Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios jungties tarp švietimo sistemos ir mokslo bei naujovių ekosistemos.
Švietimo sistema susiduria su struktūrinėmis spragomis
Moksliniams tyrimams ir bandomajai plėtrai skiriama gerokai mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis, o švietimo sistema vis dar susiduria su struktūrinėmis spragomis – nuo lėto reagavimo į technologinius pokyčius iki to, kad ne visada parengiami naujovėmis grįstai ekonomikai reikalingi žinovai.
Žinovų vertinimu, būtent tai, kaip tarpusavyje veikia švietimas, mokslas ir naujovių politika, lems, ar šalis pajėgs kurti aukštesnę pridėtinę vertę ir išlaikyti konkurencingumą ateityje.
Švietimas nespėja paskui technologijas
Politologė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė atkreipia dėmesį, kad švietimas ir mokslas Lietuvoje ilgą laiką buvo laikomi antraeilėmis sritimis, kurios didesnio dėmesio sulaukdavo tik ekonomikos pakilimo laikotarpiais.
„Ilgą laiką trūko aiškaus supratimo, kad jokio proveržio be mokslo ir naujovių nebus. Švietimas ir mokslas dažnai buvo finansuojami likutiniu principu – kai ekonomika veikia gerai, tada atsiranda papildomų lėšų, bet ne kaip strateginė pirmenybė“, – sako politologė.
Kalbėdama apie technologinę pažangą, ji pabrėžia, kad problema slypi ne Lietuvos atsilikime, o lėtame švietimo sistemos prisitaikyme prie pokyčių.
„Technologijos vystosi itin sparčiai, todėl dažnai tenka ne eiti koja kojon, o bėgti iš paskos. Jaunimas prie naujų įrankių prisitaiko per mėnesius, o ugdymo turinys keičiasi per metus“, – pastebi M. Šešelgytė.
Didžiausias atotrūkis – mokyklose
Didžiausią atotrūkį politologė mato mokyklose, kur, pasak jos, vis dar vyrauja žinių atkartojimo logika. „Vaikai mokomi atsiminti ir atkartoti. O ne spręsti problemas, kritiškai vertinti ar kurti. Su dirbtiniu protu tokios rūšies mokymasis ateityje bus tiesiog nebereikalingas“, – teigia ji, pridurdama, kad universitetams vėliau tenka keisti netinkamus mokymosi įpročius.
Pasak pašnekovės, spragos švietimo sistemoje ilgainiui persikelia ir į mokslo bei naujovių lauką, o tai tiesiogiai apsunkina šalies galimybes plėtoti naujovėmis paremtą ekonomiką su didesne pridėtine verte.
Pigesniu darbu grįstas augimo modelis išsisemia
Nacionalinio plėtros banko ILTE vyriausiosios ekonomistės Jonės Kalendienės teigimu, švietimo sistemos gebėjimas parengti kritiškai mąstančius, naujovėms atvirus, pavojaus nebijančius ir nesėkmėms atsparius žinovus tiesiogiai lemia šalies galimybes kurti naujoves ir jas paversti ekonomine verte.
Būtent čia išryškėja Lietuvos problema – naujovių srityje pagal mokslinių tyrimų ir bandomosios plėtros (MTEP) apimtis Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio.
„Lietuva moksliniams tyrimams ir bandomajai plėtrai iš viso skiria apie 1 proc. bendrojo vidaus gaminio, kai ES šalių vidurkis viršija 2,2 proc.
Mažą lietuvių polinkį investuoti į naujoves rodo tai, kad naujoves visų pirma matome kaip galimybę įsisavinti ES fondus, o ne verslo ir visos šalies konkurencingumo ilgame laikotarpyje pagrindą.
Esame viena iš šalių pirmūnių pagal ES lėšomis finansuojamų MTEP išlaidų dalį ir viena iš labiausiai atsiliekančių šalių pagal verslo išlaidas MTEP. Verslo išlaidos MTEP Lietuvoje siekia apie 0,44 proc. BVP, kai ES vidurkis yra maždaug 1,5 proc. “, – teigia J. Kalendienė.
Pasak jos, be aktyvesnio verslo vaidmens MTEP srityje tampa sudėtinga ne tik kurti naujoves, bet ir išlaikyti talentus, o tai ilgainiui silpnina šalies konkurencingumą.
Lietuvos ekonomikos augimo modelis
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pabrėžia, kad ši problema glaudžiai susijusi su iki šiol vyravusiu Lietuvos ekonomikos augimo modeliu.
Anot jos, augimas ilgą laiką rėmėsi besivejančios ekonomikos pranašumais – technologijų perėmimu, pigesne darbo jėga ir užsienio investicijų pritraukimu, tačiau šiandien šie veiksniai nebeužtikrina tokio paties augimo tempo.
„Lietuva yra palyginti jauna, maža ir atvira ekonomika, kuri pasižymėjo itin sparčia konvergencija link Europos Sąjungos vidurkio. Vis dėlto šiandien jau esame pasiekę brandesnę pakopą – darbo kaštai sparčiai auga, o žemai kabantys konkurencingumo vaisiai daugiau ar mažiau yra nuraškyti“, – sako ekonomistė.
Pasak I. Genytės-Pikčienės, Lietuva neturi daug absoliučių konkurencinių pranašumų – nei reikšmingų gamtinių išteklių, nei didelės vidaus rinkos, todėl ateities augimas neišvengiamai turi remtis naujovėmis ir aukšta pridėtine verte.
„Kita ekonomikos vystymosi pakopa – tai augimas, grįstas nišiniais, naujoviškais sprendimais. Tam būtina kryptingai veikianti švietimo, naujovių ir investicijų ekosistema, kurioje mokslas, verslas ir valstybė veiktų išvien“, – pabrėžia ji.
Švietimo sistemos vaidmuo ir galimi jos persitvarkymo scenarijai, kartu su platesniais Lietuvos raidos scenarijais ir jų reikšme šalies ekonominėm galimybėm, bus pristatyti vasario 12 d. vyksiančiame ILTE forume 2026, kuris bus atviras visiems norintiems – reikalinga tik išankstinė registracija.
Atskirtis tampa ekonominiu pavojumi
Žinovai pabrėžia, kad švietimo problemos tiesiogiai persikelia į darbo rinką. I. Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį į augančią skaitmeninių įgūdžių nelygybę tarp regionų ir socialinių grupių.
„Kadangi Lietuvos darbo rinka yra palyginti sekli, gebėjimų netolygumai sukuria struktūrinio nedarbo prielaidas – darbo pasiūla tiesiog neatitinka paklausos kokybinių bruožų“, – sako ji.
Politologė M. Šešelgytė silpniausia grandimi įvardija bendrojo ugdymo mokyklas. Jos teigimu, mokytojų trūkumas, neparengtos programos ir didelė atskirtis tarp skirtingų mokyklų kuria nelygias pradžios pozicijas jaunimui ir ilgainiui persikelia į visuomenę.
„Kalbant apie švietimo sistemos pirmenybes, mokyklų grandis šiandien yra kritiškai svarbi. Čia kuriasi pagrindiniai gebėjimai – kritinis mąstymas, mokymosi įgūdžiai ir atvirumas naujovėms. Nesant sisteminio požiūrio, apimančio visą ugdymo grandinę, reformos išliks fragmentiškos“, – sako politologė.
