Pastarosiomis savaitėmis JAV prezidento Donaldo Trampo pasisakymai apie Kubą skamba vis grėsmingiau. Po Venesuelos valdžios griūties Vašingtono politiniuose pareiškimuose vis dažniau girdima mintis, kad „kitas taikinys“ gali būti Havana.
Šią nuotaiką perteikia ir BBC žurnalisto Grigoro Atanesiano rašinys, tačiau jame sąmoningai ar nepaliekama nuošalyje keletas esminių klausimų, kurie leidžia pažvelgti į Kubos atveją giliau.
Ne režimo nuvertimas, o ilgas spaudimas
Šiuolaikinė JAV politika Kubos atžvilgiu nebėra nukreipta į atvirą karinį susidūrimą. Vietoj to taikoma lėta, bet nuosekli strategija – ekonominis ir energetinis spaudimas, skirtas ne staigiam režimo nuvertimui, o vidaus struktūrų išsekinimui.
Venesuelos naftos tiekimo nutrūkimas – esminis šios strategijos dėmuo. Be pigios naftos Kuba netenka ne tik kuro elektrinėms ar transportui. Ji netenka socialinio stabilumo pagrindo: nutrūksta elektros tiekimas, stoja gamyba, stringa maisto paskirstymas, o kasdienis gyvenimas virsta nuolatiniu išlikimo rūpesčiu.
Ištvermė kaip politinis resursas – iki kada?
BBC cituojami ekspertai teigia, kad kubiečiai „pripratę prie nepritekliaus“. Istoriškai tai tiesa: Kubos visuomenė išgyveno tiek Sovietų Sąjungos žlugimą, tiek dešimtmečius trunkančią JAV blokadą. Tačiau šiandien ištvermė vis dažniau virsta emigracija.
Per pastaruosius metus iš šalies išvyko apie 18 procentų gyventojų – daugiausia jauni, darbingi žmonės. Tai reiškia ne tik ekonominį, bet ir demografinį lūžį. Valstybė gali išlikti „ant popieriaus“, bet netekti žmonių, kurie daro ją gyvą. Tokiu atveju režimo griūtis jau tampa ne būtina – pakanka tyliai ištuštėjančios šalies.
Asmeninė politika: D. Trampas ir M. Rubijas
Svarbus, bet dažnai nutylimas veiksnys – asmeninis JAV politinės vadovybės santykis su Kuba. Valstybės sekretorius Markas Rubijas, kilęs iš kubiečių emigrantų šeimos, Kubos klausimą suvokia ne tik kaip geopolitinę, bet ir kaip asmeninę istorinę skolą. Jo politinė karjera daug metų rėmėsi pažadu „išvaduoti Kubą nuo komunizmo“.
Tai reiškia, kad JAV politika šiuo atveju nėra vien šaltas strateginis skaičiavimas. Ji persipina su jausmais, biografijomis ir simboliniu revanšu. Toks derinys dažnai būna pavojingesnis už šaltu išskaičiavimu pagrįstus veiksmus.
Kuba kaip simbolinis bastionas
Kuba – tai ne tik dar viena Lotynų Amerikos valstybė. Ji – paskutinis gyvas Šaltojo karo simbolis Vakarų pusrutulyje, primenantis, kad JAV viešpatavimas regione niekada nebuvo visuotinis.
Todėl spaudimas Kubai turi ir kitą – simbolinį tikslą – parodyti kitoms Lotynų Amerikos šalims, kad prieš JAV valią eiti brangiai kainuoja.
Kuba Vašingtonui – simbolinis „paskutinis bastionas“. Jei jis žlugtų, tai pasiųstų visai Lotynų Amerikai aiškią žinią, kad JAV įtaka Vakarų pusrutulyje vėl stiprėja: „nebandykite eiti prieš JAV.“
Net ir BBC cituojami Vakarų ekspertai pripažįsta: greita režimo kaita Kuboje mažai tikėtina. Šalyje nėra organizuotos opozicijos, nėra aiškios alternatyvos esamai valdžiai.
Tad kur kas labiau tikėtinas scenarijus – ne JAV karinis įsiveržimas į Kubą, o lėtas šalies sistemos irimas: ekonominis nuovargis, spartus visuomenės išsivaikščiojimas ir vidaus reformatorių atsiradimas pačioje sistemoje. Nors tokie pasikeitimai būtų mažiau matomi, jie būtų ne mažiau reikšmingi.
