Peru plytinčiame Naskos slėnyje stiprūs vėjai ir smėlio audros atidengė iki šiol nematytų piešinių. Juos pastebėjo virš paslaptingojo slėnio skridęs pilotas.
Atradimo autorius – lėktuvo pilotas Eduardas Heranas Gomezas de la Tore (Eduardo Herrán Gómez de la Torre), skridęs virš El Ingenio slėnio kalvų ir Jumana pampų. Archeologai jau surengė ekspediciją į Naskos slėnį įvertinti naujųjų geoglifų autentiškumą.
Naskos geoglifai pirmą kartą pastebėti tik 1939 m. – irgi virš jo skridusio piloto. Piešiniai 1994 m. buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Geoglifų gausus slėnis driekiasi apie 80 km, tarp Naskos ir Palpos miestų, už 400 km į pietus nuo Peru sostinės Limos.
Geoglifų paskirties mįslės iki šiol niekas neįminė. Pagal vieną teoriją, geoglifai kaip nors gali būti susiję su vandeniu. Pavyzdžiui, trikampio geoglifas Cerro Blanco kalno papėdėje sutampa su kalno viduje esančių vandens šaltinių vagomis. Kondoro geoglifas siejamas su vietos legenda, kurioje bylojama: jei kondoras sklendžia virš kalnų, lauk smarkaus lietaus. Panašiai ir su kolibrio geoglifu, reiškiančiu liūtis.
Teigiama, kad visi Naskos slėnio piešiniai nupiešti viena linija. Linijos piešiniuose niekur nesusikerta. Manoma, kad geoglifais gyventojai dievų meldė lietaus. Specialistai iškėlė versiją, kad Naskos civilizacijos gyventojai geoglifų linijomis šokdavo – tokia buvo lietaus maldos forma. Daugelis geoglifų rasta ir ant Naskos civilizacijos keramikos liekanų.
Didžiuliai šimtų gyvūnų ir sudėtingų ornamentų piešiniai Naskos slėnyje matomi tik iš oro. Ši ypatybė suponavo nemažai paaiškinimų, kokia yra jų paskirtis. Naskos piešinių linijos išgremžtos iš šviesesnio atspalvio uolienos ir kontrastuoja su tamsesniu slėnio žvirgždu.
„Naskos geoglifai yra viena labiausiai intriguojančių archeologijos mįslių, – skelbiama UNESCO. – Jų antžeminė galerija stebina savo gausa, pobūdžiu, dydžiu ir monolitiškumu. Linijų koncentracija ir lygiavimas, taip pat kultūrinė simbolių semiotika, demonstruoja, kad tai buvo labai svarbus ir ilgaamžis Naskos kultūros objektas.“
Visus geoglifus galima skirstyti į dvi stambias grupes. Pirmoji, kurią sudaro apie 70 identifikuotų piešinių, vaizduoja gyvosios gamtos objektus – paukščius, gyvūnus, vabzdžius, taip pat gėles, medžius, kitus augalus. Antrosios grupės geoglifai sudaryti iš geometrinių struktūrų – spiralių, trikampių, stačiakampių. Daugelis linijų yra 10-15 cm gylio grioveliai, matomi ne tik iš oro, bet ir nuo gretimų kalvų.
