V. Rubavičius. Kada skelbti prisipažinusių saugumiečių pavardes?

Lietuvoje, kaip jau įprasta, netikėtai iškilo didžiulė politinė, juridinė ir moralinė problema – kaip dabar elgtis su tais KGB bendradarbiais, kurie anais laikais prisipažino savo nuodėmes už valstybės pažadą neskelbti jų pavardžių bei veiklos duomenų. Visuomenę apskriejo reikšmingi Vytauto Landsbergio ir premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymai. Pirmasis buvo kategoriškas – išviešinti, antrasis ne toks kategoriškas, tačiau buvo linkęs pritarti viešinimo rėmėjams. Įdėmesnis lietuviškųjų reikalų ir skandalų rutulionių stebėtojas galėjo numanyti, kad čia reikalas kur kas sudėtingesnis – juk tarp kandidatų į išviešinamus ne viena šimtinė reikšmingų valstybės vyrų – nuo Seimo narių, iškilių veiklių ar šlovėje parimusių politikų, pramonininkų konfederacijos žymūnų, taip pat įvairių sąjūdine ir kitokia biografija pažymėtų garbuolių, ilgamečių valstybinės žiniasklaidos žymūnų, o ypač – mūsų teisėsaugos ir teisininkų klano teisuolių.

Netrukus prabilo garsus tokias Lietuvos priešų užmačias smerkiančiųjų choras – valstybė išduodanti ja patikėjusius ir prisipažinusius KGB bendradarbius, o tai jau esąs neįsivaizduojamas moralinis ir dorovinis nuopuolis, kertantis per kertinius valstybės akmenis. Tiesa, ta pati valstybė šią sovietinę instituciją yra pripažinusi nusikalstama, tačiau niekaip nesugebėjo į dienos šviesą ištraukti nors vieno jai dirbusio nusikaltėlio. Netruko paaiškėti, kad kaip tik V. Landsbergio parašu valstybė įsipareigojo neskelbti duomenų apie prisipažinusiuosius.

Premjeras po kelių dienų jau pareiškė, kad amoralu yra valstybei laužyti savo pasižadėjimą. Toks valstybės vadovo nuomonės pasikeitimas nestebina – tereikia tik įsivaizduoti, koks įtakingų žmonių būrys yra prieš duomenų išviešinimą. Drįstu manyti, kad pirminė premjero reakcija rodė tam tikrą nesusigaudymą šioje keblioje situacijoje, tačiau greitai jo paties aplinka, taip pat garsūs seimūnų balsai jam kai ką paaiškino.

Tad ką daryti? KGB bendradarbių istorijos Lietuvą slėgs dar ilgai pirmiausia dėl to, kad nebuvo vykdoma jokia desovietizacija. Nebuvo atlikta visų įmanomų duomenų bei bylų išviešinimo „operacija“, kuri būt padėjusi veiksmingai kratytis pilkosios sovietinės praeities. Tačiau desovietizaciją slopino ir kairieji, ir dešinieji, nes visose partijose buvo buvusių KGB aktyvistų, kurie jau užėmė aukštus partinius ir valstybinius postus. Tačiau šiuo metu kai ką galime įvertinti ir racionaliai, ir juridiškai. Suprantama, jei to norime.

Pagrindinis viešinimo priešininkų argumentas – valstybės pažadas neskelbti prisipažinusiųjų pavardžių, tad jų bylos yra įslaptintos. Ką toks valstybės pažadas reiškia? Kad atsakytume į šį klausimą, pasiaiškinkime to pažado pobūdį. Ar valstybė pažadėjo niekada neskelbti jų pavardžių? Manau, ne tik politikai, bet ir juristai sutiks, kad jokioje valstybėje negali būti amžinų paslapčių. Nėra ir amžinybės terminą vartojančių juridinių normų. Demokratinėse valstybėse nėra ir negali būti tokios praktikos. Nėra ir Lietuvoje – juk dabar baigiasi 15 metų slaptumo terminas. Jei valstybė būtų pasižadėjusi prisipažinusiųjų paslaptis saugoti amžinai, tai reikėtų kuo greičiau rengti teisminį ieškinį, kad toks pažadas būtų pripažintas neteisėtu dėl daugelio dalykų, apie kuriuos čia nėra galimybių kalbėti.

Atsakymas į klausimą, ką daryti, gali būti tik vienas – skelbti. Tačiau išlaikant valstybės orumą ir atsižvelgiant į jos tam tikrą įsipareigojimą. Nutarus skelbti, derėtų imti ir rimtai pasvarstyti – kada. Jau dabar verda šiokia tokia diskusija, tad galima būtų ją pagilinti įvairiais argumentais. Tiek ilgai laukus vertėtų aiškiai pasakyti, kuriam laikui dar pratęsiamas įslaptinimas, o po to – viešinama. Tai galėtų būti ir metai, ir dveji, ir treji. Nemanau, kad reikėtų dėti naują 15 metų slaptumo spaudą. Valstybė pati turi rodyti norą sklaidyti savosios praeities tamsumas, juolab kad toji prisipažinusiųjų istorija gali turėti ir tam tikrų pasekmių nacionaliniam saugumui.

Pažvelkime į šią istoriją kiek kitu – socialinio teisingumo ir moralės – kampu. Prisipažinusiems anas jų poelgis suteikė daug privilegijų ir davė apčiuopiamos naudos. Dalis tų žmonių užėmė gana aukštas pareigas, tad jie ir toliau galėjo tęsti savo veiklą, kilti karjeros laiptais, kopti į politikos aukštumas. Aptiktume tokių ir tarp naujųjų mūsų saugumiečių. Tad prisipažinusieji ne tik viską išsaugojo, bet ir pagausino. Tačiau svarbiausia – jų kagėbistinė veikla niekaip nebuvo tiriama ir negalima tirti iki šiol. Niekaip negalime nustatyti ir tos žmonių grupės daryto bei daromo poveikio mūsų politikams bei verslo elitui. O juk niekas neabejoja, kad jie buvo įtakingi ir tapo dar įtakingesni. Tad prisipažindami jie įgavo didelį pranašumą prieš tuos, kuriuos sekė, apie kuriuos rašė pranešimus ir tais pranešimais grindė savo karjerą ir gerovę. Sektieji, apšmeižtieji, sodintieji net neturi galimybės sužinoti tiesos apie tuos, dėl kurių jie nukentėjo. Viešinimas yra šioks toks teisingumo atstatymas. O dabartinės prisipažinusiųjų gerovės jų bylų išslaptinimas niekaip nesumenkins, juolab kad nebus ir jokių juridinių išslaptinimo pasekmių. Tik menkos, mažai kam į akis krisiančios dėmelės biografijose, kurias kuo puikiausiai galima užglaistyti atsiminimais apie „sunkų ir pasiaukojamą darbą Lietuvai“.

Gegužės 8 d. Mokslų Akademijoje vyko konferencija a. a. Romualdui Ozolui atminti. Prof. Bronius Genzelis prisiminė, kad anais laisvinimosi metais jam būnant Maskvoje aukštas KGB pareigūnas prasitarė, esą jie žiną, kad lietuviai skelbsiantys nepriklausomybę, tačiau jau paruošta 6 377 žmonės dirbti naujomis sąlygomis. Galima įvairiai vertinti tuos skaičius, tačiau negalima lengvabūdiškai jų atmesti. KGB dirbo planingai ir ganėtinai veiksmingai – šitai liudija ir jos darbuotojų skverbimasis į naujus informacinių technologijų verslus byrant Sovietų Sąjungai. Jei tokių paruoštųjų būta, tai geriausia priedanga jų būsimai veiklai buvo prisipažinimas, kuris saugojo nuo bet kokio knaisiojimosi jų praeityje. Galima būtų išsakyti ir dar vieną argumentą už viešinimą. Prisipažinusiųjų bylų įslaptinimas labai trukdo mokslininkams tirti sovietinę ir mūsų nepriklausomos valstybės praeitį.

Tad – kada skelbsime?