1972 m. gegužės 14-ąją susidegino Romas Kalanta. Dabar ši diena Lietuvioje oficialiai įteisinta – tai Pilietinio pasipriešinimo diena. Kiekvienais metais Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje, prie paminklo R.Kalantai, vyksta šio laisvės šauklio minėjimas. Romainių kapinėse prie R.Kalnatos kapo padedama gėlių.
„Romo Kalantos susideginimas – protestas prieš to meto santvarką buvo partizanų kovų tęsinys ir ryški įžanga į naują kovą už Lietuvos laisvę. Malonu, kad renginyje gausiai dalyvauja Jūrų skautai. Vyresnieji apie Romo Kalantos susideginimą gerai viską žino, jie savo akimis matė, koks pasipriešinimas vyko po to, o jaunimas apie šiuos įvykius sužino iš vyresniųjų pasakojimų“, – antradienį vykusiame minėjime kalbėjo miesto meras Andrius Kupčinskas, kuris kartu su savo pavaduotoju Stanislovu Buškevičiumi padėjo gėlių prie paminklo.
Prieš minėjimą mero patarėjai Zenonas Abramavičius ir Aurimas Ramoška bei Kultūros ir meno poskyrio atstovė Irena Simonauskienė Romainių kapinėse ant R.Kalantos kapo padėjo gėlių. Minėjimo metu tylos minute buvo pagerbti visi žuvusieji už Lietuvos laisvę. Neoklasikinio šokio teatro „Releve“šokėjos atliko vilties šokį. Vakare taip pat įvyko R.Kalantos atminimui skirtas bėgimas „Laisvės keliu“.
Kaip ir prieš 41-erius metus mūsų mieste pavasaris. Žydi sodai, Laisvės alėja pilna kliegesio. Tik tą, 1972-ųjų gegužės 14-osios rytą niekas dar nežinojo, kokia kraupi žinia vakare sudrebins miestą, žaibu perskris per Lietuvą ir pasaulį. Nežinojo ir Romo tevai, kad išėjęs iš namų jų sūnus jau niekada nebegrįš, kad jo kūnas taps ugnies fakelu už Lietuvos laisvę.
Ir niekada mes nesužinosime, kokiomis mintimis tą dieną gyveno Romas, tačiau šiandieną mes žinome viena – Romo Kalantos auka nebuvo beprasmė. Ji įžiebė laisvės viltį.
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, darbininkų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar trys sūnūs. Kai Romui buvo 10 metų, šeima persikėlė gyventi į Kauną.
Romas mokėsi 18-oje vidurinėje mokykloje. Mokslai nelabai jam sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta dažnai atsisakydavo atsakinėti, nors ir mokėdavo, nes nematė prasmės. Teigiama, jog buvo lėto būdo, drovus, rimtas, gero elgesio, gana savarankiškas, mąstantis jaunuolis, domėjosi muzika, sportu, istorija, literatūra, pats rašė, mėgo piešti. Jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė – politinė padėtis Lietuvoje. R.Kalanta domėjosi tuomet populiariu hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su neteisybe ir melu. Romas domėjosi bitlais, roko muzika, pats skambino gitara, bendravo su hipiais, augino ilgus plaukus. Bet kad tikrai jis būtų save laikęs „gėlių vaiku“, to negalima pasakyti. Jis beveik nevartojo alkoholio, rimtai žiūrėjo į meilę.
Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jaunuolis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų, visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų. 1971 m. R. Kalanta buvo pašalintas iš komjaunimo, o istorijos egzamino neišlaikė todėl, kad nesilaikė įprastos marksistinės – lenininės jos aiškinimo koncepcijos. 1971 m. perėjo mokytis į 5-ąją vakarinę pamaininę mokyklą.
1972 m. gegužės 14 d. vidurdienį R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietinę santvarką ir Lietuvos okupaciją, Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylė benzinu ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Jau be sąmonės nuvežtas į ligoninę, mirė gegužės 15 d. 4 valandą ryto.
Surastas Romo dienoraštis atskleidė, kad šitaip pasielgti jį privertė esama santvarka: „Nekaltinkite del mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar veliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Čia niekad nebus laisvės. Net šita žodį „Laisvė“ uždraudė.
Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”.
Mieste greitai pasklido žinia apie sukrečiantį įvykį. Visuomenės informavimo priemonės ir tą dieną ir kitas – tylėjo. Plito gandai. Neva, R.Kalanta priklausė slaptai organizacijai ar sektai. KGB norėjo įpiršti versiją, kad R. Kalanta buvo psichinis ligonis ar narkomanas, kad nusižudė būdamas girtas. Tačiau jo kraujyje nei alkoholio, nei narkotikų nerasta.
Įvykis sukėlė vietos valdžios paniką. Nujausdama R.Kalantos poelgio poveikį Lietuvos jaunimui, ji siekė užkirsti kelią galimiems neramumams ir išvengti viešo visuomenės pasipiktinimo bei informacijos patekimo į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės
18 d. 14 valandą, dviem valandom anksčiau, nei buvo numatyta ir kitose, nei planavo giminaičiai, kapinėse – Romainiuose. Tačiau toks skubotumas sukėlė audringą reakciją: į laidotuves atvykusių jaunimo grupių pasipiktinimas, sužinojus, kad jų draugas jau palaidotas, buvo kibirkštis, įžiebusi dvi dienas, gegužės 18-ąją ir 19-ąją, trukusias masines demonstracijas. Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei 3 tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Neramumams slopinti buvo pasiųsti vidaus kariuomenės daliniai, milicija, draugovininkai. Buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų apie 50 žmonių buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o 7 žmonės nuteisti laisvės atėmimu.
Po Kauno įvykių sustiprėjo ideologinis spaudimas, jaunimo organizacijų kontrolė. Tačiau šie įvykiai nuaidėjo per pasaulį ir buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes.
Siekiant sumenkinti R.Kalantos poelgį, 1972 m. buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva, jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai naujai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.
R. Kalantos iššūkis, kurį, paaukodamas savo gyvybę, jis metė sovietiniams okupantams, pažadino visuomenės tautinę savimonę, pabudino įvairias pasipriešinimo akcijas. Tai paskatino ir pasaulio lietuvius aktyviau kelti Lietuvos okupacijos klausimą tarptautiniu mastu.
Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. liepos 1 d. dekretu Romas Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. LR Seimo nutarimu R.Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą.
Praejo 41-neri metai nuo tos lemtingos gegužės 14-osios. Laisves alėja ir Miesto sodas, kaip ir tuomet pilnas jaunimo, kaip ir tuomet truputį triukšmingo, truputį maištaujančio, tik gyvenančio jau kitoje – laisvoje Lietuvoje. Jaunuoliai, kaskart praeidami pro Roberto Antinio paminklą Romui Kalantai, prisimena, kokia kaina buvo iškovota laisvė. Tegul 19 akmenų, simbolizuojančių 19 Romo Kalantos metų, primena mums, kad sąžinė, tikejimas, meilė, viltis, svajonė, laisvė, Tevynė – tai vertybės, kurių negali sumenkinti jokia laiko tėkmė.
