V.Rutkauskienė. Kaip KGB ir sovietai Žalgirį garsino…

Violeta Rutkauskienė, „Čikagos Aidas“, www.aidas.us 

Sunku patikėti, kad jau laisvos Lietuvos laikais mūsų istorija yra žalojama ne mūsų priešų, ne piktavalių klastotojų, o mūsų pačių pastangomis, dažnai Lietuvos istorikų keistomis įžvalgomis ar niekuo nepagrįstais mitais.

Pernai Žalgirio mūšio 600 m. sukaktuvių išvakarėse Lietuvos spaudoje atskiri, žymūs, aukštus mokslinius laipsnius turintys Lietuvos istorikai: A. Nikžentaitis, D. Staliūnas, R. Petrauskas bei kiti, Lietuvos žmonėms ėmė piršti teoriją, kad, girdi, Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo ir tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu, labiausiai išgarsintu viduramžių istorijos įvykiu. 

Istorikas dr. R. Petraukas, atstovaujantis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Senovės ir viduramžių katedrai, atvykęs į lietuviškų telkinių Žalgirio mūšio jubiliejaus renginius JAV, antrindamas kiek ankščiau minėtiems kolegoms, Lemonte surengtoje paskaitoje samprotavo, jog Žalgirio mūšis istorijai iki mūsų dienų išliko tik dėka KGB ir sovietų propagandos. Jei ne sovietai, šiandien apie Žalgirį mažai kas žinotų…

Žalgiris, anot istoriko, sovietams tikęs dėl vokiečių mūsų tautoje suformuoto įvaizdžio – kaip aršaus, nekenčiamo priešo. Kryžiuočiai sovietų propogandoje buvo lyginami su fašistais, tačiau labiausiai sovietams šis įvykis tikęs dėl mūšyje labai pasižymėjusių ir didvyriškai kovojusių rusiškų Smolensko pulkų… Dėl to sovietijoje „Žalgiris“ buvo toleruojamas, plačiai naudojamas kultūrinėje ir buitinėje aplinkoje, ypač buvo mėgiamas sporte.

Skaitant ir klausantis tokių istorikų mitų, ne tik antakius kilsteli, bet ir akinius pakėlęs pamąstai, jog istorinės atminties Lietuvoje išties stokojame. Skubėdami gyventi Laisvoje Lietuvoje baigiame pamiršti, kad ypač KGB ir sovietai, kaip niekas kitas, meistriškai mokėjo manipuliuoti istorija, istoriniais įvykiais, ją masiškai klastodami, sugebėdavo panaudoti saviesiems tikslams, jų įgyvendinimui.

1960-aisiais metais Lenkijoje sukurtas režisieriaus Aleksandro Fordo filmas „Kryžiuočiai“, kuris buvo rodytas ir Lietuvoje, puikiai tinka pavyzdžiu sovietų klastotėms pailiustruoti ir parodyti, kaip KGB bei sovietai Žalgirį „populiarino“.

Iki šiol KGB nuopelnai šį istorinį įvykį populiarinant nebuvo kiek pilniau atskleisti ir aptarti, bet to ir nesistengė parodyti mūsų istorikai, kuriantys moderniuosius mitus Lietuvoje. Daug prišnekėta, kad sovietai išpopuliarino šį įvykį, tik nei vienas jų neatskleidė, kaip ir kokiais būdais, priemonėmis tai buvo daroma.

1960-aisiais metais, minint Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį Lenkijoje, pasirodė lenkų režisieriaus Aleksandro Fordo sukurtas filmas „Kryžiuočiai“. Tai žinomo lenkų rašytojo H.Sienkiewicziaus romano „Kryžiuočiai“ ekranizacija.

Filme, kaip ir romane, šalia romantiškos jaunų žmonių meilės istorijos, daug vietos skirta karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikmečio aplinkai bei įvykiams. Šioje meninėje juostoje nemažai vietos palikta ir Žalgirio mūšiui, atvedusiam jungtinę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę prie istorinės pergalės.

Turėkime galvoje, kad tai vienintelis filmas iki mūsų dienų, kuris kiek plačiau vaizduoja patį istorinį mūšį, atkuria jo įvykius.

Šį meninį (ne dokumentinį) filmą kinas ir televizija pirmą kartą Lietuvoje demonstravo 1962 metais, praėjus dviem metams nuo jo premjeros Lenkijoje.

Vėliau ne sykį buvo kartojamas televizijos žiūrovams.

Ir man jį teko matyti vaikystėje, bet ne daug kas išliko atmintyje. Daugiau prisiminiau iš nuogirdų ir aplinkinių pasakojimų.

Priešingai nei Lenkijoje, šis filmas Lietuvoje buvo sutiktas labai nepalankiai, sulaukė neigiamos reakcijos, kadangi lietuviai, anot tą filmą mačiusių, buvo vaizduojami apgailėtinai, kailiais apsirėdę, kuokomis apsiginklavę laukiniai.

Kai kurie tų dienų liudininkai pasakoja, kad Vilniuje į filmo premjerą atvykusį režisierių A. Fordą žiurovai sutikę nedraugiškai: apšaukę, apstumdę, apmetę, kai kas net į atlapus įsikibęs bandė ir rimčiau filmo kūrėją pamokyti, taip išreiškiant nepasitenkinimą filme matytais vaizdais.

Šis incidentas prisimenamas dabartinių lenkų atmintyje, kaip labai nekultūringas lietuvių poelgis.

Prisimena šį incidentą ir lietuviai, tik vargu ar susimąsto, jog tai gerai brandintos KGB provokacijos vaisius.

Jau tuoj po premjeros, žinomas Tarybų Lietuvos veikėjas ir rašytojas Antanas Venclovas laikraštyje „Literatūra ir menas“ Kauno „Silvos“ kojinių fabriko cecho viršininkės ir vieno inžinieriaus iš Vilniaus paprašytas, paskelbė recenziją, kurioje atsargiai pakritikavo Vytauto ir lietuvių vaizdavimą filme. Tos atsargios nuomonės ir pakako, stipriai KGB išcenzūruoto, iškarpyto, gal ir specialiai permontuoto filmo nuomonei paskleisti ir suformuoti.

Lietuvių tarpe pasklido mitas: lietuviai filme vaizduojami siaubingai, filmas neobjektyus, žeminantis mūsų istoriją, lenkai eilinį kartą pasišaipė iš lietuvių…

Su tokiomis mintimis gyvename iki šių dienų.

Žinoma, KGB trynė rankas: tarp kaimyninių tautų pasėta dar viena pyksčio nesantaikos sėkla, gyvuos ilgai, nors turbūt nenumanė, kad gal ir ne amžinai.

Išties tik po 50 metų, minint Žalgirio 600 m. jubiliejų, atsirado galimybė pasižiūrėti originalią lenkų režisieriaus A. Fordo filmo „Kryžiuočiai“ versiją ir tik dabar galima suvokti KGB klastą ir kaip ji manipuliavo mūsų istorija, žmonių ir tautų jausmais, kaip nustatinėjo ir pjudė kaiminystėje gyvenusias tautas.

Ruošiantis jubiliejui, atskirų lenkų veikėjų asmeninių pastangų dėka originalus filmas pasirodė Čikagos kino teatruose jau vasario mėnesį. Į premjerą buvo kviečiami ir lietuviai. Deja, premjeroje jų dalyvavo nedaug. Buvome vos keli atvykusieji pasižiūrėti šio filmo.

Daugeliui jis buvo neįdomus, nes lietuvių sąmonėje tebegyveno KGB sukurtas mitas apie filme apgailėtinai atvaizduotus lietuvius ir Vytautą.

Prisipažinsiu, kad ir aš su tokia nuomone apie šį garsų režisieriaus A. Fordo filmą atėjau į kino salę. Suprasdama lenkų kalbą, sekiau kiekvieną ištartą žodį, sakinį ir vis laukiau, kas bus pasakyta blogai lietuvių auditorijai.

Dideliam nustebimui, to ko laukiau, nesulaukiau. Ieškojau ir tikėjausi vaizdų, kurie mus laukinius lietuvius parodytų. Ir tik vienoje vietoje, kur lietuviai ar žemaičiai ties Naujuoju Kaunu ruošiasi slapta užpulti kryžiuočių buveinę, jų riterius, tą vaizdą atsekiau. Bet jis man nesukėlė didelių emocijų, nes lietuviai, o kartu ir ten buvusieji lenkai ruošėsi kovai, maskavosi, slėpėsi, norėjo būti mažai pastebimi, todėl ir režisieriaus vaiduotėje, matyt, jie buvo taip sukurti. Gal ir J. Dlugošo pasakos kiek įtakos turėję, bet man toji scena neatrodė kaip nors labiau šokiruojanti. Nusiraminau dar ir todėl, kad Aleksandro Fordo filme lietuviai pavaizduoti tikrai ne siaubingesni nei juos šiais laikais vaizduoja atskiri Lietuvos istorikai.

Netikėtumas laukė kiek kitoje vietoje, beprasidedant Žalgirio mūšiui, lietuviams pakilus į kovą.

Prieš žiūrovų akis kone per visą ekraną su Lietuvos raiteliais, pranešama istorinė Lietuvos vėliava su baltu Vyčiu, iš paskos ją seka vėliava su Gedimino stulpais, kiek toliau tarp jojančių karių pasimato vėliava su dvigubu kryžiumi.

Stebino tai, kad A. Fordo filme senoviniai Lietuvos istoriniai simboliai plevėsavo vos ne kievienoje svarbesnėje scenoje bendrai šalia Jogailos ir Vytauto.

Žinoma, reiktų nujausti, kad 1962 metais, rodant šį filmą Lietuvoje, visų šių vaizdų nebuvo. Tuo pasirūpino Žalgirį „garsinusi“ KGB.

Žinant, kad filmas kurtas komunistineje Lenkijoje „brandaus socializmo“ laikmečiu, kai už tokių tautinių simbolių rodymą ar turėjimą galėjai ir baltas meškas pamatyti, šis lenkų režisieriaus įterptas momentas tapo maloniu siurprizu ir netikėtu atradimu kiekvienam lietuviui, žiūrėjusiam originalią lenkų filmo „Kryžiuočiai“ versiją.