Sausio 16 dieną Markuose šalia Varšuvos, Kultūros paveldo departamento (KPD) pastangomis, pastatyti tautodailininko iš Žemaitijos Antano Vaškio sukurti kryždirbystės kūriniai – koplytstulpis ir stogastulpis, įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Žemaičių koplytstulpiai“.
Iškilusis menininkas Markuose (buvęs Pustelnikas) mirė 1911 m. balandžio 10 d. Meninė-šventa kompozicija šalia įvažiavimo į buvusio Raudonojo dvaro teritoriją įamžino iškilaus Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus paskutinius gyvenimo mėnesius.
„Sumanymas taip įamžinti M. K. Čiurlionį kilo 2022-ųjų rudenį, kai Lietuvoje pradėta svarstyti, kaip paminėsime jo gimimo 150-ąsias metines.
KPD delegacija kartu su Lenkijos kultūros ir paveldo, Lietuvos ambasados Lenkijoje bei Markų savivaldos vadovais apsilankė prie to sanatorijos-ligoninės pastato, kuriame paskutines dienas praleido M. K. Čiurlionis, – pasakojo KPD direktorius Vidmantas Bezaras.
– Tada Markų savivaldybėje tarėmės dėl galimybių įpaveldinti ir tvarkyti pastatą bei įrengti jame genijui atminti skirtas patalpas, meninius bruožus.
Pastatas dabar priklauso vienuolėms
Jo valdytojos (Zgromadzeniu Siostr Franciszkanek Rodziny Maryi) kategoriškai atsisakė bendradarbiauti, nesileido į jokias kalbas dėl pastato restauravimo ar kokių nors menininko įamžinimo ženklų įrengimo šalia pastato (ant apsilupusios sienos tik kabo M. K. Čiurlionio mirtį primenanti lenta).
Po šio susitikimo ir gimė siūlymas, kaip alternatyva buvusiam, pastatyti atminimo ženklus greta įvažiavimo į vienuolyną. Deja, ilgokai laukėme atsakymo dėl tokios vietos, ji ne kartą buvo siūloma vis kitur.
Biurokratinės procedūros išsitęsė iki pat 2025 metų pabaigos. Vis atsirasdavo naujų kliūčių tai įgyvendinti 2025-aisiais. Visgi, džiaugiamės, kad pavyko. Reikalai pajudėjo šias problemas aptarus Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime Vilniuje, o Lenkijos institucijoms ir Lietuvos ambasados atstovams aptarus Prezidento rezidencijoje Varšuvoje“.
Kaip pasakojo V. Bezaras, jis ir KPD specialistai Markuose lankėsi ne vieną kartą, čia pabuvojo ir Lietuvos Prezidentūros, ir Vyriausybės, ir Kultūros ministerijos atstovai, nes iš pradžių dar tikėta, kad prasmingiau būtų tvarkyti autentišką, nors ir labai apleistą pastatą, kuriame mirė M. K. Čiurlionis.
Klausimas dėl Raudonojo dvaro buvusios ligoninės pastato įtraukimo į Lenkijos Respublikos kultūros paveldo registrą ir apsaugos jam suteikimo dukart buvo aptartas kas porą metų vykstančiuose Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo žinovų grupės susitikimuose.
Gerai, kad jau 2022 metais Markų savivaldybė pastatą buvo įtraukusi į vietinės reikšmės paveldo objektų sąrašą, kas draudžia griovimus be leidimo.
„Po dvejų metų su Lenkijos kultūros ir paveldo ministerijos pagalba pavykus apsaugos lygmenį kilstelėti aukščiau, atsirado galimybių gauti Lenkijos valstybės finansavimą.
Tai statinį išgelbėjo nuo nugriovimo, bet parama pasinaudoti vienuolės atsisakė – motyvavo tuo, kad šioje teritorijoje jos jau buvo įkūrusios nuskriaustų mergaičių prieglaudą ir joms reikia statyti naują pastatą, o lankytojai teritorijoje nepageidaujami“, – pasakojo V. Bezaras.
Trejų metų biurokratinių kliūčių kelias
„Negalėdami niekaip menininko įamžinti ant konkretaus pastato sienos, ieškojome būdų, kaip tai padaryti kitur. Pamenu, besikalbant su kolega Alfredu Jomantu, kilo sumanymas įamžinti koplytstulpiais – tokiais, kokius M. K. Čiurlionis 1909 m. yra nutapęs savo paveiksle „Žemaičių koplytstulpiai“, – pasakojo V. Bezaras.
– Beieškant tinkamo medžio meistro, pasirinktas Žemaitijos nacionaliniame parke gyvenantis tautodailininkas Antanas Vaškys, puikiai įvaldęs žemaitiškos kryždirbystės stilių, mokęsis iš garsiojo kryždirbio Stanislovo Riaubos. Ir labai džiaugiuosi, kad jis sutiko“.
Pirmąją vizualizacijos sumanymą sukūrė KPD žinovė, architektė Audronė Šolienė. Architektūrinius sprendimus įgyvendino Gedimino Antano Sakalio projektavimo firma.
Architektai G. A. Sakalis ir Vaidotas Paliulionis apgalvojo kiekvieną smulkmeną, kad meninė kompozicija puikiai matytųsi iš įvairių gatvės kampų. Prie viso projekto įgyvendinimo, jo rengimo, derinimo su Lenkijos institucijomis, stogastulpių pervežimo ypatingai daug prisidėjo KPD kancleris Dainius Čergelis, talkino ir Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Ana Kočegarova-Maj.
Nuo sumanymo iki jo įgyvendinimo praėjo net treji metai, o žemaitiškų kryždirbystės kūrinių pastatymas įsiterpė tarp M. K. Čiurlionio 150-jo gimtadienio ir 115-jų mirties metinių.
„Tikimės, kad Markuose, kur M. K. Čiurlionis tikrai gerbiamas, kur Kultūros centre jo kūrybos simbolikai skirta salė, vyksta jo vardo varžytuvės, jo vardu pavadinta gatvelė (nors ir labai netvarkinga), veikia muziejukas, ši vieta bus viena iš lankomiausių“, – sakė V. Bezaras.
Čiurlionis koplytstulpius „surinko“ iš Kulių apylinkių
Žemaičių paveldosaugininkai yra išsiaiškinę, kad M. K. Čiurlionio paveiksle „Žemaičių koplytstulpiai“ nutapyti koplytstulpiai yra iš Kulių apylinkių. Jie stovėjo skirtingose vietose, o dailininkas juos „surinko“ į vieną paveikslą.
Kaip pasakojo tautodailininkas A. Vaškys, prieš kokius penkerius metus jau daugiau kaip šimtą metų prie įvažiavimo į Kulius stovėjęs ir M. K. Čiurlionio paveiksle nutapytas stogastulpis nugriuvo.
Tada jam paskambino Kuliuose gyvenančio režisieriaus Valentino Masalskio žmona Raimonda ir paprašė ką nors daryti. Kadangi originalas buvo jau prastos būklės, A. Vaškys sukūrė jo kopiją ir pastatė toje pačioje vietoje. Koplytstulpis, stovėjęs Kulių kapinėse, nėra išlikęs, tačiau tarpukariu yra užfiksuotas išlikusioje Balio Buračo nuotraukoje.
Paklaustas, kuo žemaitiški koplytstulpiai ir stogastulpiai skiriasi nuo kitų regionų, A. Vaškys pažymėjo žemaitiškų dirbinių lakoniškumą, santūrumą. „Aukštaitiški daug puošnesni, įmantresni, stogeliai būna netgi kelių aukštų. Nors…žemaitiški irgi puošnūs, – sakė jis. – Be to, ąžuolas atkeliavęs iš žemaičiams brangių Lopaičių, kur stovėjusi šventvietė.
Tikiu, kad stovės bent šimtą metų“. Koplytstulpyje A. Vaškys iš to paties vientiso medžio išdrožė Mariją Sopulingąją. Metalinius kryžius šiems dirbiniams sukūrė kryždirbys Artūras Platakis. Prieš pastatant savo kūrinius tautodailininkas juos dar pamatavo: koplytstulpis su metaliniu kryžium viršūnėje siekia 3,6 m, o stogastulpis – 4,5 m.
Tekstas su M. K. Čiurlionio citata įrašytas ant toną sveriančios corten plieno (natūraliai palaipsniui rūdijančio metalo) plokštės. Tai su ąžuoliniais dirbiniais sudaro vientisą spalvinę visumą.
Kruopščiai visos konstrukcijos įbetonavimo darbus atliko džiugiai nusiteikę iš Punsko atvykę vietos lietuviai Jurgis Ivoška (lenkiškai – Jerzy Iwaszko), Kazimieras Kupčinskas (Kazimier Kupczynski) ir Vidas Kupčinskas (Widas Kupczynski). Beliko aplinkos apdailos darbai, o pavasariop pasodinti gėlių ir dekoratyvinių augalų.
Dar viena proga sustoti Markose
Kultūros paveldo departamentas kviečia visus, važiuojančius pro Markus (netoli nuo čia eina Varšuvos aplinkkelis keliaujant į Vakarų Europą), stabtelti prie buvusio Raudonojo dvaro (Czerwony dwor), kur paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido M. K. Čiurlionis.
Šalia buvusios sanatorijos-ligoninės vartų (ul. Kasztanowa 21) jus pasitiks žemaitiškas koplytstulpis ir stogastulpis bei memorialinė lenta su genijaus žodžiais trimis kalbomis „Kuo plačiau žmogaus siela sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks,…tuo laimingesnis bus žmogus“.
Ši meninė-šventa kompozicija kartu yra ir Lietuvos kryždirbystės, įrašytos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, pristatymas.
„Kryždirbystės kūriniai visada būdavo statomi ar žymioms vietoms, įvykiams, ar išskirtinėms asmenybėms atminti. Tad ir šis koplytstulpis bei stogastulpis, vadinamas dar ir stoginiu kryžiumi, yra gyvas mūsų papročio įrodymas“, – sakė tautodailininkas A. Vaškys.
Pasibaigus žiemai ir galutinai užbaigus projektą, į šios meninės-šventos kompozicijos pristatymą bei menininko pagerbimą KPD visus pakvies šių metų balandžio mėnesį, kai minėsime M. K. Čiurlionio 115-ąsias mirties metines.
Pabrėžtina, kad visas šis projektas įgyvendintas Kultūros paveldo departamento darbuotojų sumanymu ir pajėgomis, negavus jokių papildomų lėšų. Tad paveldo bendruomenė gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti dar vienu lietuvišku bruožu, įprasminančiu tautos padėką bei pagarbą mūsų šalį garsinančiam menininkui ir kompozitoriui M.K. Čiurlioniui.
Keisti dalykai dedasi – Čiurlioniui atminti koplytstulpius KPD stato Lenkijoje, o ne Lietuvoje – Varėnoje, Druskinikuose, Vilniuje. Juk koplytstulpiai – ledynmečių – dar mitinės lietuvių sąmonės palikimas. Regis, prieš kelis metus Čiurlionis jam skirta skulptūra buvo įamžintas ir Minske. Tad kam vis dar iš Lietuvos valdžių Čiurlionis ne Lietuva ar “perdidelis” kaip kūrėjas jai? Antai, ir filmas “Laiškai Sofijai” ne iš gero buvo pastatytas ne už Lietuvos, o svetimų šalių verslininkų lėšas.
Bet už tai sostinėje pastatėm paminklą Vamzdžiui.
Vulgarus palyginimas.
Kai valdžia suniokojo Vilniaus kraštovaizdį, nebuvo vulgaru ? Tik užsiminti apie tai tapo vulgaru ?
Ar Lietuvoje yra paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigiakščiui Algirdui? Berods, tik jo palaidojimo vietoje- Maišiagaloje. O Vilniuje jam paminklo vis dar nėra? Užtat yra Gudijos mieste Vitebske.
Algirdas buvo karalius, o ne kunigaikštis. Niekam jis nebuvo pavaldus. Konstantinopolio patriarchas jį, berods vadino imperatorium.
Taip, juk Vilniaus pilių teritorijoje rasta metalinė plokštė su galimai lietuvišku runų raštu ir graikišku užrašu
” Algirdos Basileos”- Imperatorius Algirdas ( yra straipsnis Alke) . Bet, panašu, niekam neįdomu- nei valdžiai, nei “kultūrininkams”, nei LRT ekspediciniams istorikams. Cichanouskajos biuro reikalai svarbesni?
Pirmiausiai Lietuvai reikia turėti lietuvišką istoriją, o ne gyventi lenkiška. Tai būtų geriausias paminklas Lietuvai.
Kas dėl Algirdo, tai veikiausiai jis buvo ne Gedimino sūnus, o žentas, vedęs vieną iš jo dukrų, kuriai po Jaunučio pašalinimo iš sosto buvo atitekęs Vilnius (čia gali būti jos brolio Kęstučio valia). Taigi Algirdas Vilniuje atsisėdo per santuoką kaip Kęstučio svainis. Jo žmona Gediminaitė, Kęstučio sesuo, matyt, po santuokos greitai mirė (tikriausiai tai susiję su gimdymu). Iš istoriografijos žinoma, kad Algirdas apie 1250 metus vedė Julijoną tverietę, taip pat – kad Algirdo su ja turėtas sūnus Jogaila augo kartu su Vytautu pas Algirdą. Tai bylotų, kad Vilniuje gimęs Vytautas augo pas Algirdą kaip pas tėvą mamai mirus. Taigi Vytautas ir Jogaila laikytini vieno tėvo (Algirdo), su skrtingomis žmonomis turėtais sūnumis. Tad Kęstutis Vytautui buvo ne tėvas, o dėdė. Iš tai radosi ta Vytauto tarnystė lenkiškam Jogailai.
Kaip žinoma, istorijos moksle nėra išspręsta klausimas, kodėl Algirdas nebuvo laidojamas Vilniuje kaip kad buvo jame laidojami Kęstutis ar Vytautas. To priežastis gali būti tai, kad jis nebuvo gimęs kaip gediminaitis, t.y. Vilniuje, tad pagal paprotį negalėjo būti laidojamas jame. Tai ir būtų atsakymas į tą istorinį klausimą. Tokiu atveju Algirdas laikytinas kilusiu iš kitos dinastijos valdovų negu Gediminas.
Istoriografijoje Algirdo siejimas su Vitebsku, o šio pavadinimo kilmė – su Vytenio valdoma pilimi, manytina, kad Algirdas buvo Vytenio dinastijos palikuonis.
Taigi vargu, ar Vilniui derėtų paminklas Algirdui. Juolab, kad nėra tarp istorikų sutarimo dėl to, kur jis buvo palaidotas.
Beje, savo lietuviškoje istorijoje nederėtų pamiršti ir įdomaus, paslaptingo Maišiogalos pavadinimo. Jis aiškiai yra senos lietuvių kalbos dvikamienės vardų darybos žodis, kurio antro dėmens šaknis – ‘gala’ laikytina ta pačia kaip pavadinimo ‘žiemgaliai’ antrasis sandas. Apie Maišiogalą, Širvintas buvus žiemgališkos tarmės požymių randa ir kalbininkai. Iš istorijos yra žinomas žiemgalių kunigaikštis Nameišis, kuris veikė lietuvių pusėje ir netgi vadovavo lietuvių kariuomenei žygyje į kryžiuočių ordino valdas Karaliaučiaus žemėje prie Priegliaus Traidenio valdymo pabaigoje. Tokiu atveju Maišiogalos pavadinimas gali būti susijęs su žiemgalio Nameišio vardu ir ptadžioje skambėjo kaip *Nameišiagala. Šį pradinį pavadinimą vartojant vėlesnėms kartoms, jo pradžia “Na-‘ galėjo pasirodyti, kad tai yra atskiras žodis – slaviškas prieveiksmis ‘na’, taigi vietą – dvarą imta vadinti Meišiagala/Maišiagala. Šiuo atveju neatmestina, kad su Nameišio vardu yra susijęs ir Nemenčinės pavadinimas ir kad žiemgalių tarmės palikimas gali būti ir netoli jos esantis Gėlės (Galos) ežero vardas. Tokiu atveju manytina, kad žiemgaliai į Lietuvą atsikėlė, kryžiuočiams ir feodalizmui spaudžiant, nuo Priegliaus upės. Tai tvirtintų ir Ariogalos, Betygalos, Ramygalos, Baisiogalos ir pan. pavadinimai. Be to tai, kad buvo į Lietuvą, Vilnių, prie jo buvo žiemgalių rodytų ir tas faktas, kad Gediminas savo laiškuose į Vilniaus kvietė atvykti krikščionių misionierių, mokančių žiemgalių kalbą, o save Laiškuose titulavo ne tik kaip lietuvių karalių, bet ir kaip jį esant Žiemgalių princą. Tad, jeigu Algirdas iš tikrųjų yra palaidotas Maišiogaloje, tuomet yra pagrindo manyti, jį buvus Nameišio giminės palikuoniu gimusiu *Nameišiagaloje. Taigi paminklą Algirdui atminti derėtų statyti Maišiogaloje.
Atsiprašau, patikslinu- Kunigaikščiui.