Lietuvos liaudies kultūros centre, įsikūrusiame legendiniame Šventaragio slėnyje, menančiame Perkūno šventyklą (dabar Katedros požemiai) Vilniaus Romuvų sambūris vasario 7 dieną surengė Perkūno šventę.
Gausiai susirinkę senosios baltų religijos išpažinėjai patvirtino savo ištikimybę protėvių tradicijoms, įžiebdami amžinąją ugnį:
„Perkūno dienos ugnį Romuvos vaidilos užžiebė ugnį atnešę iš Šventaragio šventyklos ir nuo Ragučio aukuro, kur ji, nuolatos palaikoma pasišventusių romuvos žmonių, dega jau trejus metus. Maitinome ugnelę druska ir kartojome protėviams bei dievams skirtus žodžius ir maldas“, – sakė Lietuvos romuvos krivė Inija Trinkūnienė.
Perkūno šventės metu iš vaško buvo liejamos perkūninės žvakės. Kaitinamas vaškas skleidė saldų medaus kvapą ir priminė vasaros bičių darbus, kuriuos galima lyginti su romuvos bendruomenių, ramiai, pasišventusiai saugančių protėvių tradicijas, darbais.
Romuvos apeigų folkloro grupė „Kūlgrinda“ pakvietė giedoti sutartines. Į sutartinių giedojimą įsitraukė visi: bičių sutartinės suvienijo sueigos dalyvius, sujungdamos dvi šventes į vieną – pusiaužiemį, kuomet žadinamos bitės ir Perkūno dieną, kuomet bičių vaško žvakėmis laiminami susirinkusieji.
„Tautosakoje bitėms priskiriamos žmonių pasauliui, apie jas sakoma, kad jos miršta, taip kaip žmonės“, – savo įžvalgomis apie Perkūną, Gabiją ir bites dalijosi etnologė, hab. Dr. Nijolė Laurinkienė“.
Šventę apvainikavo giesmė Perkūnui ir sustiprinimo apeiga, kurią atliko Vilniaus romuvų vaidilos, Perkūno žvakėmis laimindami susirinkusius, linkėdami stiprybės, protėvių galių ir palaimos.
