Socialinė įtrauktis ar socialinė integracija – yra teigiamas elgesys, siekiant pakeisti aplinkybes ir įpročius, lemiančius socialinę atskirtį. Pasaulinio banko vertinimu, įtrauktis yra galimybių, gebėjimų ir vertingumo gerinimas tiems, kam jų trūksta dėl savo tapatybės.
Socialinės įtraukties antonimas yra socialinė atskirtis
Ji reiškia atskirų individuumų bei atskirų marginalinių grupių susiformavimą, kurių integracijai reikalingas padidintas visuomenės dėmesys (požiūryje ir politikoje žinomas kaip pozityvioji diskriminacija), papildomi resursai ir atitinkami viešojo, nevyriausybinio bei privataus sektoriaus administraciniai veiksmai.
Atskiri įtraukties veiksmai kiekvienoje visuomenėje yra skatintini ir laukiami. Tačiau veiksmingesnis yra kompleksinis „socialinės kokybės“ siekimas visuomenėje ir valstybėje, kuris metodologiškai reiškia ekonominį-socialinį saugumą. Taip pat socialinę įtrauktį, socialinę sanglaudą ir socialinį įgalinimą tiek visuomeniniu, tiek socialinių grupių, tiek ir atskirų asmenų lygmenyje.
Koordinuojant atitinkamus veiksmus tarpusavyje yra įmanoma išrauti socialinę atskirtį su šaknimis, įtraukiant bei įgalinant kaip galima daugiau asmenų arba marginalinių grupių.
Socialinės atskirties naikinimas (reintegracija)
Viena iš viešosios politikos krypčių turėtų būti jau susiformavusios socialinės atskirties naikinimas (reintegracija), kita kryptis – formuluoti ir formuoti tokią viešąją politiką, bei įgyvendinti tokį viešąjį administravimą, kurie neleistų naujai susiformuoti socialinei atskirčiai.
Abi šios viešosios politikos ir viešojo administravimo kryptys koreliuoja tarpusavyje tiek teoriškai, tiek ir praktiškai. Jos atitinka ir „tvaraus vystymosi“ koncepciją, kuris, mano supratimu, numato vystymąsi tik pagal „pliusinę“, o ne – „minusinę“ vystymosi kreivę. Kai yra nepageidaujami dėl socialinės atskirties atsirandantys negatyvūs reiškiniai ar krizės, kurie formuoja socialinio įtempimo židinius ir priveda prie socialinių konfliktų.
Sekant Č. Hudu (Ch. Hoodu), jo keturių viešojo administravimo požiūrių tarpe (egalitarinis, hierarchinis, individualistinis ir fatalistinis požiūriai), pirmieji trys yra teigiami, tačiau fatalistinis požiūris yra iš esmės ydingas dėl neveiklumo, tingumo ir „lemties“.
Pagal juos metodologiškai yra atsisakoma preventyvios politikos ir preventyvaus viešojo administravimo, kurie būtų patys veiksmingiausi šalinant socialinę atskirtį dar jos pirminio atsiradimo fazėje.
Svarbiausia socialinės atskirties temai yra sociologinė socialinių sluoksnių, kitaip dar vadinama – „stratų“ tematika. Ir, aišku, svarbi yra šiuolaikinė „burbulizacijos“ tema, bet – ne elito „burbulų“, ar atskirų vidutinių klasių „burbulų“, kurių nariai.
Ypač pirmųjų, prieina prie įvairių resursų, informacinių ir finansavimo šaltinių tiek globaliu, tiek regioniniu, tiek ir vietiniu lygiu.
O žemiau vidutinio sluoksnio esantys „burbulai“, kurie formuoja savotišką „glokalizaciją“, kuri atskirus marginalus, ar ištisas socialinės atskirties grupes, savotiškai „įkalina“ vietiniame lygyje dėl neįgalumo, sveikatos problemų, amžiaus, blogos gyvenamosios vietos, pasenusios profesijos, netinkamų įgūdžių, skurdo, įvairių formų diskriminacijos ir kitų nepalankių veiksnių.
Kaip atrodytų teigiama patirtis, koks būtų teigiamas pavyzdys iš atititinkamos socialinės ar kitos viešosios politikos ar administravimo srities, kai būtų užkirstas kelias socialinei atskirčiai?
„Tyrimas dalyvaujant“
Mano nuomone, pats įtikinamiausias ir veiksmingiausias būdas buvo brazilo Freiro (Freire) dar prieš kelis dešimtmečius taikytas „tyrimo dalyvaujant“ būdas Rio-de-Žaneiro lūšnynuose, kai ten nuvykęs tyrėjas, žinant ir pritariant tiriamai marginalinei grupei, ieškojo kelių kartu su grupe, jos narių tarpe, kaip jiems praktiškai „išeiti“ iš socialinės atskirties, ir ką konkrečiai daryti psichologiniu, teisiniu, ekonominiu požiūriu.
Aišku, šis būdas yra labai sudėtingas tyrėjui, reikalauja jo visapusiškų žinių ir didžiulio pasišventimo, bet veiksmingesnio būdo, atrodo, žmonijos istorijoje nėra sugalvota. Yra ir kitas, taip pat „tyrimo dalyvaujant“ variantas, kai tiriamieji nežino, kad yra stebimi, bet jiems irgi yra stengiamasi padėti.
Pastarasis „tyrimo dalyvaujant“ būdo variantas taip pat yra davęs neblogų rezultatų. Tačiau, aišku, ir labiau atitrauktos socialinės politikos ir administravimo priemonės.
Pavyzdžiui, Lietuvoje pravesta tokia socialinių paslaugų rengimo ir teikimo reforma, kai savivaldybėse buvo sukurtos atskiros koordinatorių ir atvejo vadybininkų pareigybės, gali duoti ir jau duoda savo vaisių.
Savivaldybių socialinių paslaugų tyrimų ir mokymų „benchmarkingas“ („sugretinimas“) ten, kur buvo vykdomas, irgi sprendė socialinės atskirties mažinimo uždavinius.
Bet kokiu atveju, atskirties mažinimo atžvilgiu būtina atsisakyti stigmatizacijos, „cancelinimo“ ir „patyčių kultūros“, kurios, deja, bujoja ne tik mažiau išsivysčiusiose, bet ir, atrodytų, toli pažengusiose visuomenėse.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius
Brazilų patirtis yra gerai, bet ką daryti Lietuvoje, kur yta kaimų, pro kuriuos autobusai pravažiuoja kartą per savaitę, arba nebepravažiuoja, kur nebėra mokyklų, bibliotekų, medicinos punktų,kur Greitoji medicinos pagalba nebespėja laiku nuvežti ligonių į kvalifikuotą medicinos įstaigą, nes ši tiesiog per toli, kur moterys gimdyti turi važiuoti 50 kilometrų, kur uždarinėjami rajoninių ligoninių skyriai? Ar taip neformuojama Lietuvos piliečių socialinė atskirtis? Ką šiuo atveju pasiūlytų straipsnio autorius?