Tarp technologijų entuziastų ir menininkų bei jų gerbėjų vyksta aktyvi diskusija apie intelektinės nuosavybės teisę. O kol Vilniaus knygų mugėje šią savaitę skaitytojai ieško naujausių leidinių ir autografų, pasaulyje jau vyksta tylus, bet reikšmingas mūšis dėl to, kam iš tiesų priklauso knygų turinys – autoriams ar dirbtinio intelekto kūrėjams. Ar DI gali būti mokomas naudojant kūrinius be autorių sutikimo? Ar knyga yra meno kūrinys, ar tik duomenų šaltinis algoritmams? Pasvarstymais šia tema dalijasi teisės firmos „Sorainen“ teisininkas Marijus Dingilevskis.
M. Dingilevskis pradeda nuo pavyzdžio: net Lietuvoje koncertavęs Nikas Keivas (Nick Cave) parašė atvirą laišką, skirtą „ChatGPT“. Laiške teigiama, kad „ChatGPT“ sugeneruotas tekstas yra „groteskiškas pasišaipymas iš to, ką reiškia būti žmogumi“. Elonas Maskas tokiam požiūriui oponuoja ir per savo socialinį tinklą „X“ (anksčiau – „Twitter“) dalijasi mintimis apie intelektinės nuosavybės teisės panaikinimą.
„Įdomu, kad pirmieji teismų sprendimai, susiję su dirbtinio intelekto mokymu, yra būtent apie knygas. Šį savaitgalį Vilniuje vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje galima įsigyti naujausių literatūros leidinių ir pasiklausyti jų autorių. Mugės lankytojai, matyt, knygas mato kaip meno kūrinį ar jų mėgstamo autoriaus originalią meninę išraišką, o dirbtinio intelekto vystytojai – kaip žaliavą, kuria galima efektyviai mokyti dirbtinį intelektą“, – sako M. Dingilevskis.
Ką sako teismų praktika?
Pasak jo, dar praeitais metais JAV buvo priimti pakankamai kontraversiški sprendimai bylose „Bartz prieš Anthropic“ ir „Kadrey prieš Meta“. Jie yra palankūs dirbtinio intelekto generatorių vystytojams. Teismai pirmą kartą pripažino, kad dirbtinio intelekto mokymui knyga gali būti panaudota nereikalaujant autoriaus sutikimo.
Ypač įdomios yra „Anthropic“ bylos aplinkybės, kurios susijusios su „Claude“ DI generatoriumi. „Claude“ buvo apmokytas piratinėmis knygomis, atsisiųstomis iš įvairių piratinių interneto svetainių. Supratus, kad DI mokymas piratinėmis knygomis nėra teisėtas sprendimas, kaip byloje paaiškino „Anthropic“ atstovai, buvo nuspręsta mokymo taktiką kiek pakeisti. „Claude“ kūrėjai įsigijo daug spausdintų knygų, išplėšė jų puslapius iš įrišimo, apkarpė tuos puslapius iki reikiamo dydžio ir juos nuskenavo.
Fizinės knygos tuomet buvo sunaikintos, o skaitmeninės kopijos – išsaugotos. Tokiu būdu iš skaitmeninių knygų kopijų buvo apmokytas dirbtinis intelektas, o fizinių knygų, tokių, kokias nusipirks ne vienas Vilniaus knygų mugės lankytojas, neliko.
„Meta“ bylos aplinkybės kiek skiriasi. Joje nustatyta, kad „Llama DI“ generatorius buvo apmokytas naudojant įvairiausią internete prieinamą informaciją. Nepavykus gauti knygų teisėtai per licencijavimo sandorius kaip tą daro, pavyzdžiui, knygų leidyklos, „Meta“ nusprendė masiškai atsisiųsti šešėlinių bibliotekų, tokių kaip LibGen ir Anna‘s Archive duomenis, tarp kurių buvo ir piratinių knygų.
„Bylos metu paaiškėjo, kad Meta DI mokymo procese itin vertino knygas, kadangi jose tekstai parašyti ypač kokybiškai. Juk menininkų tekstai pasižymi stilistiniais, struktūriniais ir kitokiais sprendimais, kurių bet kokiame tekste nerasime, jų žodynas yra kur kas turtingesnis nei įvairiuose forumuose ar socialiniuose tinkluose įprastai pasisakančių žmonių, todėl tokie tekstai mokymo požiūriu yra vertingesni“, – sako „Sorainen“ teisininkas.
Ar JAV leis DI mokyti piratinėmis knygomis?
Abejose bylose buvo sprendžiamas klausimas, ar toks DI mokymas atitinka sąžiningo naudojimo (angl. fair use) principą – tai JAV taikomas principas. Abu teismai priėmė tokį patį sprendimą ir nustatė, kad „Anthropic“ bei „Meta“ DI mokymas atitiko sąžiningo naudojimo principą. Tiesa, tarp teismų atsirado šiokių tokių nesutarimų.
Pavyzdžiui, „Anthropic“ byloje teismas padarė išvadą, kad neteisėtas knygų įgijimas negali būti sąžiningas. Tuo tarpu, „Meta“ sprendime teigiama, kad sąžiningam naudojimui nėra svarbu nustatyti, ar mokymui naudota informacija buvo piratinė, ar ne. Svarbesnis klausimas yra naujoviškas panaudojimo pobūdis, kuris DI mokymo ir tekstų generavimo atveju skiriasi nuo paprasto knygų skaitymo.
„Tiesa, „Meta“ sprendime teismas nustatė, jog DI yra pakankamai rimtas autorių konkurentas, kuris kelia grėsmę literatūros kūrinių vertei, nes DI sugeneruoti kūriniai gali užtvindyti bendrą leidybos rinką. Jeigu rinka būtų kupina DI kūrinių ir dėl to skaitytojai nesidomėtų ar mažiau domėtųsi menininkų kūriniais, tai padarytų ekonominę žalą autoriams. „Meta“ byloje nebuvo teikta argumentų, kad dėl DI mokymo autoriams gali susidaryti tokia žala. Jeigu kokioje nors kitoje byloje būtų įrodyta, kad DI mokymas sukelia šią globalesnę žalą, tokios bylos baigtis galimai būtų skirtinga“, – dėsto M. Dingilevskis.
Kas laukia autorių Lietuvoje?
Pasak teisininko, Europoje ir Lietuvoje kol kas klausimas dėl to, ar knygų autoriai turėtų būti ginami prieš dirbtinio intelekto vystytojus, yra pakankamai atviras. ES valstybių, tarp jų ir Lietuvos, intelektinės nuosavybės teisė veikia kitais būdais nei JAV. Lietuvoje ir ES nėra taikomas, pavyzdžiui, sąžiningo naudojimo principas, o apsaugos išimtis nustato įstatymas. Todėl be autoriaus sutikimo ramiai kūrinius galime naudoti citavimo, karikatūros ar kitais įstatyme numatytais tikslais.
„Vertinant tai, kad pagal ES teisės aktus intelektinės nuosavybės apsauga yra prioritetinė, piratinių knygų atsisiuntimas ir tolimesnis naudojimas DI mokymui neturėtų būti vertinamas palankiai. Kitas svarbus klausimas – kaip vertinti duomenų gavybos išimtį, numatytą ir Lietuvos įstatymuose, leidžiančią kūrinius atgaminti be autoriaus sutikimo ir autorinio atlyginimo tekstų ir duomenų gavybos tikslais.
Jeigu į šią išimtį patenka DI mokymas, tai autoriams nebūtų geros žinios ir panašių bylų baigtis ES teismuose galimai būtų panaši kaip JAV teismuose. Šį klausimą, beje, jau sprendžia ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pagal šiais metais pateiktą Vengrijos teismų kreipimąsi byloje „Like Company“ prieš „Google Ireland“, – priduria „Sorainen“ teisininkas M. Dingilevskis.
