Ar pažįstamas tas jausmas, kai šeštadienio rytą, po intensyvios darbo savaitės, atsibundi su viltimi pailsėti, tačiau galvoje sukasi artimiausių dviejų dienų planai? Reikia skirti laiko šeimai, sutvarkyti užleistus buities darbus, o dar ir draugai kviečia susitikti. Savaitgalis trumpas, o tikro poilsio – nė su žiburiu.
Nėra kada pabūti su savimi, atsigauti fiziškai ar dvasiškai – reikalai nepaleidžia net ir šventadieniais. Ir štai, kai galiausiai iškuopi namų darbus ir atrandi minutę atokvėpiui, suskamba telefonas. Ne asmeninis. Darbo. Kūną tarsi elektra perbėga. Pokalbis gal ir trumpas – vadovui tereikia priminti pirmadienio planą ar skubiai išsiųsti „degantį“ elektroninį laišką. Juk nesunku, ar ne?
Bet kodėl tada žmogus jaučiasi taip, lyg iš jo būtų atimta kažkas brangaus? Nes taip ir yra. Pavogtas ne tik laikas (kurio apskritai turime mažai), bet ir laisvės pojūtis. Žmogus pasijunta lyg nebesantis savo paties šeimininkas, o darbdavio nuosavybė. Jeigu šiam nieko nereiškia įsibrauti į darbuotojo asmeninę erdvę ir laiką, ar tai dar galima vadinti tikra laisve?
Juk didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus atiduoda darbui. Natūralu, kad bent laisvalaikyje jis nori turėti laiko sau. O čia net ir ši iliuzija išsisklaido. Dėl vieno skambučio.
Bėda – ne tik Lietuvoje
Vis daugiau žmonių skundžiasi: vos tik baigiasi darbo diena, telefonas nenutyla. Skambučiai vakarais, žinutės savaitgaliais, laiškai per atostogas, darbo nešimasis namo – „nes reikia suspėti parengti prezentaciją“.
Visi supranta, kad tokie darbdavio „prašymai“ – tai faktiškai nemokami viršvalandžiai. Darbo kodeksas aiškiai nustato: darbo laikas ribotas, o bet koks papildomas darbas turi būti apmokamas. Tačiau realybėje vis dar gajus įsitikinimas: „Jei nori išsilaikyti – būk pasiekiamas visada.“
Ir čia esmė – ne tik pinigai. Darbas po darbo vagia iš mūsų patį brangiausią turtą: laisvą laiką ir šeimos ramybę.
Ši problema – plačiai paplitusi ir labai aktuali. Ne tik Lietuvoje. Iš Pietų Korėjos ar Japonijos kartais pasiekia tragiškos žinios apie darbo vietoje mirusius darbuotojus. Nuo pervargimo.
Pasekmės darbuotojui – ir pačiam darbdaviui
Kad ir kaip darbdaviai bandytų menkinti tokio elgesio poveikį, pasekmės – labai rimtos. Ir jos galiausiai atsisuka prieš patį vadovą.
„Perdegęs“ žmogus, negalintis atsijungti nuo darbo, greitai pavargsta, tampa nervingas, išsiblaškęs. Jau nekalbant apie elementarią pagarbą, darbdaviui verta bent pragmatiškai paklausti: ar toks darbuotojas tikrai bus produktyvus?
Nuvargęs žmogus dažnai patiria psichologinių sunkumų šeimoje. Tai neišvengiamai atsispindi ir darbe: auga konfliktų tikimybė, krenta motyvacija, įsigali atsainumas. Tyrimai rodo – nuolat trukdomi darbuotojai dirba ne geriau, o blogiau.
Dar viena pasekmė – darbuotojų kaita. Darbdaviai tai mėgsta aiškinti „nelojalumu“, „silpnumu“ ar net „tinginyste“. Tačiau toks požiūris sukuria užburtą ratą: stresas, kaltinimai, žema darbo kultūra. Pasekmės – prasta žmonių sveikata ir ilgainiui pralaiminti šalies ekonomika.
Europa saugosi, o mes?
Prancūzija, Ispanija, Belgija jau įteisino teisę atsijungti – darbdavys negali trukdyti po darbo, nebent taikomos išimtys. Lietuvoje darbuotojas vis dar paliekamas vienas prieš darbdavio telefoną.
Svarbiausia – pagarba sau. Jei nuolat leidžiame brautis į savo laisvalaikį, ilgainiui prarandame ne tik poilsį, bet ir savivertę. Kiekvienas turime teisę mylėti savo laiką ir neleisti jo išnaudoti be ribų.
Vienas iš būdų tam atsilaikyti – jungtis į profesines sąjungas. Civilizuotame pasaulyje jos nėra kažkoks praeities reliktas, kaip neretai mėginama pavaizduoti Lietuvoje, o veiksmingas įrankis, padedantis darbuotojui nebūti vienam prieš sistemą. Skandinavijos šalys – geriausias to įrodymas: ten profsąjungų nariais yra dauguma darbuotojų, o socialinis dialogas užtikrina ir orius atlyginimus, ir aiškias darbo taisykles.
Deja, Vakarų Europos šalys tik kai kuriais klausimais gali būti mums pavyzdžiu. Bet daugeliu atvejų – nebe. Sąmoningas šalių žlugdymas migrantų antplūdžiu, sodomijos propaganda, žodžio laisvės ribojimas, nuosavybės ribojimas…