Мangačev, Petko. (2013). Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880–1905 metais. Vertė Laima Masytė. Vilnius: Petro ofsetas, 213 p.
Dairydamasis po internetinių knygynų katalogus ir ieškodamas naujų leidinių apie mūsų kultūros veikėjus gana greitai vieną po kitos šalin stūmiau knygas. Tačiau paieškos baigėsi, išvydus Petko Mangačevo veikalą apie dr. Joną Basanavičių. Nuostabą kėlė tai, jog viena reikšmingiausių mūsų tautos asmenybių yra įdomi ir bulgarų skaitytojams.
Autorius – bulgarų žurnalistas, dirbęs įvairių žurnalų ir laikraščių redakcijose. Jis yra parengęs ir keletą mokslo bei publicistikos leidinių. Knygoje „Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880—1905 metais“ išryškėja jo, kaip žurnalisto, patirtis. Autorius atliko puikų darbą rinkdamas, sistemindamas ir pateikdamas šaltinius, bet vengė giliau juos analizuoti ir vertinti.
Knygos pradžioje yra oficialus Bulgarijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pranešimas. Jame įvardinti Lietuvos mokslininkai, tyrinėjantys Jono Basanavičiaus veiklą: dr. Albinas Visockis, dr. Rimantas Miknys, dr. Sigitas Narbutas ir Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė. Pranešime išskiriamas A. Visockis, parengęs monografiją apie J. Basanavičiaus gyvenimą Bulgarijoje. Rimantas Miknys patvirtina šį faktą, rašydamas knygos pratarmę. Knygos santraukoje pažymėta, kad P. Mangačevas yra pirmasis autorius, taip giliai tyrinėjęs J. Basanavičiaus veiklą Bulgarijoje. Todėl ši jo knyga yra itin vertinga.
Autorius įžangoje nurodo asmeninius, emocijomis grįstus motyvus, lėmusius jo susidomėjimą dr. Jonu Basanavičiumi ir paskatinusius nagrinėti šią temą. Rašoma apie autoriaus įspūdžius, rengiant knygą, nuostabą kėlusius atradimus ir įvairias tyrinėjimų aplinkybes. P. Mangačevas patvirtina, jog gavęs atsakymus iš Lietuvos institucijų, sužinojo, jog šia tema „lietuviškų dokumentų ir kitokios medžiagos beveik nėra“.
Knyga sudaryta iš dešimties skirtingų temų skyrių ir beveik šimto puslapių priedų. Paminėta, jog autorius rėmėsi šimto metų senumo bulgarų archyvais ir periodiniais leidiniais. Knyga turi moksliniam veikalui būdingų elementų, pavyzdžiui, joje pateiktos tikslios šaltinių nuorodos, tačiau dėstymo stilius labiau primena publicistinį. Knygos kalba – vaizdinga, emocinga ir neslepiamos simpatijos dr. Jonui Basanavičiui. Nors nagrinėjami autentiški šaltiniai, tačiau nekeliami probleminiai klausimai. Autorius nurodo archyvinius šaltinius, kuriais jis grindžia savo teiginius, tačiau kitos faktinės informacijos, nesusijusios su minėtais šaltiniais, nenurodo. Pavyzdžiui, aprašydamas Pamario parko įkūrimo istoriją, jis remiasi to meto laikraščių ištraukomis, tačiau teigdamas, kad dr. Basanavičius Lom-Palankos mieste dirbo nuo 1885 iki 1892, jokio šaltinio nenurodė. Galima manyti, kad taip autorius elgiasi tik su patikima ir pripažinta enciklopedine informacija, nes, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Basanavičiaus darbą Elenos miestelyje 1884–1885 metais, nurodo, jog nėra duomenų, kodėl jis ten atsidūrė.
Knygoje autorius mažai analizuoja šaltinius apie J. Basanavičių, tačiau juos puikiai atskleidžia atskirose temose, išdėstydamas chronologiškai. P. Mangačevas pateikia beveik 100 puslapių originalių šaltinių kopijų su vertimais. Jis yra linkęs pateikti ištrauką iš šaltinio ir tuomet konstruoti jungiamuosius sakinius su kitais šaltiniais: „Viename iš to laikotarpio Varnos leidinių randame tokį tekstą“, „Suteiksime žodį revizoriui“, „Dabar pacituosime kelias itin iškalbingas revizoriaus ataskaitos pastraipas“. Autorius dažniausiai nekomentuoja ištraukų, bet leidžia pačiam skaitytojui daryti išvadas. Kartais jis cituoja ištisas pastraipas, įterpdamas tik vieną kitą savo sakinį.
Mangačevas nevengia išreikšti savo susižavėjimo dr. Jonu Basanavičiumi. Pavyzdžiui, 78 puslapyje jis rašo: „Kita ypatybė atsiskleidžia, autoriui susidūrus su žmonių tamsumu. Tačiau ir čia jis nedemonstruoja neigiamų emocijų, nors turi tam pagrindo. Mat nesuvokti savo tamsumo – tai tamsuolio liga“. Aptariant pateiktus šaltinius, autorius dažnai pasitelkia įvairių klasikų (Cicerono, Konfucijaus, Senekos ir kt.) citatas. Prieduose pateikti šaltiniai cituojami ir pačiame tekste, tačiau jų nuorodų nėra. Kadangi tai nėra mokslinė knyga, toks sprendimas leistinas, tačiau nuorodos padėtų skaitytojui labiau įsijausti ir leistų patogiau naudotis knyga.
Knyga parašyta Bulgarijoje, išleista 2008 metais ir tik 2013 m. išversta į lietuvių kalbą. P. Mangačevas, kalbėdamas apie įvairius Bulgarijos istorijos faktus, linkęs juos pateikti itin lakoniškai, kadangi jie yra lyg savaime suprantami ir žinomi. Su Bulgarijos istorija susipažinusiam skaitytojui tai palengvina skaitymą, tačiau lietuviui kyla daug neaiškumų. Knygos vertimas nepritaikytas mūsų kultūrai, todėl susidūrus su daugeliu nežinomų faktų, kyla keblumų suvokti tekstą. Atsakomybė tenka leidinio rengėjams, nes būtent jie šį kūrinį turėjo pritaikyti lietuviams.
Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija vienija mokslininkus iš įvairių institucijų. Ši asociacija susibūrė 2009 metų rugsėjo mėnesį. Būtina pabrėžti, kad tai yra Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas, todėl tikruoju knygos leidėju yra nurodomas „Petro ofsetas“. Kadangi minėtoji asociacija yra pelno nesiekianti organizacija, kuriai svarbiausia – pati idėja, galima manyti, kad į knygos komercinį patrauklumą nebuvo kreipiama dėmesio. Knygos vertimą į lietuvių kalbą palaikė ir tokios įstaigos kaip Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvos kultūros taryba.
Vienas rimčiausių aptariamos knygos lietuviškojo leidimo trūkumų yra redagavimo klaidos. Vertėja yra profesionalė, studijavusi bulgarų kalbą ir žinias gilinusi Bulgarijos universitete. Kadangi leidinio redaktorės yra dvi, lieka neaišku, kas atsakingas už klaidas, kurių ypač gausu įžangoje: „dėjo rimtų pastangų“, „mokslas syja su tendencijomis“. Yra ir korektūros klaidų: asmens pavardė parašyta iš mažosios raidės, kai kur sumaišytos raidės. Tokie netikslumai yra žmogiški ir atleistini, tačiau jų gausa leidžia manyti, kad knyga išleista skubotai.
Visi laiškai perrašyti kompiuteriu, išversti ir į lietuvių kalbą, išskyrus vieną (15-tą). Maketavimas nėra kokybiškas. Iš leidinio dizaino galima spėti, jog biudžetas nebuvo didelis, o tam tikros klaidos atskleidžia menką maketuotojo dėmesį teksto pateikimui. Tiek žodžiai, tiek eilutės nukirstos labai neprofesionaliai ir trukdo skaitytojui. Žodžių nukirtimų neturi būti daug, o ir pastarieji negali būti kertami labai arti pradžios ar pabaigos. Tekste gausu tokių nukirtimų: nuspren-dė, liniji-nį, sužino-ti, paragin-ti. Tai itin blaško skaitytoją. 44 puslapyje nukirsta pavardė Basana-vičius. Tačiau asmenvardžių kapoti apskritai nerekomenduojama. Šių problemų galima išvengti, kertant žodžius rankiniu būdu arba pakoregavus programinės įrangos nustatymus.
Tekste gausu ir blogų eilučių kirtimų. Pavyzdžiui iš 35 į 36 puslapį persikelia vos 3 žodžiai, o iš 14 į 15 tik vienas su puse! Norint to išvengti, nėra kito būdo, kaip tik daryti rankinius kirtimus. Visa tai byloja, kad maketuotojas nesivargino nuodugniai peržiūrėti teksto ir gautą skaitmeninį rankraštį paprasčiausiai įdėjo į programą.
Knygoje citatos pateiktos kursyvu, tačiau ta pačia forma pateiktos ir ištraukos iš šaltinių. Kartais jos siekia kone visą puslapį! Skaitytojui būtų daug patogiau, jei kursyvas būtų naudojamas tik trumpoms citatoms, o didesnės šaltinių iškarpos būtų išskirtos kitaip, pavyzdžiui, pradedant iš naujos eilutės ir patraukiant visą bloką labiau nuo krašto. Tuo labiau, kad toks būdas knygoje ne kartą panaudotas, pavyzdžiui, 21 psl.
Petko Mangačevo knyga nėra mokslinė. Tai gilaus žurnalistinio tyrimo rezultatas. Tačiau tai nemenkina jos reikšmingumo. Rengdamas knygą, autorius bendradarbiavo su įvairiomis institucijomis tiek savo šalyje, tiek Lietuvoje. Mūsų šalyje menkai žinoma apie šios iškilios asmenybės dvidešimt penkerius gyvenimo Bulgarijoje metus, todėl autoriaus darbas ypač vertingas dėl svarbių šaltinių publikavimo. P. Mangačevas atliko puikų darbą, rinkdamas autentišką informaciją.
