Pasaulio pagonybė – wicca religija

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt       

Wicca – tai neopagoniškos krypties tikėjimas, turintis kone didžiausią būrį šalininkų. Kada jis atsirado pasakyti sunku, aišku tik viena – į viešumą šis judėjimas žengė XX amžiaus viduryje. Kaip tik tada, kai Didžiojoje Britanijoje oficialiai buvo atšauktas įstatymas, draudžiantis raganavimą. Tuo metu pasirodė ir pirmosios knygos apie šiuolaikines raganavimo praktikas.       

Apie neopagoniškus tikėjimus pradėti rašyti įprasta nuo jų pavadinimo prasmės etimologinio aiškinimo. Šiuo atveju aiškinti reikėtų du žodžius – wicca ir ragana. Taip yra dėl to, kad wicca tikėjimas yra raganavimo praktika, kaip teigia išpažinėjai, perimta iš senųjų pagoniškų tikėjimų žynių luomo. Žodis ragana siejamas su regėti, matyti, žinoti reikšmėmis, taip pat ir su žodžiu ragas, o štai wicca pavadinimas kildinamas iš anglosaksiško žodžio wicce, reiškiančio linkti, krypti. Vis dėlto šie etimologiniai aiškinimai beveik nieko negali atskleisti apie patį tikėjimą.       

Kaip jau minėjau ankstesniame šio ciklo straipsnyje (žr. Pasaulio pagonybė – skirtumai ir panašumai) wicca išpažinėjai buriasi į konventus, savotiškus raganų ratus, kuriuos sudaro nedidelė žmonių grupė. Šitaip atrodo wicca bendruomenė. Į bendruomenę patekti yra du būdai, kurie abu vienodai pripažįstami wicca išpažinėjų. Lengvesnis būdas – įsišventinti pačiam. Žmogus pats pasižada sau ir iškilmingai sau prisiekia, kad yra wicca tikintysis ir laikysis šios religijos nuostatų. Antrasis būdas kur kas sudėtingesnis – susipažinti su konvento nariu ir per jį būti įšventintam į konventą. Tokiu atveju skiriamas ir išbandymo laikotarpis – paprastai vieneri metai ir viena diena. Tačiau antrasis būdas ir daug labiau atitinka tikrą iniciaciją, mat pasižadėjimas duodamas bendruomenės rate, kuri tampa to liudininke ir savotiška prižiūrėtoja, kad žmogus neišklystų iš kelio.       

Bendruomenė paprastai renkasi švęsti wicca pripažįstamų švenčių, kurios kildinamos iš keltų druidų tradicijų, tačiau turi atitikmenis ir lietuviškosiose. Vikaniečiai švenčia Imbolg (siejamą su Grabnyčiomis, vasario 2 d.), Ostara (kovo 21 diena, pavasario lygiadienis), Beltainas (pirmoji gegužės diena, siejama su lietuvių Jore), Litha (vasaros solsticija, Rasos šventė), Lammas (derliaus šventė rugpjūčio 1 d), Mabon (rudens lygiadienis, rugsėjo 21 d.), Samhain (spalio 31 d, Wicca naujieji metai, lietuvių tradicijoje – Vėlinės), Yule (Lietuvių Kalėdos). Taigi kaip matome iš švenčių sąrašo, jos visiškai atitinka bendras visiems pagonims tradicijas, o švenčių prasmė ir apeigos paprastai turi daug analogijų.       

Kadangi šis straipsnis orientuotas į ne pagonių auditoriją, wicca filosofiją paaiškinti yra gana sunku, tačiau esu įsitikinusi, kad bet kuris pagoniško tikėjimo žmogus suprastų ją be didesnio vargo. Turint omenyje, kad wicca save sieja su viduramžiais kankintomis ir degintomis raganomis ir jų palikimu, wicca pasaulėžiūra yra perdėm moteriška, matriarchalinė. Čia aukščiausią postą dieviškajame panteone užima Didžioji Deivė Motina, kuri gimdo visą gyvybę. Vikaniečių maldose į ją kreipiamasi visų pasaulio tautų gimdančios Motinos vardais: Diana, Žemyna, Frėja ir kt. Tačiau reikia nepamiršti, kad Didžioji Deivė įkūnija tris pradus – mergelę, motiną ir senę. Kaip mergelė Didžioji Deivė yra nekalta, visų geidžiama nuotaka. Ją galime sieti tiek su lietuvių laumėmis, tiek su Persefone, tiek su ugnį saugančių vaidilučių, vestalių tradicija. Kaip motina Deivė atlieka savo didelę moterišką pareigą, įkūnija moterišką šventumą, kurį pamynė bažnyčia degindama raganas. Motina atitinka aukščiausią moters raganos išmintį. Čia Didžioji Deivė dalyvauja kūryboje kartu su wicca tikėjimo Raguotuoju Dievu.       

Trečioji Deivės manifestacija yra senė. Čia ji atitinka lietuvių Raganą – viską griaunančią būtybę, taip pat galima ją sieti su lietuvių Giltine – mirties nešėja. Didžioji Deivė su trimis savo manifestacijomis wicca tikėjime atitinka gyvenimo rato ritmą – dienos ir nakties, metų laikų kaitą, žmogaus jaunystės kelionę į senatvę ir mirtį. Todėl galima teigti, kad Didžioji Deivė įkūnija svarbiausius gamtos dėsnius, susijusius su pagrindine organizmo funkcija – daugintis ir po to numirti.       

Raguotasis Dievas yra Didžiosios Deivės partneris. Šis dievas asocijuojasi su derlingumu ir seksualine energija. Jo kilmė – indoeuropietiška, mat jis siejamas su dangumi ir šviesa. Šiam dievui kaskart lemta mirti su derliumi (jis kaip Perkūnas, kuris nustoja griaudėti žiemai ir vėl atgyja pavasarį, atrakindamas Žemę) ir atgimti iš Žemės Motinos įsčių, o po to ją pačią apvaisinti.       

Raguotąjį Dievą wicca išpažinėjai įsivaizduoja kaip vyriškos lyties dievą su elnio ar ožio kojomis ir briedžio ar ožio ragais ant galvos. Tai leidžia totalitarinėms ir į terorą linkusioms religijoms (krikščionybei, islamui, judaizmui) šį dievą apšaukti velniu ir sieti wicca su šėtono garbinimu. Bėda tik ta, kad šėtonas yra krikščionių išradimas, todėl jokie pagonys negali jo garbinti.       

Wicca filosofija totalitarinėms religijoms kelia grėsmę ir tuo, kad yra lanksti, be jokių dogmų. Wicca leidžia tikintiesiems pritaikyti tikėjimą savo asmeninėms pažiūroms, primesdama tik vieną taisyklę: daryk viską, ką nori, kol tai nekenkia kitiems. Tai atvirai konfliktuoja su monoteistinėse religijose randamomis nuostatomis, tokiomis kaip dešimt dievo įsakymų. Wicca tiki, kad bet koks dalykas, padarytas kitam žmogui, grįžta tau pačiam su triguba jėga. Trigubai grįžta kitam padarytas geras darbas, tačiau trigubai grįžta ir piktadarystė. Norint išlaikyti wicca tikinčiųjų moralę užtenka patikėti šiuo vieninteliu dėsniu – grįžtamuoju ryšiu. Tikėjimas grįžtamuoju ryšiu gali būti kildinamas iš senosios pagonybės, turint omenyje kraujo keršto tradiciją. Kiekvienas piktadarys pagoniškoje kultūroje yra baudžiamas be pasigailėjimo su dievų palaiminimu. Atkeršyti tuo pačiu tavo giminaičio žmogžudžiui yra ne tik leistina, bet ir privalu. Ne ką mažesnių bausmių susilaukia garbės ir orumo pažiedėjai, moterų prievartautojai, šventyklų niokotojai.       

Savo tikėjime wicca nariai naudojasi keliais simboliais, iš kurių svarbiausias yra pentagrama. Kiekviena pentagramos šaka atstovauja vienai iš pasaulio krypčių ir vienam iš elementų – žemei, orui, ugniai ir vandeniui. Viršutinioji atšaka atstovauja sielai. Jeigu pentagrama apversta ir žmogus naudojasi juodąja magija, jo siela yra puolusi į apačią ir tai reiškia, kad žmogus pasiryžęs prisiimti galimą trigubą atsaką už savo veiksmus. Kai pentagrama nėra apversta, pakylėjime esanti siela siekia daryti gerus darbus ir tikisi trigubos naudos.       

Savo ritualų pradžioje wicca nariai brėžia magiškąjį ratą, kuris turi atskirti juos nuo išorinio pasaulio ir garantuoti apsaugą. Juodąja magija užsiimantys okultistai tikisi, kad ratas apsaugos juos nuo trigubo keršto. Nubrėžę ratą jie kreipiasi į keturias pasaulio puses šaukdami jų dvasias į pagalbą. Tuomet į dievus kreipiamasi giesmių, mantrų ir maldų žodžiais, padedančiais šios religijos atstovams pasinerti į transą. Vikaniečiai tiki, kad siela gali atsiskirti nuo kūno ir atsidurti Tarpiniame pasaulyje, iš kurio žmogus gali sau leisti nesavanaudiškiems tikslams naudotis gamtos dėsnių galia.       

Wicca praktika, kaip turinti sąsajų su raganavimu, prietaringų krikščionių yra demonizuojama, bandant šį tikėjimą sieti su šėtono garbinimu. Vis dėlto tokiais paistalais tikėti nesiūlyčiau, nes jie jokiu būdu nepriartina prie Dievo, greičiau priešingai, daro jus viduramžių inkvizitorių pasakomis tikinčiais kvaileliais.