V. K., www.patriotai.lt
Esu kairiarankis ir visuomet toks buvau. Taigi, jaučiuosi diskriminuojamas.
Kiekvienas, atkišęs man pasisveikinimui dešinę ranką, diskriminuoja mane, rodydamas „teisingos rankos teisingoje visuomenėje“ dominavimą ir sąmoningai ar nesąmoningai verčiantis mane taikytis prie totalitarinės ir, kaip, deja, dažniausiai būna, nepakančios daugumos. Ar verta besakyti, kad tikriausiai mano pasisveikinimą atkišant kairę ranką bičiuliai ar šiaip nepažįstami žmonės įvertintų geriausiu atveju kaip nevykusį pokštą ar tiesiog asmeninę keistenybę (jeigu ne kaip tam tikrą „lengvą pamišimą“), o blogiausiu – kaip pasityčiojimą iš nusistovėjusių tradicijų bei aiškią nepagarbą asmeniui, su kuriuo sveikinuosi.
Kadaise, prieš gerą dešimtį metų, esu dirbęs prie tam tikro elektroninio reguliavimo pulto, kuriame visas sistemos valdymas išdėstytas lyg tyčia, kad kairiarankiui būtų sudėtingiau dirbti. Tai sukūrė tipišką nelygių galimybių atmosferą, nustūmė mane į nelygią padėtį su „teisingais darbuotojais“, todėl tikriausiai galėčiau kelti, pavyzdžiui, 50 000 litų ieškinį už diskriminaciją darbe, kadangi, esu tikras, kokiam dešiniarankiui gėjui ar kitam nuolat ujamų mažumų atstovui darbas ėjosi lengviau, o man reikėjo daug laiko perlaužti savo paties prigimtį. Apie moralines kančias aš jau net ir nekalbu, nes, kaip žinia, mūsų laikais, kuomet viešai deklaruojama pagarba asmenybei, šių dvasinių kančių neįvertinsi jokiais pinigais…
Žinoma, niekas iš teisingos visuomenės totalitaristų net negalvojo man daryti jokių nuolaidų bei sumažinti reikalavimų, nors puikiai suvokė, kad dešiniarankis reikalaujamą darbą gali atlikti tiksliau ir greičiau, tad esu linkęs manyti, kad žiauriose vyresnybės galvose egzistavo klastingas planas tarytum legaliais metodais, „natūralios darbinės atrankos“ būdu per sudėtingesnių kairiarankiams sąlygų sukūrimą atsikratyti visų nenaudingųjų. Taigi, akivaizdus diskriminacijos faktas prieš akis.
Be specifinių darbinių problemų egzistuoja ir milijonai buitinių. Netgi visa terminija bei nusistovėję visuomenės principai persmelkti „leftofobijos“ (įvedu naują terminą. Nuo left – angl. „kairė“). Tad norėčiau paraginti brolius ir seseris kairiarankius nenusileisti totalitarinės daugumos primetamoms leftofobiškoms taisyklėms, pagal kurias pavarų dėžė automobiliuose yra vairuotojui iš dešinės ir bet koks jų savanoriškas prisitaikymas yra savo prigimties išdavystė bei apgailėtinos nuolaidos negailestingai sistemai. Iš savo praktikos žinau, kad kairiarankiams sudėtinga gauti jiems pritaikytų darbo įrankių, muzikos instrumentų, be to, kai kurie mano pažįstami taip pat turėtų pateikti milijoninius ieškinius valstybei, kadangi prieš porą dešimtmečių mokyklose buvo priverstinai mokoma „rašyti teisingai“… O kiek žmonių prarado darbus dėl neabejotinai leftofobiškai nusistačiusių darbdavių? Manyčiau, kur kas daugiau nei dauguma populiariųjų mažumų kartu sudėjus…
Sakau „kairiarankystė“, bet iš tiesų šis terminas yra nepolitkorektiškas, todėl ateityje turėtų būti panaikintas, o už jo panaudojimą galėtų būti griežtai baudžiama. Kuo dvasinės kairiarankių kančios yra menkesnės už kitų mažumų kančias? Seksualinės mažumos iškart nepažinsi, jeigu ji pasikuklina jus iškart informuoti, o štai kairiarankystė pastebima jeigu ne pirmomis pažinties akimirkomis, tai netrukus iš pačių elementariausių veiksmų.
Jeigu prakalbome apie terminiją, tai galiu įvardyti, kuo sąvoka „kairiarankis“ yra nepolitkorektiška. Daugumoje Europos kalbų žodis „dešinė“ iškart asocijuojasi su sąvokomis „teisingas“, „teisė“, „pozityvus“, t.y., „teigiamas“. Panagrinėkime pavyzdžius. Rusiškas правый (dešinys) tiesiogiai siejamas su правильный (teisingas), право (teisė), angliškas right (dešinė) taip pat reiškia teises, teisingumą, teisingą (būdvardis). Tas pats ir su vokiškuoju recht (dešinė, tikras, tiesus, teisingas). Tuo tarpu „kairė“ asocijuojama su neteisingumu, klaidingumu, kaip, pvz., rusų левый (kairysis) šnekamojoje kalboje reiškia netikusį, netinkamą, žodžiu – negatyvų.
Taigi visuotinio teisingumo vardan vietoje sąvokos „kairiarankis“ siūlau įvesti sąvoką „kitarankis“, idant neįžeistume nemažos visuomenės dalies jausmų per antrines „netikėlių“ prasmes, o prieš žmonėms sveikinantis iškart deklaruoti savo „rankų orientaciją“, kad neįvyktų jokių nesusipratimų bei įžeidžių ekscesų. Esu tikras, kad turime teisę reikalauti bei gauti solidžias kompensacijas už patirtas traumas bei tikėtis nemažų dotacijų savo veiklai iš Lietuvos bei ES fondų, kaip tai daro kai kurios plačiai pagarsėjusios visuomeninės organizacijos. Kaip sakant, svetimo skausmo būti negali…
Tą patį siūlau daryti ir visiems trumparegiams, toliaregiams, plokščiapadžiams, švepluojantiems, mikčiojantiems, linkusiems į ankstyvą plikimą, žemaūgiams, iš prigimties storuliams, iš kurių dažnai nepelnytai šaipomasi, bei visoms kitoms mažumoms, kurios visą visuomenę pagal vieną ar kitą parametrą pavers mažumų visuomenę ir kurioje nebus lygesnių mažumų už kitas mažumas. Toje šviesioje ateities visuomenėje kiekvienas išlaikysime kitas mažumas ir, kaip tuo pat metu patys priklausantys vienai ar kelioms mažumoms, būsime išlaikomi visų likusių mažumų, kurioms nepriklausome. Taip valstybėje suklestės harmonija, tvarka ir tikrasis teisingumas, o ne tik vienapusis „svarbesnių mažumų“ palaikymas. Tikiuosi, tolerantiškos visuomenės bei „lygių galimybių“ sargai imsis įgyvendinti ir visus šiuos puikiuosius planus…
