Lapkričio 20 d. Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus pristatoma dr. Artūro Svarausko monografija „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“ (išleido Lietuvos istorijos institutas).
Apie dr. A. Svarausko knygoje analizuojamą laikotarpį ir visuomenės nuotaikas diskutuos istorijos, žiniasklaidos, politikos ir diplomatijos atstovai.
Diskusijoje dalyvaus knygos autorius dr. Artūras Svarauskas, dr. Norbertas Černiauskas, prof. Alfonsas Eidintas, apžvalgininkas Mečys Laurinkus. Renginį moderuos žurnalistas Rimas Bružas. Diskusija vyks lapkričio 20 d. 18 val. Nacionalinės bibliotekos Konferencijų salėje ( V a.).

Monografijos autorius, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas A. Svarauskas savo tyrimo centru pasirinko socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamiką Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
Knygoje aprašomos politinės įtampos Lietuvos valstybėje priežastys ir raiškos formos. Tiriamos socialinių klasių ir sluoksnių konflikto aštrėjimo priežastys paskutiniais nepriklausomybės metais.
Rašoma apie konfliktų visuomenėje raiškos pobūdį pirmuoju sovietmečiu ir inteligentijos, darbininkų, žemdirbių santykį su Lietuvos SSR administracija iki Vokietijos–SSRS karo pradžios 1941 m. birželį.






















Visgi, manytina, kad ne socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje veiksniai yra kiek svariau tiesiogiai lėmę 1939-1941 metų politinius įvykius Lietuvoje. Didžiausias smūgis visuomenės nuotaikoms dėl pasitikėjimo Smetonos valdžia, Lietuvos šalimi, regis, buvo suduotas 1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimu. Raktas to laikotarpio įvykių eigai suprasti yra būtent Lenkijos ultimatumo slaptų tikslų atskleidimas. Juk ultimatumas buvo pateiktas Lenkijai esant su Lietuva de jure karo būklėje. Taigi manyti, kad jis, esant de jure karo būklėje, būtų Lietuvos priimtas – maža vilties. Šis svarbus regiono įvykis to meto Lenkijos veiksmų kontekste, regis, nėra moksliškai analizuotas, nors Lietuvos istorijai, tai kertinis klausimas.
Nereikia teisinti. Rusijos agresija, okupavus Lietuvą, nepateisinama niekuo. Tik aklas gali nematyti, kokių pasiekimų turėjo Lietuva, palyginus ją su 1918 metais.
Čia ne pateisinimų ar pasmerkimų klausimas, o to meto geopolitinių įvykių suvokimo klausimas. Juk įvykiai Lietuvoje buvo ne virtinės reikšmės, o dalis visų geopolitinių įvykių. O jie trumpai buvo tokie – visi suvokė, kad didžiulis karas neišvengiamas ir kiekvienas stengėsi iš paskutiniųjų pasigerinti padėtį, ypač tie, kurie suprato, kad bus užpjudyti / supjudyti.
Sovietų sąjungos pagrindinis tikslas okupuojant Lietuvą, kaip ir Latviją, Estiją, Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą (to meto rytų Lenkiją) buvo nutolinti savo vakarines sienas suvokiant, kad karas su nacistine Vokietija neišvengiamas.
Ir, greičiausiai, tie keli šimtai kilometrų savo padarė, kad naciai buvo sustabdyti prie pat Maskvos. Gal, jei ne tie km, karas būtų pralaimėtas.
Tai kur čia yra tas Rusijos teisinimas? Matyt, kad ne iš istorijos srities žinovių esate arba suinteresuota kreipti kalbą nuo keliamos minties esmės. Čia Alke.lt daugiau mažiau vykdavo dalykinis kalbėjimas, o ne buitinės sąmonės lygio partiniai pasišaudymai feisbuke.
Taip, 1939–1941m. laikotarpis Lietu voje buvo audringas. Juk dar niekas nežinojo, kad Rusija su Vokietija jau Europą pasidalino. Net 1940m. birželį Lietuvą Rusija okupavo tik iki Nemuno, kitą dalį palikdama Vokietijai. Paskui damokėjo pilnais vagonai strateginių žaliavų ir taip “įgavo teisė” į visą Lietuvą. Bet kodėl taip susiskaldė Lietuvos piliečiai? Juk tada nei kapitalistai nebuvo tokie turtingi kaip dabar. Ir dvarai, žemvaldžiai tada buvo maži. Ūkius leisdavo tik iki 50 ha. Žinome, kad tada labai suaktyvėjo žydai, naujoje, rusiškoje valstybės santvarkoje numatę daug vietų valdžioje ir aktyviai nuėję tarnauti okupantui.
Jūsų minimi įvykiai nergi nereikalingi šiame kontekste. Nes Lietuvis inteligentai, žinodami tarptautines įtampas, jau apie 1935 metus įspėjo, kad gali kilti karas ir Rusija gali okupuoti Lietuvą.