1936 metų pabaigoje Klaipėdos dienraštyje „Vakarai“ atspausdintas straipsnis apie Rusnės žvejų kelionę į Prūsijos sostinę Berlyną. Ši kelionė įvyko 1857 metų pradžioje.
Jos metu Rusnės žvejų delegaciją turėjo priimti Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas (1797–1861). Bet tuo metu karalius dėl psichinės ligos buvo nušalintas nuo valdžios. Rusnės žvejų delegaciją priėmė būsimasis Prūsijos karalius Vilhelmas I (1797–1888).
Šios kelionės įspūdžiai pateikti straipsnyje (kalba netaisyta)
„Rusnėje, tame sename lietuviškame žvejų kaime Kuršių pamary ir jo apylinkėje praėjusiais šimtmečiais išaugo drąsių vyrų, marėse užgrūdintų, kurie karštai mylėjo prigimtą lietuvių kalbą ir didžiavosi esą „lietuvininkai“.
Gražiais tautiškais savo aprėdais, savo kalba ir senomis dainomis pamario žvejai sužavėjo net rinktinę vokiečių publiką ir menininkus. Ne tik kad iš Berlyno ir dar toliau atvyko svečiai lankyti pamario žvejus, bet juos kaip „originalus“ nusiveždavo net į Berlyną karaliams parodyti.
Apie vieną tokią žvejų kelionę Berlynan, įvykusią 1857 metuose čionai paminėtos kelios, šiandiena plačiau jau nebežinomos smulkmenos.
Apskrities viršininku, landratu¹, Šilutės apskr. anais metais buvo nekuris Degen, kartu buvęs iš Šilutės – Klaipėdos apskr. atstovu seime.
Prūsijos karaliui besirengiant paminėti 50²-metinę sukaktį, Degenas sumanė „viešpačiui karaliui“ padaryti kokį nors nepaprastą siurprizą ir tuo jo dėmesį į save atkreipti, tik žinoma dėl savo vardo ir garbės. Taip „ponas landrotas“ ir sumanė į Berlyną nusivežti lietuviškų žvejų delegaciją.
Išrinko tris garbinguosius ir turtingiausius Rusnės krašto lietuvius – Erdmondą Jakutį iš Vorusnės, Erdmondą Kosaitį iš Skirvytės ir Erdmondą Bačkų iš Brioniškių.
Landroto pasirūpinimu jie turėjo pasisiūdinti gražius tautiškus lietuviškus rūbus – šviesiai mėlyno milo drabužius.
Užsimovę naujas kailines kepures („mučes“) raudonais kraštais, apsiavę naujytėliais blizgančiais, iki kulšų ilgais batais („pušnimis“) įsikišę kiekvienas prūsiškų dolerių po šimtą kitą (labai dideli tai tąsyk buvo pinigai!) mūsų žvejai pradžioje metų 1857 išdrožė į Berlyną, lydimi ne tik landrato Degen, bet ir Rusnės vokiečių veikėjo prūsų kariuomenės atsargos leitenanto Fritso Ankerio (Fritz Anker).
Dovanų karaliui ir karalienei žvejai vežėsi margas, lietuviškas, nepaprastai gražias pirštines, į kurias buvo įmegztas lietuviškas linkėjimas: „Imkit ir mūsų atsiminkit!“ Vyriausias žvejybos prižiūrėtojas (Fischmeisteris) Beerbohm lietuvių kalboje buvo surašęs ilgą sveikinimą karaliui, kurį vienas žvejas atstovas laike priėmimo karaliui paskaitė.
Taip prirengtus lietuvius abu minėtu vokišku ponu išsivežė Berlynan, trokšdami kitų sveikintojų tarpe pasižymėti tokia retenybe – lietuviais.
Rusnės kampelio žvejams Berlynas buvo, suprantama, didelė naujiena, o berlyniečiai negalėjo atsigėrėti keistai apsirengusiais, auluotais gražiais vyrais, tvirtu lėtu jūrininkų žingsniu traukusiais Berlyno gatvėmis…
Viskas sekėsi gerai, tik su Erdmonu Bačkumi, rimtu, doru maldininku, blogai išėjo. Tuojau pirmą rytą, jiems nuvykus, viename Berlyno viešbutyje buvo surengti priešpiečiai, kuriuose žvejus pavaišino iki šiol jiems dar visai nepažįstamu skanėstu – kruvinu anglišku Beefstekiu.
Vorusnės Jakutis, didis juokdarys, Bačkui visa laiką įkalbinėjo, kad tai, tur būt, ne kas kita o arkliena. Nabagas Bačkus, patikėjęs, taip pasikratė, kad apsirgo ir pora dienų lovoje gydytis gavo.
Net visaip užgrūdintam lietuviui arkliena buvo ir bus neįmanomas, baisus daiktas! Taip tretysis Erdmonas ir nepamatė nei Berlyno puikenybių, nei karaliaus. O jo kelionės draugams skanių juokų iš to įvykio buvo dar ilgus metus.
Labai iškilmingas buvęs priėmimas karaliaus rūmuose. Audiencijos metu salė buvusi pilna aukštų asmenų, norinčių pamatyti lietuvius.
Kai žvejai karaliui ir karalienei³ įteikė dovanas, pirštines, ir paskaitė lietuvišką sveikinimą, karalius su lietuviais ir jų vadais plačiai pasikalbėjo, klausinėjo apie jų kraštą, žvejų būklę ir pan.
Kuomet karaliaus sūnus⁴ juokaudamas pareiškė nepasitenkinimą, kodėl jam netekę gauti tokių gražių margų pirštinių. Erdmonas Kosaitis pasisiūlė iš viešbučio atnešti dar vieną jų porą, kurias princas priėmė su didele ir širdinga padėka.
Daug dar buvo visokių vaišių Berlyne, daug visko pamatė abudu Erdmonai, be susirgusio trečiojo. Bet viskas brangiai kainavo ir vos tik beliko jiems pinigų namon grįžti. Atminčiai jiems įteikė lietuvių delegacijos fotografiją.
Tai buvo ir viskas, ką šie trys Rusnės lietuviai pelnė iš vargingos ir brangiai jiems kainavusios Berlyno kelionės.
Jiems beliko iš jos tik atsiminimas – dviem geras, o trečiam blogas – tuo tarpu kai abiem jų palydovams ir kelionės rengėjams karaliui surengtasis siurprizas daug geriau apsimokėjo – leitenantui Anker po tos kelionės vėl suteikė karišką pensiją, kurios išmokėjimas jam seniau buvo sustabdytas, o landratas Degen gavo dar aukštesnę vietą ir, rodos, ordeną.
Ir visą tai tik dėlto, kad jie į Berlyną nuvežė parodyti mandrius žvejus, savo originalumu sužavėjusius karaliaus šeimą, aukštus dvariškius ir visą Berlyną…“
Tikiuosi, kad šis įdomus faktas sudomins skaitytojus ir krašto istorijos mylėtojus.
Šaltiniai
¹Landratas – Prūsijos vietos savivaldos aukščiausias pareigūnas.
²Turi būti 60 m.
³Karalienė Augusta (1811 – 1890).
⁴Princas Frydrichas Vilhelmas Nikolausas Karlas (1831 – 1888) – būsimasis Prūsijos karalius Frydrichas III.
Manau, straipsnio pavadinime klaidingai parašyta straipsnio autoriaus pavardė.