Lietuvos kultūros tarybos suteikta finansinė parama leido Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius papildyti ginklais, būdingais XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kariuomenei. Įsigyti ir ateities kartoms išsaugoti kairės rankos durklas ir du šyšakai (papenheimeriai) – šalmai.
Kairės rankos durklas – daugelis Europos kraštų – ypač Italijoje ir Ispanijoje – XVI a. išgarsėjęs ginklas. Jis naudojamas kartu su dešine ranka valdoma rapyra ir buvo skirtas priešininko ginklui atremti, priešininkui nuginkluoti arba nukauti.
Ginklo geležtėje prie kryžmos kartais buvo formuojamos kiaurymės priešininko ginklo geležtės smaigaliui sugauti. Italų karinės ir kultūrinės įtakos laikotarpiu (ypač XVI a.) ir vėliau daga turėjo būti gerai žinomas ginklas naudojamas Lietuvos ir Lenkijos valdovo dvaro ir didikų aplinkos žmonių, taip pat kariuomenės svetimšalių rikiuotės dalinių karių.
Kaip kairės rankos durklo naudojimas atrodė praktikoje, galite matyti pateiktoje iliustracijoje iš 1640 m. išleisto garsaus XVII a. fechtuotojo Frančesko Alfierio (Francesco Alfieri) veikalo „L’arte di ben maneggiare la spada“.
Šalmai šyšakai (papenheimeriai) pagaminti XVII a. Vokietijos žemėse. Šios rūšies šalmai – pavyzdys, kaip uždarus viduramžinius šalmus pakeitė nauji, atviri šalmai.
Dažniausiai juos nešiodavo kavaleristai, nors pasitaikydavo užsidėti ir pėstininkams. Vietoje pilno antveidžio kario veidą iš priekio saugodavo plieninės juostos pavidalo nosalis, o kiaurymės šoninėse plokštelėse leisdavo geriau girdėti.
Toks šalmas leisdavo kariui lengviau kvėpuoti, geriau matyti, girdėti ir tuo pačiu lengviau valdyti žirgą, naudoti šaltuosius ir šaunamuosius ginklus. XVII a. tokio tipo šalmus nešiojo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės reitarai – vokiškos organizacijos kavalerija, kovoje naudojusi pistoletus, rapyras arba palašus, o taip pat dalis husarų.
Kitokios rūšies šyšakai (su ilgesne šarvų uodega ant kaklo) buvo paplitę Trisdešimtmečiame (1618–1648) ir Anglijos pilietiniame (1642–1651) karuose. Nešioti ir vidutinės kavalerijos, taip pat buvo naudojami Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių kavalerijos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kariuomenėje jie buvo nešiojami reitarų ir kai kurių husarų (įprastai palydų raitelių, arba eilinių). Dalis šios rūšies šalmų buvo juodinami (oksiduojami) siekiant apsaugoti nuo korozijos, tačiau dalis, kaip ir pastarasis vienetas, buvo be spalvą keičiančios apsauginės dangos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai neretai naudojo Vokietijos žemėse, Vengrijoje, Italijoje ir kituose Europos kraštuose pagamintus ginklus ir šarvus. XVIII–XIX a. karai ir sukilimai, įvairūs neramumai, emigracijos ir kitos priežastys lėmė tai, kad didžioji dalis mūsų krašte sukauptų ginklų rinkinių buvo išvežtos į užsienį.
Nenuostabu, kad XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės ginkluotės pavyzdžiai yra labai reti. Šios muziejinės vertybės yra vertos ypatingo dėmesio ir jų svarba Lietuvos istorijai yra išskirtinė.
