Neretai žiniasklaidoje skaitome ir girdime apie neigiamus lietuvių tautos demografinius pokyčius. Susimąsčius, natūraliai kyla mūsų tautos išlikimo galimybių klausimas.
Kokios ateities tendencijos, o galbūt bus lūžis, kuris galėtų pakeisti ilgalaikes prognozes? Gal visgi tikrus žingsnius reikia žengti šiandien ir rūpintis ne tik ateities kartų gerove, bet ir dabarties kartų oria ateitimi?
Šiame kontekste neabejotinai yra svarbi sidabrinė ekonomika, kuri yra visų ekonominių veiklų visuma, tenkinanti 50 metų ir vyresnių žmonių poreikius.
Ekonomiškai žvilgtelkime į Lietuvos demografinę padėtį, sidabrines tendencijas ir ateities galimybes, remiantis naujausiais Valstybės duomenų agentūros išankstiniais duomenimis bei svarbia Eurostato statistika.
Per dešimtmetį Lietuvoje nuolatinių gyventojų skaičius išaugo
2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 886,9 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 0,1 proc. arba beveik 3,8 tūkst., mažiau negu prieš metus.
Didžiausias gyventojų skaičiaus susitraukimas nustatytas Utenos (-1,8 proc.) ir Alytaus (-1,7 proc.) apskrityse, o prieaugis užfiksuotas Vilniaus (1,3 proc.) ir Klaipėdos (0,4 proc.) apskrityse. Lyčių aspektu matoma, kad vyrų skaičius Lietuvoje padidėjo (312 asmenų), o moterų – sumažėjo (4093 asmenimis).
Akivaizdu, kad viena iš priežasčių, lemiančių tokias aplinkybes, yra natūrali gyventojų kaita, kuri 2025 m. Lietuvoje išlieka neigiama: daugiau žmonių mirė (37,4 tūkst.) nei gimė (17,5 tūkst.).
Praėję metai šiame kontekste išsiskiria tuo, kad gimė rekordiškai mažai kūdikių, t. y. 8,4 proc. (1,6 tūkst.) mažiau nei 2024 m. 2025 m. vis dar išliko teigiama neto tarptautinė migracija (daugiau gyventojų atvyko į Lietuvą nei iš jos išvyko). Į mūsų šalį dažniausiai atvyko užsieniečiai iš tokių šalių kaip Ukraina, Uzbekistanas, Baltarusija.
Kita vertus, per dešimtmetį nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje išaugo 1 proc. O Vilniaus apskrityje nors ir nepastovus, bet svyruojantis gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuojamas visą dešimtmetį.
Visgi ateities prognozės niūresnės. 2030 m. Lietuvoje nuolatinių gyventojų skaičius turėtų sumažėti 1,1 proc., o 2050 m. – 7,2 proc., lyginant su 2026 m. Europos Sąjungos kontekste taip pat atsiduriame sąlyginai blogoje padėtyje.
Remiantis Eurostato duomenimis, numatoma, kad didžiausi gyventojų skaičiaus pokyčiai nuo 2022 m. iki 2100 m. bus pastebimi Lietuvoje (-36,7 proc.) ir Latvijoje (-37,8 proc.).
Lietuvoje 100-tui gyventojų teko išlaikyti 54 asmenis: 22 vaikus ir 32 pagyvenusius žmones
Demografinius iššūkius parodo ir bendrasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas, kuris 2025 m. Lietuvoje buvo lygus 54 ir iš esmės nepasikeitė nuo 2022 m. Tai rodo, kad 100-tui gyventojų (15–64 metų) teko išlaikyti 54 asmenis (22 vaikus (iki 14 metų) ir 32 pagyvenusius žmones (65 metų ir vyresni).
Per dešimtmetį šis rodiklis pablogėjo, t. y. 2016 m. bendrasis išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas Lietuvoje buvo lygus 50. Kitaip sakant, 100-tui gyventojų teko išlaikyti 50 asmenų (22 vaikus ir 28 pagyvenusius žmones).
Ateityje padėtis turėtų būti dar keblesnė. Numatoma, kad bendrojo išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas 2030 m. Lietuvoje turėtų būti lygus 56,4 asmenų (19,7 vaikai ir 36,7 pagyvenę žmonės), o 2050 m. – 71,8 asmenų (20 vaikų ir 51,8 pagyvenę žmonės). Europos Sąjungos kontekste tendencijos yra panašios.
Numatoma, kad 2050 m. bus mažiau nei du darbingo amžiaus suaugusieji, išlaikantys kiekvieną pagyvenusį žmogų. Taigi Lietuvos visuomenė, taip pat ir Europa, sensta. Čia neišvengiamai susidursime su sidabrinės ekonomikos naujienomis.
Lietuvoje vyresnio amžiaus dirbančiųjų buvo daugiau nei jaunimo
2025 m. Lietuvoje darbo jėgos skaičius šiek tiek sumažėjo (0,3 proc.), lyginant su 2024 m. Ekonomine prasme darbo jėgą sudaro užimti gyventojai (sumažėjo 0,1 proc., lyginant su 2024 m.) ir bedarbiai (sumažėjo 3,6 proc., lyginant su 2024 m.). 2025 m. nedarbo lygis šalyje buvo 6,9 proc., kuris sumažėjo 0,2 proc. punktais, lyginant su 2024 m.
Šiam pokyčiui neabejotinai įtakos turėjo sumažėjęs jaunimo (15–24 metų) nedarbo lygis (2,1 proc. punktais, lyginant su 2024 m.). Padėtis Lietuvos darbo rinkoje yra stabili.
Vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkoje yra neišvengiama mūsų kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, 2024 m. Lietuvos darbo rinkoje 55–64 metų amžiaus užimtų gyventojų (292,3 tūkst.) buvo daugiau nei 15–29 metų (192,2 tūkst.).
Vis dėlto, priešingo pobūdžio padėtis, kai Lietuvoje 15–29 metų amžiaus užimtų gyventojų skaičius (249,6 tūkst.) viršijo 55–64 metų (231,2 tūkst.) amžiaus užimtųjų gyventojų skaičių, buvo pastebima 2015 m. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos darbo rinkoje vyksta ir struktūriniai pokyčiai.
Finansinis bruožas, įprasminimo poreikis ir tolerancija – vyresnio amžiaus dirbančiųjų lūkesčiai darbo rinkoje
Senstančios visuomenės kontekste vyresnio amžiaus asmenų įtrauktis į darbo rinką tampa itin svarbia. 2023 m. 50–70 metų gyventojai Lietuvoje, kurie gavo senatvės pensiją ir dirbo toliau, dažniausiai nurodė, kad tokį sprendimą lėmė finansinis poreikis (58,7 proc.) arba poreikis būti reikalingu darbo rinkoje (29,2 proc.).
Kita vertus, vyresni asmenys gali susidurti su diskriminacija darbo rinkoje. Pavyzdžiui, Užimtumo tarnybos užsakymu 2025 m. balandžio mėn. buvo atlikta 50–64 metų Lietuvos gyventojų pristatomoji apklausa.
Išsiaiškinta, kad 30 proc. apklaustųjų patyrė diskriminaciją įsidarbinant arba darbo vietoje, 46 proc. nurodė, kad darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus yra neigiamas.
Vadinasi, motyvuojantis darbo užmokestis, savirealizacijos ir įprasminimo galimybės bei tolerancija darbo rinkoje gali būti vieni iš dalykų, skatinančių vyresnių asmenų įsitraukimą į darbo rinką. O visa tai yra svarbu ne tik šiandieniame kontekste, bet ir ateityje.
Remiantis Eurostato duomenimis, numatoma, kad nuo 2022 m. iki 2100 m. visose Europos Sąjungos šalyse sumažės darbingo amžiaus žmonių.
Vis dėlto didžiausias darbingo amžiaus gyventojų dalies sumažėjimas numatomas Maltoje ir Liuksemburge (po -14,7 proc. punktus), Ispanijoje (-12,3 proc. punktais), Lietuvoje (-12,2 proc. punktais) ir Slovakijoje (-12 proc. punktais). Taigi Lietuva yra antra sparčiausiai senėjanti valstybė Europos Sąjungoje.
Taigi, ar mes išnyksime?
Manau, kad ne, bet strategiškai turime reaguoti į vykstančius demografinius pokyčius visuomenėje ir darbo rinkoje. Vyresnio amžiaus asmenų įtraukimas į darbo rinką ir tinkamų sąlygų jiems užtikrinimas turėtų būti vienas iš ilgalaikių valstybės strateginių tikslų.
Taigi protinga, kad Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“ yra skiriamas dėmesys sidabrinei ekonomikai, nurodant, kad bus investuojama į sidabrinės ekonomikos plėtrą, įtvirtinama lanksti ir pažangi jos reguliacinė aplinka.
Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) partnerystės docentė
Mes, dabartiniai pensininkai, dar ištrauksim iki savo amželio galo, bet kas karšins dabartinius jaunuolius, kurie vaikų kratosi lyg velnias kryžiaus. Negi jie tiki, kad DI jiems senatvėje keis pampersus ar virs košytę, kai nebeteks dantų, o pensija bus mokama iš dangaus manos atsargų?
Dabartinė ale demokratija, kur rinkimus veja rinkimai, visiškai netinkama sistema ilgalaikiam valstybės ir tautos išgyvenimui. Jokie rimti strateginiai sprendimai, kai nuolat reikia užsiimti rinkimais, negalimi. Ši sistema tyčia buvo sukurta silpninti valstybes, kad valdyti galėtų tie, kurių niekas nerenka, bet kurie savo rankose turi finansinius ir ekonominius, o per juos ir kitus svertus (žiniasklaida, kultūra, švietimas) – globalus kapitalas.
Demografinių klausimų sprendimas yra itin ilgalaikiai sprendimai, priešokom tarp tik ką pasibaigusių ir tuoj vėl prasidėsiančių rinkimų čia nelabai ką padarysi.
Apskritai rinkimų reikia, bet ne tokiu dažniu. Turėtų būti mažų mažiausiai kokie 7 metai.
dabartinė demokratija nepajėgi kovoti su destrukcine V ir VI kremliaus kolonų veikla žiniasklaidoje, kultūroje, švietime, ekonomikoje, kuri apsimeta ir dangstosi naivuolių skraiste
Dėl gimstamumo mažėjimo kaltos tik feministės ir jų moteriškumo ideologija. Moterys sukurtos gimdyti, ne vyrai, todėl jų priedermė yra ne dirbti, o gimdyti. Prisigalvojo dabar karjerų daryti tarsi labai žmonijai trūko jų “moteriškos išminties”. Tūkstančius metų žmonės gyveno be feministinių išmislų kad moterims reikia dirbti. Ir staigmena – išgyveno! O dabar staiga ėmė dirbt ir iškart demografinė krizė.
Labai juokinga, kai visokios PhD autorės postringauja apie demografiją, kai pačios nei vieno vaiko neužauginusios. Ko vertas tas daktaratas, jei po tavęs gyvens koks beraštis pabėgėlis iš Somalio? Kam tu tą mokslinę išmintį paliksi?
psichologai nustatė, kad šiuolaikinės šeimos yra grindžiamos patriarchatu – vyro diktatu ar net despotizmu. Vaikų auginimas, namų ruoša – maisto gaminimas, valymas, skalbimas yra papildomas darbo krūvis moteriai, todėl jos pagrįstai kovoja už savo teises bei siūlo atsigręžti į matriarchatą. Išmokos už vaikų auginimą privalo būti solidžios, tačiau tai priklauso ir nuo Lietuvos ekonomikos, kurioje nėra pakankamai aukštas darbo našumas, per mažai perdirbimo (reikia eksportuoti ne mišką, o baldus ir t,t,), nėra dėmesio robotizacijai – dingo iš vyriausybės programos, ženkli atskirų sektorių oligopolizacija, kuri iškraipo rinką, o Sysas ruošiasi prismaugti ir mažas ūkines bendrijas. Tad ne viskas taip paprasta – p Vlado peršamas voliuntaristinis arbiškas modelis atrodo neadekvačiai
su visa pagarba autorei, nepabūgusiai statistikos surankiojimo, papriekaištausiu, kad ji nemato pastarųjų dešimtmečių demografinės tendencijos kaime, kur vietoje maždaug 250 tūkst. ūkių nelikę nė pusės, o ir ūkininkaujančių amžius kelia nerimą – tuoj bus telikę apie 30 tūkst. ūkių. Gi kaimas visada buvo svarbus valstyėbs demografinis resursas, kaime visada auginta daugiau vaikų (2-3 ir daugiau) nei mieste, tačiau dėl vykdomos žmonių nuvarymo nuo žemės politikos Lietuvos kaimą ištiko nacionalinė katastrofa. Šimtų tūkstančių trobų langai užkalti, yra rajonų, kur gyventojų tankis yra mažesnis nė vienas žmogus kvadratiniame km. Šį procesą sąlygojo ir neteisingas ES milijardų skirstymas – susigviešė stambiausi latifundininkai bei neadekvačiai žemos produkcijos supirkimo kainos, nes maisto grandinėse apnykus smulkiems gamintojams ir perdirbėjams, dingo konkurencija, kurią pakeitė minimalių supirkimo ir maksimalių pardavimo kainų diktatas iš stambiųjų perdirbėjų bei prekybininkų pusės. Deja, šiuos dalykus nutyli toks Sinica, toleruoja socdemai, skverneliečiai ir žinoma karbauskiečiai su liberalais ir konservatoriais. Tik K.Vilkauskas kelia provincijos kaimo regeneravimo reikalą, bet Seimas jo nepalaiko
Vien meilės stabiliai šeimai sukurti nepakanka, jeigu vaikai gyvena pusbadžiu neturtingose šeimose, kadangi išmokami apgailėtini vaiko pinigai, kurie siekia vos apie šimtą eurų su trupučiu. Reikėtų mokėti už vieną vaiką mažiausiai 300 € kas mėnesį, o vyresniems vaikams po 500 €, ir taip paskatintume r e a l i a i gimstamumą Lietuvoje
Lietuvoje dar niekas nenumirė iš bado. Beje, mokiniai. yra maitinami mokyklose.