Daugiau nei 7,5 tūkstančio įvairių sričių autorių vienijanti Asociacija LATGA kviečia žiūrėti antrąjį tinklalaidės „Pokalbiai LATGA autorių namų virtuvėje“ epizodą, skirtą trumpametražiam kinui ir artėjančiai Vilniaus trumpųjų filmų šventei.
Epizode kalbama apie tai, kur gimsta trumpametražiai filmai, kaip jie finansuojami, kokį vaidmenį atlieka kino mokyklos, prodiuseriai, šventės ir platinimo kompanijos.
Kūrybos procesas – toks pats
Tinklalaidėje svečiavosi lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ bendraįkūrėja ir Vilniaus trumpųjų filmų šventės rengėja Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, kino režisieriai Adas Burkšaitis ir Ignas Miškinis.
Pokalbį moderavo kino režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos profesorė Giedrė Beinoriūtė.
Pasak G. Beinoriūtės, trumpas ir ilgas filmas kūrybos prasme nėra tokie skirtingi, kaip dažnai manoma. „Kino kūrimo prasme didelio skirtumo nėra – ar filmas trumpas, ar ilgas.
Principai tie patys
Skiriasi tik laikas, pamainų skaičius, bet pats kūrybos procesas iš esmės nesikeičia. Tačiau galbūt aš ir neteisi. Tai mes pabandysim šiandien apie tai pakalbėti“, – pristatydama tinklalaidės temą kalbėjo ji.
Paklaustas apie savo patirtis, susijusias su trumpaisiais filmais, pernai daugybę „Sidabrinės gervių“ statulėlių pelniusio ilgo metro filmo „Pietinia kronikas“ režisierius I. Miškinis šypsodamasis prisiminė darbą prie studijų laikų trumpo metro filmą „Lengvai ir saldžiai“, kuris tapo neįtikėtinai tapo žinomas kino teatruose.
„Mes sutarėme, kad jo pristatymas bus didžiojoje kino teatro salėje. <…> Kurti filmą padėjęs draugas sakė, kad bus žiauriai gėda, kai tūkstančio vietų salėje būsime tik mes ir dar dešimt draugų, bet buvo visiškai priešingai. Vėliau paleido į platinimą, į tą filmą buvo galima kaip į atskirą seansą“, – prisiminė jis.
Kino režisierius A. Burkšaitis dalijosi asmenine patirtimi, kodėl trumpametražis kinas jam tapo svarbia kūrybos erdve. „Trumpametražiai filmai man yra galimybė užgrūdinti laisvės jausmą.
„Kai kuri ilgametražį filmą, atsiranda daugiau įsipareigojimų, jauti didesnį spaudimą, o trumpas filmas leidžia ieškoti, klysti ir labiau pasitikėti savo nuojauta“, – sako jau ne vieną sėkmingą trumpą filmą sukūręs ir tarptautinėse šventėse pristatęs A. Burkšaitis.
2024 m. filmas „Tušinukas“ jam pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias trumpametražis filmas, o Rygos tarptautinėje kino šventėje šis filmas buvo atrinktas kaip kandidatas į garbingus Europos kino akademijos apdovanojimus.
Studentiški filmai – vieta bandymams
Kalbėdami apie studentiškus trumpametražius filmus, tinklalaidės dalyviai pabrėžė, kad studijų laikotarpis turėtų likti saugia erdve bandymams.
Pasak profesorės G. Beinoriūtės, studijos turėtų būti tam tikra sala – vieta, kur galima mokytis, bandyti ir klysti, nesijaudinant, kad kiekvienas darbas iš karto taps galutiniu rezultatu.
Šiai minčiai pritarė ir jos kolega LMTA Nacionalinėje kino mokykloje I. Miškinis, kuris atkreipė dėmesį į psichologinius dalykus. „Šventės gali būti ir galimybė, ir spąstai. Kai dar mokaisi, labai svarbu leisti sau klysti ir nebijoti keisti krypties, nes kiekvienas filmas yra nauja istorija“, – sakė kalbėjo žinomas režisierius.
Daugėlaitė-Cegelskienė pabrėžė, kad nors studentiški filmai neturėtų būti spaudžiami rezultatų, jie nėra atskiriami nuo profesionalaus lauko: „Mes neturime nuostatos, kad studentiški darbai negali dalyvauti šventėjje – svarbiausia, kad filmas būtų užbaigtas ir turėtų ką pasakyti.“
Pokalbio metu paneigtas pramanas, kad trumpametražis kinas skirtas tik pradedantiesiems. „Mes jau daugiau nei dešimt metų nuosekliai bandome paneigti požiūrį, kad trumpas filmas yra tik studentiškas formatas.
Prie trumpametražio kino neretai grįžta ir labai patyrę, puikias karjeras padarę kūrėjai“, – kalbėjo R. Daugėlaitė-Cegelskienė, o režisierius I. Miškinis prisipažino, kad ir pats vis dažniau pasvarsto apie naujo trumpo filmo kūrimą.
Šventės – kelias į tarptautinį pripažinimą
Didelė tinklalaidės dalis skirta sausio 21 d. prasidėsiančiai Vilniaus trumpųjų filmų šventeii, kuri per pastaruosius metus tapo viena svarbiausių trumpametražio kino platformų Lietuvoje ir regione.
Šventė yra pelniusi „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikacijas, o tai reiškia, kad jo varžytuvinių programų nugalėtojai gali pretenduoti į vienus svarbiausių kino apdovanojimų tarptautiniu mastu.
„Tai ilgamečio darbo rezultatas. Šios kvalifikacijos yra ne tik garbė, bet ir labai aiškus signalas kūrėjams, kad trumpametražis filmas gali tapti tikru tramplinu į tarptautinę kino erdvę“, – sakė viena iš šventės rengėjų R. Daugėlaitė-Cegelskienė.
Šventė kasmet sulaukia tūkstančių paraiškų iš viso pasaulio ir tampa svarbia vieta lietuviškų filmų nacionaliniams pristatymams bei profesiniams kontaktams.
„Mums svarbu, kad šventė būtų platforma, kur lietuvių kūrėjų darbai yra matomi ne tik žiūrovams, bet ir atvykstantiems užsienio švenčių atstovams“, – R. Daugėlaitė-Cegelskienė. Ji atskleidė, kad rengėjai iš viso gavo beveik 70 lietuviškų trumpų filmų kūrėjų paraiškų, šventės metu įvyks net 10 lietuviškų trumpų filmų pristatymų.
Pokalbyje ne kartą pabrėžiama, kad filmai neturėtų būti kuriami „konkrečiam šventei“. „Filmą pirmiausia reikia daryti sau. Šventės labai skirtingos, bet filmas anksčiau ar vėliau randa savo žiūrovą“, – užbaigė R. Daugėlaitė-Cegelskienė.
