Kauno fortai – ne tik senų plytų sienos, požemiai ir istorijos dvelksmo persmelkta tyla. Šie gynybiniai įtvirtinimai slepia daug paslapčių – tarp jų storų sienų, tamsiuose tuneliuose knibžda gyvybė. Žiemą fortai tampa saugia prieglauda retiesiems šikšnosparniams, slapukams graužikams, vorams, moliuskams ir net drugeliams.
XIX–XX a. statiniai – ne tik karinės architektūros paveldas, jie įtraukti į Europos ekologinį „Natura 2000“ tinklą kaip buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST).
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ekologai kasmet tikrina, kaip žiemoja gyvūnai, nes šis laikotarpis yra kritinis daugeliui rūšių. Šiuos gyvūnus būtina saugoti, kad jie nebūtų trikdomi ar išstumti iš natūralių žiemojimo vietų.
Žiemoja šikšnosparniai
Kauno fortuose žiemoja visoje Europoje saugomi šikšnosparniai – kūdriniai pelėausiai (Myotis dasycneme) ir europiniai plačiaausiai (Barbastella barbastellus).
Kūdrinis pelėausis – reta rūšis, paplitusi Vidurio ir Rytų Europoje. Europinis plačiaausis – Lietuvoje reta rūšis. Abu šikšnosparniai žiemoja erdviuose požemiuose, kur išlieka teigiama oro temperatūra.
Tai – pirmenybinės rūšys pagal Buveinių direktyvą (92/43/EEB). Šią direktyvą 1992 m. priėmė Europos Taryba. Jos pagrindinis tikslas – išsaugoti biologinę įvairovę Europos Sąjungoje, steigiant specialias saugomas teritorijas, kurios kartu su Paukščių direktyvos teritorijomis sudaro Natura 2000 tinklą.
Pirmenybinės rūšys dažnai pasižymi ypatingais ekologiniais poreikiais, pavyzdžiui: ribota buveinė reiškia, kad tam tikros rūšys gyvena tik tam tikrose ekosistemose, pelkėse, kalkingose pievose ar senose giriose ir pan.
Jautrumas trikdymui – net menka žmogaus veikla – triukšmas, šviesa, buveinės skaidymas gali turėti neigiamą poveikį. Specifinis maisto šaltinis – kai kurios rūšys minta tik tam tikrais augalais ar vabzdžiais ir pan.
Šie šikšnosparniai ypač jautriai reaguoja, jei žmonės buveinėse juos trikdo. Net trumpas trikdymas gali juos pažadinti, priversti skristi ir išeikvoti gyvybiškai svarbius jėgos išteklius. Kadangi žiemą maisto nėra, šikšnosparniai žūti nuo išsekimo. Taip gali nutikti ir, jei žmonės sunaikina ar užblokuoja įėjimus į žiemavietes, pakeičia mikroklimatą.
Kūdriniai pelėausiai ir europiniai plačiaausiai saugomi Rokų, Žagariškių, Julijanavos, Naujosios Fredos ir Milikonių fortuose. Rokų fortui suteiktas ir valstybinio draustinio statusas, o likusieji fortai yra savivaldybės įsteigti teriologiniai – saugantys šikšnosparnius – draustiniai. Visų šių teritorijų priežiūra patikėta Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijai.
Gyvena ir kitos rūšys
„Fortų mikroklimatas – tamsa, pastovi temperatūra, didelė oro drėgmė ir minimali žmonių įtaka – sudaro sąlygas gyventi ne tik šikšnosparniams, bet ir kitoms rūšims“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji žinovė Agneta Svirskė.
Čia atkeliauja smulkūs graužikai, pavyzdžiui, pelės. Jos aktyvios visą žiemą, todėl ieško šiltesnių vietų. Kiauniniai žvėreliai, pavyzdžiui, akmeninės kiaunės į fortus gali užklysti ieškodamos grobio. Rokų forte buvo pastebėti net bebrai. Jie įsikūrė saugioje nuo plėšrūnų ir nelauktų svečių vietoje, giliame vandeniu užtvindytame tunelyje.
Taip pat buvo aptikta bestuburių gyvūnų. Didiesiems šliužams tuneliai, rūsiai ar dirvožemio plyšiai sudaro tinkamas sąlygas žiemoti, nes čia yra pastovesnė temperatūra, nebūna šalnų. Stabilius mikroklimatas neleidžia išdžiūti.
Vabzdžiai žiemoja fortų sienų plyšiuose ir ertmėse, o, pavyzdžiui, žieminiai uodai (Trichoceridae) išlieka aktyvūs net atlydžių metu.
Fortuose galima aptikti ir žiemojančių drugelių – gluosninių žieminukų (Scoliopteryx libatrix), spungių (Aglais io), dilgėlinukų (Aglais urticae).
Plyšinis kampavoris – vienas didžiausių vorų Lietuvoje, dažnai aptinkamas rūsiuose ir sandėliuose, gyvena ir fortuose.
Kauno fortuose, ypač drėgnose, tamsiose ir mažai trikdomose vietose, gali augti įvairūs grybai.
Čia užklysta ir paukščiai. Svirblelius (Bombycilla garrulus) galima pastebėti nuo spalio iki balandžio – jie žiemoja fortų prieigose.
Ant fortų senų pastatų, plytų ir kitų kietų paviršių dažnai auga įvairios samanos. Pavyzdžiui, dirvoninė širmūnė (Racomitrium canescens) mėgsta sausus, atvirus paviršius ir dažnai auga ant akmenų bei senų plytų. Šią samaną lengva atpažinti iš pilkšvo atspalvio.
Šiltuoju metų laiku, jei fortų teritorijos yra tinkamai prižiūrimos ir tvarkomos, jos tampa svarbiomis natūralių pievų buveinėmis. Pavyzdžiui, Palemono pievos, esančios Palemono gynybinių įtvirtinimų archeologiniame draustinyje, pasižymi gausia augalų ir vabzdžių įvairove.
Tokios pievos suteikia namus apdulkintojų populiacijoms, prisideda prie kraštovaizdžio ekologinio vientisumo ir atlieka svarbų vaidmenį teikiant ekosistemų paslaugas.
Palemono pievose auga retieji melsvieji gencijonai (Gentiana cruciata), kurie yra būtini gencijoninių melsvių (Maculinea alcon) vystymuisi – šie reti drugiai deda kiaušinėlius ant gencijonų, o jų vikšrai minta šių augalų žiedais.
Mindaugo Kirstuko nuotraukos
