Vasario 28 d. 14 val. Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo, Konferencijų salėje 1.3, vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, bus pristatomas Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“.
Dienos šviesą išvydo didžiausias ir ambicingiausias pastarųjų metų Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinys „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“.
XIX a. miestų vaizdai čia pristatomi ne kaip reprezentacinės panoramos, o kaip gyva, detalių prisodrinta kasdienybė, dažnai liekanti nepastebėta. Knyga parengta bendradarbiaujant su Lietuvos meno pažinimo centru „Tartle“.
Leidinys stebina savo neįprasta konstrukcija ir išskirtiniu dizainu. Du savarankiški tomai sujungti į vieną leidinį taip, kad gali būti skaitomi kartu, o išskleisti ant stalo užima beveik metrą.
Toks sprendimas pareikalavo ypatingo dizainerių ir spaustuvininkų išradingumo ir knygą pavertė ne tik išskirtiniu albumu, bet ir fizine patirtimi, diktuojančia kitokį skaitymo būdą – lėtą ir atidų.
Knygos sudarytoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Ikonografijos skyriaus vyresnioji rinkinio kuratorė Diana Streikuvienė pasakoja, kaip šis leidinys leidžia skaityti dailės kūrinius kaip istorinius šaltinius, sekti antraplanius siužetus ir atpažinti miestą ne architektūroje, o gyvenime, kuris jame vyko.
– Koks pagrindinis šio leidinio sumanymas?
– Prieš kelerius metus muziejuje vykusioje profesorės Irenos Vaišvilaitės paskaitoje pristačiau Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“ litografiją „Romos katalikų katedra“.
Tai buvo ir labai paprasta, ir kartu sudėtinga užduotis: ką naujo ir įdomaus pasakyti apie vaizdą, kuris jau tiek kartų matytas ir aptartas? Pradėjau tiesiog atidžiau į jį žiūrėti, didinti, „važinėti“ po vaizdą ekrane ir, įsižiūrėjusi ne į bendrą vaizdą, o į smulkias, antraplanes detales, supratau, kiek daug visko ten vyksta.
Tada pagalvojau, kad ateityje iš to būtų galima ką nors įdomaus padaryti. Tad, pasitaikius progai, šį dailės kūrinių „skaitymo“ principą pabandėme pritaikyti rengdami knygą apie miestų ir miestiečių kasdienybę.
Ši knyga kviečia įsitraukti į savotišką žaidimą, skatina į miesto vaizdus pažvelgti kaip į ikonografinius šaltinius, slepiančius daug įdomių ir vertingų žinių, kurios ne visada atsiskleidžia iš karto. Tam reikia sustoti, įsižiūrėti ir sulėtinti žvilgsnį.
– Ar knygos sudarymo kelionė – kūrinių atranka, tyrinėjimas, žinių paieška – ir Jums pačiai tapo atradimų žaidimu? Gal yra vaizdų ar detalių, kurios įstrigo labiausiai?
– Apskritai visa kelionė po kūrinius man buvo šiek tiek susijusi su magija, nes tikrai ne viską pastebėdavau iš karto. Kai kurios reikalingos figūrėlės „iššokdavo“ tik gerokai vėliau, jau įpusėjus knygos rengimą, kai pradėdavau gilintis į konkrečias temas.
Vienas toks labai ryškus atradimas buvo dailininko Konstantino Tyzenhauzo XIX a. pirmosios pusės darbe „Atlaidai“. Jau pradėjusi rašyti apie tautinių mažumų aprangą, staiga pamačiau įamžintą totorę.
Iš pradžių, aišku, kilo abejonių – ar tikrai? Bet pradėjus skaityti šaltinius paaiškėjo, kad tuo metu totorių vyrai jau buvo praradę savo išskirtinį identitetą ir rengėsi gana įprastai, o moterys jį dar išlaikė.
Ir tada žiūri – viena kasa, specifiniai drabužių bruožai… ir net privaloma geltona ir oranžinė spalvos yra. Tai buvo viena tų ajkimirkų, kai supranti, kad paveikslas pradeda kalbėti.
– Susidaro įspūdis, kad šiame leidinyje skaitytoją kviečiate dailės kūrinius matyti kaip itin svarbų, daug pasakojantį istorinį šaltinį – tarsi knygą. Ar toks ir buvo sumanymas?
– Tikrai taip. Žvelgiant plačiau, dailės kūrinys kaip istorinis šaltinis yra nė kiek ne mažiau vertingas už rašytinį – jame taip pat labai daug įdomių ir vertingų žinių. Būtent taip ir gimė mintis ne tik pristatyti dailės kūrinius, bet ir išryškinti jų fone „gyvenančias“ nebylias, bevardes figūrėles ar kitus daiktus, padėti skaitytojams juos pamatyti ir perskaityti.
Rengdami knygą labai sąmoningai stengėmės sugretinti kuo daugiau skirtingų šaltinių, istorinių tyrimų, siekėme „įveiklinti“ kuo daugiau egodokumentų: dienoraščių, atsiminimų.
Istorikai tokius šaltinius vertina atsargiai, nes jie yra subjektyvūs, tačiau būtent tokie sugretinimai leidžia vieną šaltinį patikrinti kitu. Ypač vertinga, kai pavyksta rasti tiesioginę sąsają tarp vaizdo ir teksto.
– Ar galėtumėte pateikti kokį pavyzdį, kai toks vaizdo ir teksto sugretinimas ypač pasiteisino?
– Vienas ryškiausių pavyzdžių – dailininko Julijono Karčiausko 1824 metais nutapytas vilnietiškos kasdienybės vaizdas, vaizduojantis žydų laidotuvių procesiją.
Šis kūrinys labai tiksliai atliepia Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose aprašytą epizodą: „Pro Velko arba Samsono langus žiūrėdavome į Vokiečių gatvę su visa jos Jeruzale ir į beveik kasdien praslenkančias laidotuvių procesijas…“
Žiūrint į paveikslą ir skaitant šiuos atsiminimus susidaro įspūdis, kad abu autoriai stebėjo tą patį reginį. Juos skiria vos vieneri metai, o vaizdas ir pasakojimas sutampa beveik identiškai. Tokiose vietose labai aiškiai pajunti, kaip dailės kūrinys ir rašytinis šaltinis ima kalbėtis tarpusavyje ir kartu leidžia daug tiksliau pajusti ano meto kasdienybę.
– Kodėl šios iš pirmo žvilgsnio antraplanės figūros dailės kūriniuose yra tokios svarbios?
– Nesvarbu, ar tai būtų tapytas paveikslas, grafikos darbas ar architektūrinis brėžinys, jame esančios figūrėlės užpildo tuštumą, savotiškai „sušildo“ vaizdinį šaltinį, suteikia jam jaukumo ir pilnatvės.
Bet dar svarbiau yra tai, kad šios figūrėlės negali likti nepastebėtos, nes jos atspindi miesto vaizduose slypinčią realybę, fiksuoja miestiečių gyvenimo kasdienybę. Žiūrovui jos leidžia persikelti į anuometį pasaulį – ypač todėl, kad miestovaizdyje užfiksuoti pastatai dažnai ir šiandien atrodo taip pat arba labai panašiai, kaip ir prieš šimtą ar net kelis šimtus metų.
Žinoma, pats vaizdas galėjo būti sukonstruotas
Tai nėra akimirka, sustabdyta kaip fotografijoje. Gal dailininkas kažką prisiminė iš vakarykštės dienos, gal varpas tuo metu nebūtinai skambėjo, o vežimas stovėjo kitoje vietoje.
Tačiau visos šios detalės buvo paimtos iš tikrovės. Būtent todėl šios figūrėlės yra tokios vertingos – jos leidžia pasitikėti tuo, ką matome. Net jei scena sukomponuota, ji sudėta iš tikrų žmonių, tikrų daiktų ir tikrų nutikimų, kurias dailininkai patys buvo patyrę.
Įdomu ir tai, kad neretai pasitaikydavo, jog pagrindinę kompoziciją tapydavo vienas autorius, o figūrėles piešdavo kiti dailininkai.
– Ar tarp visų tyrinėtų vaizdų buvo tokių detalių, kurios Jus pačią ypač sustabdė ar nustebino?
– Na, pavyzdžiui, dailininko Edvardo Pavlovičiaus 1848 metais nulieta akvarelė „Parapinė Iškaldzio bažnyčia Naugarduko paviete“. Čia mane ypač sudomino varpininko figūra.
Šiandien mes beveik nebesusimąstome apie varpų reikšmę, bet tuo metu prie kiekvienos bažnyčios gyveno šį įrankį valdantis žmogus, o miestiečiai atpažindavo varpų skambesį.
Iš jo jie suprasdavo, kas vyksta – ar kviečiama melstis, ar pranešama apie nelaimę, ar palydimas mirusysis. Be to, šiame vaizde užfiksuota jautri akimirka – į bažnyčią krikštyti atvežtas į „kokoną“ susuktas kūdikis.
Čia užfiksuotas ir labai įdomus, regionui į pietryčius nuo Vilniaus būdingas vežimo bruožas – iš karklo vytelių ar šaknų nupintas užgalis, vadinamoji palukačka. Tokios smulkios detalės leidžia labai gyvai įsivaizduoti, kaip atrodė kasdienis žmonių gyvenimas.
Pirmąją leidinio dalį sudaro straipsniai apie miestiečių kasdieną, kurie kviečia žvilgsnį nukreipti giliau – nuo panoramos prie detalių. Tyrinėtojų profesionalų pagalba čia labai svarbi, nes šiandienos skaitytojui ne visada lengva teisingai perskaityti figūrėlėse užkoduotą ano meto gyvenimo tikrovę.
Svarbu pažymėti ir tai, kad pasakojimai pirmojoje knygos dalyje dėliojami ne atsitiktine tvarka. Pirmiausia simboliškai pereiname pro užkardas – tarsi įžengiame į miestą.
Toliau natūraliai eina mada ir apranga, nes tai pirmas dalykas, kurį pastebi žvelgdamas į miestiečius. Tik po to pradedi matyti platesnį, gatvėse vykstantį vaizdą: akis užkliūva už vaikų, elgetų, prekiautojų, muzikantų, gyvūnų.
Pastebi miestiečių patogumui ir saugumui gatvėse įrengtas apšvietimo priemones; nutiestus bulvarus; įvairiausias transporto priemones – nuo auksu tviskančių keturiais žirgais kinkytų karietų iki paprastų vienkinkių valstietiškų vežimų.
O užsukęs į maitinimo įstaigą visapusiškai susipažįsti su anuomete buitimi, valgymo ir gėrimo kultūra, net išskirtinėmis kulinarinio paveldo vertybėmis, pavyzdžiui, kovo alumi.
Galiausiai pasakojimas užsibaigia miestuose ir miesteliuose, įsikūrusiuose prie vandens telkinių. Tokiose vietovėse kasdienybė neišvengiamai susijusi su kitokiais kraštovaizdžio bruožais.
Čia pamatysi vandens transporto priemones – valtis, keltus, garlaivius; pastebėsi praplaukiančius sielius, krovininius laivus; sutiksi specifinių profesijų atstovus – žvejus, keltininkus, sielininkus, vytininkus. Tai dar viena miesto gyvenimo dimensija, kuri atsiskleidžia būtent per vaizdus ir juose slypinčias detales.
Svarbu ir tai, kad ne visos figūrėlės yra anoniminės – moksliniai tyrimai rodo, jog dalis jų vaizduoja konkrečius istorinius asmenis. Tai šiems vaizdams suteikia dar daugiau tikrumo ir gyvumo.
– Ar tarp šių figūrėlių galima atpažinti ir mums žinomus asmenis?
– Taip, žinoma. Vilniaus senienų muziejaus parodą vaizduojančioje chromolitografijoje įkomponuotas muziejaus įkūrėjas grafas Eustachijus Tiškevičius ir šio kūrinio autorius Albertas Žametas.
Kazimieras Bachmatavičius, kurdamas litografijų albumą „Vilniaus prisiminimai“, jo lakštuose vaizduojamose scenose įterpia vilniečiams gerai atpažįstamus asmenis, kaip antai, verslininką Antaną Fiorentinį, kas šiems kūriniams suteikia dar daugiau tikroviškumo.
– Iš kokių kūrinių sudėtas antrosios leidinio dalies – albumo – vaizdinis pasakojimas?
– Albumo pagrindą sudaro Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos meno pažinimo centro „Tartle“ rinkiniuose saugomi grafikos kūriniai.
Didžioji jų dalis – Vilniaus vaizdai, kuriuose įamžinti pastatai, aikštės, gatvės, bažnyčių interjerai, miestiečių pamėgti priemiesčiai. Greta įvairiomis technikomis atliktų grafikos darbų pristatomos ir Vilniuje kūrusių tapytojų drobės bei akvarelės.
Šie kūriniai praplečia ano meto miesto gyvenimo tematiką ir leidžia pažvelgti į ją iš skirtingų perspektyvų. Kiekvieną albume paskelbtą kūrinį lydi komentaras, kuriame pateikiamos žinios apie autorių, kūrinio sukūrimo aplinkybes, vaizduojamą pastatą, aikštę ar miesto erdvę.
Jeigu pirmoji knygos dalis siūlo įsižiūrėti į smulkias detales, tai albumas yra tarsi panoraminis žvilgsnis, leidžiantis suprasti, ką ir kodėl matome.
Vaizdai albume sudėlioti kaip tam tikra kelionė. Skaitytojas pirmiausia pakviečiamas į vieną judriausių Vilniaus vietų – Dominikonų gatvę, vėliau keliauja po miesto gatves ir aikštes, aplanko skirtingų konfesijų šventoves, užsuka į priemiesčius, o galiausiai leidžiasi į mažesnius miestus ir miestelius.
Kelionė užbaigiama Kaune – didžiausiame anuometės Kauno gubernijos mieste. Beje, albumą galima vartyti iš abiejų pusių: išvyką pradėti Kaune ir baigti Vilniuje arba atvirkščiai.
– Leidinys išties įspūdingas – daugiau nei metras meno istorijų. Kaip gimė tokia neįprasta knygos konstrukcija ir kodėl pasirinkta būtent tokia forma?
– Knyga išskirtinė savo konstrukcija – ją sudaro dvi atskiros, į vieną sujungtos knygos, kurios gali būti skaitomos vienu metu. Tokį sprendimą, atliepiantį leidinio sumanymą, pasiūlė knygos dizainerė Kotryna Šeibokaitė.
Jis leidžia lygiagrečiai sekti tekstus ir vaizdus, o pasitelkus specialiai atspaustą skirtuką-rodyklę galima nesunkiai tekstuose prakalbintas figūrėles susieti su konkrečiais meno kūriniais.
Tačiau tam prireiks tvirto stalo. Pati knygos apimtis, svoris, formatas tarsi verčia sustoti – jos neįmanoma perbėgti paskubomis. Tai tam tikras stabdis, kviečiantis skirti dėmesio ir laiko. O laikas šiandien yra didelė prabanga. Tokia knyga taip pat yra savotiška prabanga – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus).
Naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus knygą „XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena“, išleistą bendradarbiaujant su Lietuvos meno pažinimo centru „Tartle“, galima įsigyti muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose.
Knyga bus pristatoma ir Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d. 14 val. Konferencijų salėje 1.3, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO.
Knygą išleido Lietuvos nacionalinis muziejus, bendradarbiaudamas su Lietuvos meno pažinimo centru „Tartle“. Leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Knygą sudarė Diana Streikuvienė, tekstus rašė Žygintas Būčys, Ieva Burbaitė, Karolina Glinska, Reda Griškaitė, Rūta Janonienė, Laima Laučkaitė, Diana Streikuvienė.
Dizainerė Kotryna Šeibokaitė-Ša, maketuotoja Edita Gužaitė. Redaktorė Nijolė Deveikienė. Santrauką į anglų kalbą vertė Monika Kisliakovaitė-Čaplikienė. Recenzentai – dr. Virgilijus Pugačiauskas, dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.
