Ir toliau pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbtas lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys. Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje, mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).
Vytauto Didžiojo universitetas buvo pagrindinis ir okupantų sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią, kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių ir jo kraštą. Tada dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai. Daug jų negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai. 1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai.
Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių. Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.
Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė ir atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų. Tad po šešių savaičių Laikinoji Vyriausybė buvo išvaikyta (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais.
Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją. Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas.
Su tuo nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).
Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės.
Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.
Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių šviesuolių, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.
Bus daugiau
