„Nesiartinti! Sprogs!“ – užrašą bei Lietuvos vėliavą su gedulo kaspinu iškėlęs Kazlų Rūdos gyventojas Vladas Macevičius paryčiais po Vėlinių susisprogdino name, kurį svajojo paversti muziejumi. Kaimynai pasakoja, kad apie 4 valandą ryto matę, kad name degė šviesos, o V.Macevičius sėdėjo palinkęs prie kompiuterio ir kažką rašė. Ankstyvą lapkričio 3d. rytą šiame Algirdo gatvės name Nr.2 nuaidėjo sprogimas ir liepsnose užgeso V.Macevičiaus gyvybė. Manoma, kad vyriškis susisprogdino prileidęs į namą dujų.
Pasirodę pranešimai laikraščiuose bei internetiniuose portaluose dabar aptarinėja spalvingą V.Macevičiaus gyvenimą. Vieni primena jo apkaltą tyčiniu nužudymu, kuomet Kazlų Rūdoje žuvo jauna asociali motina, kuri naktį iš svetimo šiltnamio ėjo vogti agurkų. O tą vagilę nutrenkusį elektrinį piemenį, saugodamas šiltnamį, kuris priklausė 98 metų jo globotinei, buvo įrengęs V. Macevičius. Už tai pastarasis buvo nuteistas 8-iems metams.
Tuomet V.Macevičiaus kaimynai susiskirstė į dvi stovyklas. Senyvo amžiaus žmonės, visą gyvenimą netingėję dirbti, teigė, kad V. Macevičius nenusikalto. Jiems patiems buvo kaip reikiant įkyrėję vagišiai. O jaunesnieji gatvės gyventojai, bedarbiai, kaltino “racionalizatorių” Vladą ir neva jam diktuojantį namo šeimininkės sūnų – esą tokių žiaurų žmonių, lengvabūdiškai pasėjusių mirtį, namą teverta susprogdinti…
Vladas Macevičius labai pergyveno dėl to, kad namo, kurį jam po mirties 2006 metais paliko E. Žmuidienė, nepavyko paversti muziejumi. Jo karštas sumanymas paversti šį namą muziejumi – nesulaukė vietinės valdžios palaikymo. Be to, jis turėjo nemažai rūpesčių dėl bylinėjimųsi su žuvusios moters giminėmis bei su velionės žmonos sūnumi dėl namo dalies.
Rašoma, kad Vladą Macevičių vietos gyventojai vadino keistuoliu. Vyras buvo baigęs Stepo Žuko dailės technikumą, dirbo teatre, bibliotekoje, miestelio laikraštyje, bendravo su teatralais, literatais… mėgo džiazą, skaitė sovietmečiu draustas knygas.
1981 metais jau vedęs Macevičius su žmona bandė išsiveržti iš Sovietų sąjungos –pabėgti į Suomiją oro balionu. Sučiupę pasieniečiai V.Macevičių buvo uždarę į psichiatrijos ligoninę. Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę jis išsikovojo politinio kalinio statusą.
Yra žinoma, kad prieš mirtį V.Macevičius išsiuntė ne vieną atsisveikinimo laišką, tarp jų ir žurnalistams. Laiškuose jis rašė, „kad dabar bėgti nebėra kur“…
Pernai metų rugsėjo 18 d. Kazlų Rūdos laikraštyje V.Macevičius rašė apie savo pastangas padovanoti namą visuomenės reikmėm ir ketinimus jame įkurti muziejų: „Ne tik noriu, bet ir turiu testamentu man paliktą namą Kazlų Rūdoje, Algirdo 2, skirti visuomeniniam interesui – kad jame būtų įkurtas miesto muziejus“.
Dar 2001m. šiuos savo siūlymus užregistravęs V.Macevičius siuntė tuometiniam Kazlų Rūdos merui V. Kazlui, vėliau merui V.Merkevičiui, o raštų kopijas – Seimo nariui M. Varaškai, tačiau valdžios nuomonės vis keisdavosi arba V.Macevičius išvis nesulaukdavo jokių atsakymų…
„Tarpukario metu tai buvo gražiausias namas pačioje gražiausioje vietoje. Yra išlikęs jo autentiškas projektas. Antrojo pasaulinio karo metais jame buvo įsisteigusios savo būstines visos besikeitusių valdžių vadovybės. Pokariu namą „nacionalizavus“, jis neteko savo architektūrinio stiliaus, nes buvo negrabiai rekonstruotas į septynis 1-2 kambarių butus, – rašė V.Macevičius.
„Namo šeimininkė Elena Švilpaitė-Ulevskienė, vėliau – Žmuidienė svarstė, ką daryti su namu. Mąstė, kad galėtų užrašyti bažnyčiai, ar kad čia būtų įsteigta senelių „prieglauda“… Ji turėjo tiesiog šviesų mokslo ir modernių laikų nesugadintą protą, bet buvo žingeidi gilių esminių dalykų. Aš jai vis ką nors papasakodavau apie visame pasaulyje, bet nelabai Lietuvoje garsią Senosios Europos praeities mokslininkę Mariją Gimbutienę, apie jos idealistinę filosofiją, kad matriarchato metu negalėjo būti karų, tarpusavio neapykantos maro ir kitų bjaurių visuomenės dvasios ligų… Ir abiem kilo mintis, kad jos name galėtų būti krašto istorijos muziejus, mano siūlymu gal Motinos Muziejus. Juk tokio Lietuvoje nėra, nors yra akmenų, laikrodžių, arklio… muziejai. Taip ji nusprendė parašyti testamentą mano vardu“ – Kazlų Rūdos laikraštyje sumanymu dalinosi V.Macevičius.
Tačiau, jau „ruošiant ir derinant dokumentus atsirado… nepaaiškintos kliūtys“ ir – „gavau… patarimų kreiptis į privačius Kazlų Rūdos verslininkus, taip pat atskirai kreiptis į visus savivaldybės tarybos narius… O rodos, tas turėtų labiausiai rūpėti mūsų valdžios žmonėms, kurie turi žiūrėti ne tik šios dienos, bet ir ateities, kažkokio gero palikimo po savęs“, – guodėsi V.Macevičius.
Dabar daug kas išgirdęs apie V.Macevičiaus poelgį prisimena Romą Kalantą susideginusį už okupuotos Lietuvos laisvę. Vladas Macevičius susisprogdino protestuodamas prieš juodą, bedvasę, beviltišką tuštumą įsivyravusią laisvoje Lietuvoje – dėl nepagarbos žmogui, dėl teisingumo stokos, iš beviltiškumo ir nusivylimo…
Šį desperatišką Vlado poelgį eliuotais žodžiais jau spėjo įvertinti modernių XXI a. interneto erdvių poetas Edmundas:
In Memoriam Vladui Macevičiui (1941-2010):
Rėkia žmogus. Vienas. Baisioj tyloj.
Rėkia žmogus į mūsų sąžinę rambią.
Skendim visi nepermatomoj migloj,
Tik riksmas kaip varpas pavojų skambina.
Rėkia žmogus. Mes dairomės bailūs, suglumę.
Nematom net vienas kito. Nežinom, kas stovi šalia.
Prakeiktas instinktas – išgelbėti s a v o saugumą –
Mus laiko baisiam akmeninės tylos tinkle.
O rėkia žmogus. Į erdvę. Į laiką. Į žmones. Į mus.
Tas riksmas mums sąžinę gręžia ir skaldo.
Jau griūna pasaulis. Bet stovi viengentis ramus.
Ir žodžio neprataria. Ir nepakelia kardo.
Keistuolis , taip į akis niekad neziuredavo kalbedamas su akiniais tamsiais būdavo nors regejimu ir nesiskundė aferistai į akis neziuri kiap kalba su žmonėmis.Norėjo prasukt namą neiždegė ir gerai.O smulkiau tai samokslas suagalvotas su Vida Štreimikiene t.y. dabartine žmona jie seniai bazarino tai ir sugalvojo kaip senute išdurti .Kaip apsivede vladas pinigus valde ,o senutei valgyt ne visada duodavo ta vargšė eidavo pas tokia LAIMĄ ir skūsdavosi kad kaip namą testamentu paliko daug kas toje meileje pasikaitė .Palikdovo Vladelis ja viena o pas dumdavo pas jaunesne vidute štreimikiene .
Naa Petrai, nebūk nepakantus suvalkietis, o dabar – ką nors gero apie Velionį. Ar geram liežuvis nesiverčia?
kazlienė
Šis žmogelis buvo ne tik laisvės kūnui ir sielai mėgėjas, bet nuo per didelės laisvės arba egoizmo (savimylos) tapęs iškrypėliu – tik dėl namo ir didelio sklypo prikalbinęs savo lanksčiu liežuviu šimtametę tekėti už jo (60 m), a.a Vladas planavo ne tik greitai po bobutės mirties praturtėti, bet ir dar su gyva ja gerokai pasilinksminti. Taigi per internetą platindavo tokią savo rašliavą, kad visokiausiais būdais mylisi su vos pakrutančia bobute ir kad didžiausia jo svajonė pasimylėti su jau mirusia bobulyte… Tai buvo jau ligonis, peržengęs visas žmoniškumo ribas, bet apdovanotas žodžio valdymo menu, savo visus iškrypėliškus ir parazitinius poelgius sugebėdavo paversti negirdėtomis fantazijomis apie visuomenės interesus ir t.t Teatleidžia jam dievas ir tegul ilsisi ramybėje, bet tai nebuvo geras žmogus.
Gal galėtumėte pateikti įrodymų. Nes kitaip tai – paskalos.
Turit galimybę pateikt tuos interneto puslapius apie savo sakinį: “Taigi per internetą platindavo tokią savo rašliavą, kad visokiausiais būdais mylisi su vos pakrutančia bobute ir kad didžiausia jo svajonė pasimylėti su jau mirusia bobulyte…”? Prašau pateikti įrodymą – internetinį adresą, arba susitiksim Teisme.
Žinoma, apie mirusį reikėtų gerai arba nieko. Bet kad skaitytojai nepolitizuotų šio pasirinkimo ir nelaikytų velionio politiniu ar socialiniu kankiniu, jie privalo žinoti daugiau tiesos, negu skelbia žiniasklaida. Savo praėjusio komentaro kiekvieną sakinį galiu patvirtinti konkrečiais jo rašiniais, siųstais per vieną iš visuomeninių – socialinių tinklalapių, kuriuose bendravau su a.a Vladu. Taigi, kad jūs, sh, nurimtumėte, galėčiau jums įteikti tuos rašinius asmeniškai ar atsiųsti jums e-paštu.
rašinius tikrai noriu pamatyti, bet nežinau kokiu būdu, nenoriu viešai dabar skelbti e-paštą. Galiu tikrai pritarti, kad iš šio žmogelio savižudybės daryti politinius triukus tikrai nedera, juolab, kad labiausiai jį aukštinantieji buvo tokie, kaip “respublikos ” grupė, ar kaip juos ten, kurie savo rašinėliais kėlė velionio savimeilę ir t.t. Po TSRS žlugimo jo išvis beveik nebedomino politinė veikla, nebent, kas prašydavo – einam, Vladai tai pas tremtinius – politinius, tai dar kitur – jo požiūriu, tai buvo tik cirkai, kurie pagyvindavo jo gyvenimo peripetijas. Praėjo ir praėjo, gal ir mums ir Jums( aiškiai matyt raštingai ir išsilavinusiai asmenybei)verta užversti puslapį. Palikim viską Dievo valioj be pykčio – mirusysis, koks bebuvo, nebegali apsiginti nuo internetinių puolikų.
Matau, kad Jūs neblogai pažinojote velionį ir perpratote jo gyvenimo filosofiją ir jo gyvenimo būdą. Mano tokį skubotą, emocingą ir visiškai netinkamą mirusiam komentarą išprovokavo minios šūkaliojimai apie jo kaip kovotojo už laisvę, patrioto, disidento ir pan. nuopelnų suteikimą žmogui, kuris tuo neužsiėmė, tik mokėjo tinkamai manipuliuoti spauda. Kaip ten bebuvo, tegul ilsisi ramybėje jo siela.
O dėl rašinių, tai gal būt ir ne visus Jums norėčiau parodyti, bet tikrai jums, kaip gerai pažinojusį VM, galėčiau atsiųsti. Aš savo pašto nebijau rašyti, nes manau šis klausimas rūpi tik labai siauram skaitytojų ratui – albikras@gmail.com. Galite parašyti.
Jūsų vardas, spėčiau – Albina, o gal ir ne. Tiesiog laikas sutramdo emocijas ir ką Jūs parašėt – “niekas negalėtų paneigti”. Galėjau ir nerašyti šio laiškelio, bet kai matau normalų raštingą žmogų, juolab apgailestaujantį,gal Jūs buvote velionio draugė. Užu savo pagąsdinimą Jums irgi supraskit. Aš Vlado giminė. Tiek, ir bendrauti mėgtu ne daugiau, nei jis.