Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, signatarų klubo atstovo Algimanto Norvilo kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:
Gerbiamas Prezidente, gerbiama Ministre Pirmininke, gerbiami kolegos signatarai, garbūs svečiai, gerbiami Seimo nariai,
lenkiu galvą prieš jus, dėkodamas už vieningą sprendimą 2030 metus skelbti Vytauto Didžiojo metais. Tokia vienybė ir Vytauto vardas mūsų tėvynei reikalingi kaip niekada. Teisus Seimo narys ir karo istorikas Valdas Rakutis teigdamas, kad Vytautas Didysis yra pats žymiausias visų laikų lietuvis. Dabar, kai aplink tiek daug tamsių debesų, reikalinga iškili, telkianti ir įkvepianti Vytauto Didžiojo dvasia, tai mūsų stiprybė ir galia.
Artimi ir geografiškai, ir laike pavyzdžiai rodo, kad dvasia visada nugali net galingiausią priešą. 1940-ieji, Suomija, mažytė armija, mažai ginklų, bet labai stipri dvasia ir ką, parklupdė monstrą. Tie patys 1940-ieji, Prancūzija. Daug karių, daug ginklų, supergalinga net šiems laikams Mažino linija, o dvasios nebuvo ir krito Paryžius.
Tas pats Ukrainoje 2022-aisiais ir dar aibė tolesnių ir artimesnių pavyzdžių. Net aštriausias kalavijas be dvasios ir susitelkimo virsta paprasčiausia pliauska. Stipri dvasia – valstybės ir tautos išlikimo garantas. Lietuvoje tai ypač ryšku. Minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, 1930 metais, Lietuva buvo sutelkta ir pakylėta. Žmonės didžiavosi savo valstybe. Šios pakylėtos dvasios užteko atlaikyti ir karus ir pokario represijas, užteko ir 1990 m. kovo 11 d.
Retoje partizanų žeminėje nebuvo Vytauto Didžiojo portreto, o miesteliuose, vyrai naktimis su šakėmis saugojo paminklus Vytautui. Todėl drąsiai galiu sakyti – Vytauto Didžiojo dvasia gelbsti ir saugo Lietuvą. 1930-aisiais Lietuvos geopolitinės realijos buvo tokios, kad buvo akcentuojama Vytauto kario, Vytauto karvedžio nuopelnai.
Taip, Vytautas neabejotinai didžiausias savo laikmečio karys. Bet šių dienų realijos kviečia prisiminti Vytautą Didįjį kaip didžiausią savo laikmečio diplomatą. Vien 1429 metų Slucko suvažiavimas (prieš kurį nublanksta šiuolaikiniai davosai) parodo Vytauto svarbą, galią ir vietą to laikmečio pasaulyje. Vytautas taikdarys, Vytautas vienytojas, telkiantis tautas ir vienijantis Rytus ir Vakarus.
Čia, va čia tinka šios dienos, nūdienos akcentai. Kvapą gniaužiantys mastai, stulbinantys pasiekimai. Visa tai verta Homero ir Šekspyro plunksnų. Šios asmenybės gylis negali neįkvėpti, jo darbai negali nesuvienyti, tai negali nekelti pasididžiavimo. Tai vytautinė dvasia, tai labai apčiuopiama ir vertinga, tai dešimtys poligonų ir šimtai tankų. Reikia taip nedaug, o kartu labai daug – išminties ir susitelkimo.
Du pusbroliai – Vytautas ir Jogaila puikiai tvarkėsi to meto pasaulyje, telkdami ir vienydami, kur reikia grūmodami – prisiminkime Žalgirį. Puikiai tvarkėsi. Nuostabus, puikus pavyzdys ir mums. 2029 metais bus 600 metų nuo Lucko suvažiavimo. Tai labai rimta ir reta galimybė sukviesti į Vilnių pasaulio galinguosius ir kaimynus. Labai svarbu, kaip tinkamai pažymėsime šią datą. Vytauto Didžiojo asmenybė tiesiog kviečia perkrauti mūsų valstybės dabartinę užsienio politikos paradigmą.
Būkime stiprūs, bet taikūs, kaimyniški ir geranoriški, o svarbiausia pagarbūs ir garbingi. Lietuvai labai pasisekė turėti tokį dvasinį globėją kaip Vytautas Didysis. Būkime verti jo.
Gerbiama Ministre Pirmininke, kreipiuosi tiesiogiai į jus. Prie Vyriausybės būtina kuo greičiau sudaryti nedidelę, darbingą, turinčią plačius įgaliojimus darbo grupę ir pavesti jai atlikti šiuos paruošiamuosius darbus, kurie būtų kuruojami tiesiogiai jūsų. Paruošti ir skelbti konkursus paminklams Vytautui Didžiajam Vilniuje ir Trakuose.
Numatyti paminklų vietas. Atlikti paruošiamuosius darbus ir skelbti konkursams Aukštutinės – vytautinės – pilies restauracijai ir atstatymui, numatyti realius glaustus atstatymo terminus ir etapus, paruošti projektą 2029 metų Lucko suvažiavimui minėti, atlikti tyrimus Arkikatedroje ieškant Vytauto Didžiojo ir Onos Vytautienės palaikų, suderinti su dvasininkija dėl tinkamos Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos Arkikatedroje atžymėjimo, paruošti priemonių planą 2030-ųjų metų iškilmėms ir Dainų šventei, užtikrinti darbų finansavimą iš valstybės biudžeto.
Gerbiama Ministre Pirmininke, tik nesakykite, kad trūksta pinigų. Niekas tuo nepatikės, niekas to nesupras, visų pirma kariškiai. Jei taupysime Vytauto Didžiojo atminčiai, tai gynybai ir saugumui išmesti pinigai visiškai veltui. Istorinė atmintis yra mūsų tautos šaudmenys ir amunicija, mūsų poligonai ir tankai.
Jei būsiu išgirstas, kuo aš neabejoju, turėsime ne tik jėgą, bet ir galią – pakylėtą, telkiančią ir įkvepiančią.
Vytautas Didysis globoja Lietuvą.
O dabar pabaigai šaukštas deguto, kaip be jo. Po to kai buvo visokeriopai suderintas projektas, rytoj galima pradėti rekonstrukcijos darbus, Sąjūdžio gimtieji namai ir Sausio 13-osios memorialinė vieta, Vilniaus sporto rūmai, perduoti žydų bendruomenei, kuri to neprašė ir kuri to net kratosi. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, tam pritaria mažiau 5 proc. Lietuvos žmonių. Ką čia bepridėsi, girto, visiškai girto Šveiko sprendimas arba įžūli afera. Esu tikras, kad partijai ar partijoms, prekiaujantiems visiems šventais simboliais, Vilniaus sporto rūmai gali tapti laidojimo namais. Ačiū.
Ačiū, reikalinga kalba. Bet minėjime dalyvavo ir kita Prezidentė, viešnia iš Moldovos, kurios pirmosios Parlamentas priiažino Lietuvos Nepriklausomybę. Tad kreipimasis (jos paminėjimasj taip pat buvo reikalingas.