www.alkas.lt
Šiandien Seimas plenariniame posėdyje paminėjo 25-ąsiąs Černobylio atominės elektrinės avarijos metines. Minėjime kalbėjo Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Pranas Paškevičius.
Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, kviesdama pagerbti Černobylio aukas tylos minute, pabrėžė, kad lietuviškas žymuo šioje istorijoje garbingas ir kartu tragiškai skaudus. „Daugybė mūsų statybininkų, vairuotojų, gydytojų, kitų neįvardintų profesijų žmonių pakilo į pagalbą broliškai ukrainiečių tautai ir grįžo fiziškai ar moraliai suluošinti visam likusiam gyvenimui“, – kalbėjo Seimo vadovė. I. Degutienė išreiškė viltį, kad šiandien vykstantis minėjimas bus bent dalis simboliško atsiprašymo, padėkos ir simboliško moralinės skolos jausmo tiems, kas savo sveikatą ar net gyvybę paaukojo žiauriausiai 1986-ųjų technogeninei avarijai.
1986 m. balandžio 26 d. Černobylio atominėje elektrinėje įvykusi katastrofa sukrėtė visą pasaulį. Nuo1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių likviduotojų, tarp jų 7 tūkstančiai Lietuvos piliečių.
Lietuvos judėjimo “Černobylis” pirmininko Prano Paškevičiaus kalba
“Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Ekscelencijos, ponios ir ponai.
Šiandieną, balandžio 26 d., sukanka 25 metai, kai įvyko viena baisiausių žmonijos istorijoje technogeninių katastrofų. Būtent taip vadinama Černobylio atominės elektrinės avarija. Ši liūdnai pagarsėjusi elektrinė buvo galutinai uždaryta 2000 m., bet iki šiol primena mums apie save ne tik naujojo sprogimo pavojumi, kuris kaip uždelsto veikimo bomba tiksi užkonservuota IV bloko sarkofage, bet ir įvairiomis ekologinėmis, socialinėmis ir sveikatos problemomis, užgriuvusiomis žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos pasekmes ir jų šeimų narių ateitį. Ekspertų skaičiavimu Černobylio sprogimas padarė 500 kartų didesnę žalą nei amerikiečių atominė bomba 1945 m. numesta ant Hirosimos. Jungtinių Tautų Organizacijos vertinimu nuo Černobylio avarijos nukentėjo virš 7 mln. žmonių, o radioaktyviais elementais buvo užteršta 17 valstybių teritorijų.
IV Černobylio elektrinės reaktorius sprogo 1986 m. balandžio 26 d. naktį iš penktadienio į šeštadienį 1.23 val. vietos laiku. Tuometinė sovietinė valdžia, laikydamasi savo tradicijų, slėpė informaciją apie avariją ir jos mastus tuo pačiu pasmerkdama elektrinės personalą, gaisrininkus, vietinius gyventojus jei ne mirčiai, tai rimtai sveikatos praradimui. Tik po 2 parų, Švedijai užfiksavus savo šalyje padidėjusią radiaciją ir pradėjus skelbti pavojaus signalus, sovietinė valdžia suprato, kad tokio masto katastrofos nepavysk nuslėpti ir pripažino avarijos faktą. Pagal labiausiai nukentėjusių šalių Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos bendrus oficialius duomenis iš 800 tūkst. gaisrininkų ir kariškių, taip vadinamų likvidatorių, kurie po avarijos dirbo prie reaktoriaus ir valė teritoriją, 30 tūkst. gavo dozes viršijančias pusę (…), 25 tūkst. jau mirę, likusieji gyvi serga įvairiomis, susijusiomis su radiacija ligomis, tokiomis kaip plaučių vėžys, kraujo vėžys, leukemija, o taip pat širdies kraujagyslių bei virškinamojo trakto ligomis.
Černobylio katastrofos padarinius patyrė ir Lietuva. Pirmiesiems radioaktyvių dulkių debesims praslinkus virš mūsų šalies likviduoti šios avarijos padarinių buvo siunčiami ir Lietuvos piliečiai. Jie važiavo ne savo noru, o vykdydami tuometinės valdžios nutarimus. Tačiau nors ir prievarta, daugiau kaip 7 tūkst. Lietuvos vyrų savo gyvybės ir sveikatos kaina garbingai gelbėjo pasaulį, Europą, savo šalį nuo branduolinio monstro. Pasaulinę politiką, susijusią su Černobylio atominės elektrinės avarija ir jos pasekmėmis Lietuvai, galima suskirstyti į keletą etapų. Pirmasis, visų labiausiai kritikuojamas, vyko Kremliui vadovaujant avarijos pasekmių likvidavimui ypatingo slaptumo sąlygos, informacijos apie avarijos mastą ir realų pavojų sveikatai ir gyvybei slėpimas, bravūriškai nusikalstamas patriotinio didvyriškumo ugdymas likvidatorių tarpe, be abejo, padidinus žuvusių ir netekusių sveikatos žmonių skaičių. Reikia pasakyti, kad dezimetrai privačiam naudojimui buvo uždrausti iki 1988 m., o pirmieji radiaciniai užterštumo žemėlapiai tapo prieinami tik 1989 m. Dar vienas juodas Černobylio politikos simbolis šiame etape buvo žmogaus orumą žeminantis kariškių panaudojimas avarijos pasekmių likvidavimui, parodantis, kad tuometinė valdžia buvo nepasiruošusi tokio masto avarijoms ir siuntė į branduolinį pragarą tuos, kurie pagal savo padėtį negalėjo nepaklusti įsakymams.
Antrą etapą galima būtų įvardyti kaip informacijos sprogimą. Pasaulio visuomenė, spaudos, pajutusios demokratijos dvelksmą dėka 1990 m. apie tikrąjį Černobylio avarijos tragizmą informacijos buvo pateikta tris kartus daugiau negu 1988 m. Tiesa, tos pačios spaudos dėka įvairūs mokslininkai ir pseudomokslininkai, pateikdami savo skaičiavimus iki šiol kiekvienas savaip traktuoja radiacijos reikšmę ir poveikį žmogaus organizmui bei su tuo susijusias ligas. Atsakymas į klausimą, ar turės Černobylio radioaktyviosios nuosėdos Vakarų Europos gyventojų sveikatai ilgalaikių pasekmių, nežiūrint į tai, kad praėjo 25 metai, vis dar atidedamas vėlesniems laikams. Vakarų Europai Černobylio kliuvo mažiau, todėl ji gali ramiai miegoti, bet juk kliuvo. Menka paguoda, kad ukrainiečiai ir baltarusiai išsigims anksčiau nei likusieji. Net Jungtinių Tautų Organizacija, kuriai darė įtaką energetikai, nuo 2001 m. pradėjo teigti, jog nėra neginčijamų įrodymų, kad Černobylio radiaciją būtų galima laikyti žmonių mutacijos priežastimi. Neprisiminta, kad norėdama nuslėpti nuo pasaulio visuomenės dėmesio nusikalstamo Černobylio elektrinės darbo ir gelbėjimo darbų pažeidimus tuometinė sovietinė valdžia ėmėsi černobyliečių šlovinimo propagandos, kad buvo plačiai trimituojama apie černobyliečių didvyriškumą nieko nesakant apie tai, kad didvyriais likviduotojai daugeliu atveju tapo per prievartą, dėl neturėjimo jokio kito pasirinkimo ir dėl nežinojimo apie realiai jiems gresiantį pavojų.
Pamirštos ir ilgalaikės ekologinės pasekmės. Dar likę gyvi avarijos pasekmių likviduotojai ir beveik iki nulio jiems amžinamos išmokos už prarastą sveikatą. Rekomenduota valstybėms, kurios galvoja, kad nukentėjo nuo avarijos, įvertinti susijusias socialines garantijas atsižvelgiant į nuosavą ekonominį potencialą. Jungtinių tautų komitetas Černobylio problemos sprendime prieš 10 metų padėjo tašką: nėra moksliniams tyrimams pinigų, nėra atsakymo į iškeltus klausimus, nėra ir problemų. Tik noriu paklausti, ar tikrai jų nėra? Juk Černobylis parodė, kad nelaimei nėra svarbi žmogaus rasė, tautybė ar lytis. Globalioms katastrofoms neegzistuoja valstybių teritorijos, politinės santvarkos ar muitinės postai. Radiacija sunaikina visus ir viską niekam nedarydama išimčių. Ar branduolinė katastrofa Japonijoje negrąžino visko vėl į 1986 metus? Ar nereikės vėl visko vertinti iš naujo ir pasaulio visuomenei bendrai priiminėti sprendimus? Ar ne per anksti pradėjo taupyti ten, kur gresia tokios bėdos, kokių neįmanoma niekada ištaisyti? Ar šiandieninis pasaulį valdančiųjų nusikalstamas elgesys su branduoline energetika neprives žmonijos prie išnykimo ribos? Štai klausimai, į kuriuos reikia kaip galima greičiau atsakyti.
Baigdamas savo kalbą noriu padėkoti Seimo vadovybei, Seimo nariams už galimybę kalbėti iš šios aukštos tribūnos ir priminti jums, gerbiamieji Seimo nariai, kad mes, černobyliečiai, dar gyvi ir būdami mūsų šalies piliečiais, viso pasaulio akivaizdoje atlikusiais savo misiją Černobylyje, norime gyventi garbingai ir išdidžiai, tačiau jūsų priimti įstatymai leidžia mums tik gražiai būti palaidotiems”.
