K. Urba. Baltų raida ir virsmai

Žeberklas, titnagas ir luotas,
Gyvensena lyg takas paprasta,
Dar kalvijas nenukaltas, žiedas,
Žalčio sakmė neprarasta…

Pasak per pastarąjį šimtmetį įsitvirtinusio požiūrio, baltai susiformavo su indoeuropiečių atėjimu į ankstesnių medžiotojų, žvejų ir gamtos gėrybių rinkėjų žemes tarp Baltijos jūros ir Volgos vidurupio maždaug 3 tūkstančiai metų pr. Kr. Pasaulinio garso archeologų manyta, kad ateivių įsiskverbta iš Prieuralės stepių (Gimbutienė), kiti (Renfrew)  indoeuropietiškų (ide) bendrybių susidarymą sieja su žemdirbystės slinktimi iš Anatolijos.

Lingvistai (Ivanovas-Gamkrelidzė) lemiamu laiko metalų technologijų sklidimą iš Kaukazo regiono. Kalbininkai iki šiol „tebelaužo ietis“ diskutuodami, kur gi buvo ta indoeuropiečių protėvynė, kadangi yra pasiūlyta dešimtis skirtingiausių lokalizacijų, neapeinant ir lietuvių  arealo, su sava silpnesne ar stipresne argumentacija.

Visgi, pastaruoju metu  itin  ištobulėjus populiaciniams  genetiniams  ir paleogenetiniams tyrimams, bei susiformavus nostratinių kalbų teorijai (Pedersen, Illyč-Svityč, Dogopolsky…)  bei vykstant  globalių etimologijų paieškoms (Greenberg, Ruhlen) atėjo laikas bandyti kitaip pažvelgti į mūsų protėvių gyvensenos ištakas ir turtingą materialinę bei dvasinę  raidą, bandant apjungti skirtingų mokslo sričių atradimus.

Nežiūrint, kad iki šiol egzistuoja dvi gan nesutaikomos lingvistų mokyklos: konservatyvių, prieš beveik du šimtmečius vokiečių kalbininkų F. Bopo (F. Bopp), A. Šleicherio sudaryto protoindoeuropiečių kalbų skilimo „medžio“ schemos pasekėjai  ir gerokai amžių bėgyje giliau  bei plačiau bandantys užgriebti įvairių kalbinių grupių bendrybes nostratinės kalbų grupių bendrybių teorijos kūrėjai ir vystytojai.

Kalbininko S. Starostino globalieji tyrinėjimai, susiaurinus garsųjį Svodešo (Swadesh) žodynėlį, leido aptikti daugumoje pasaulio kalbinių grupių atsikartojančias bendras leksemas, o modifikavus glotochronologijoje naudojamą formulę, nukeldinti nostratinių kalbų datavimą nuo siūlyto Illyčiaus-Svityčio – „prieš 5-6 tūkstantmečius“ į „prieš 10 tūkstantmečių“.

Ne mažiau svarbia lieka globaliųjų bendrybių bei kitų kalbos ištakų susiformavimo atskleidimo problematika. Šia prasme archajiškumu pasižyminčios baltų bei jai kaimyninės kalbos yra itin tinkamas tyrimų objektas, tačiau tam jau neužtenka vien lingvistinių ar net matematinių priemonių, nes tenka daryti prielaidas apie kalbinius psichologizmus – pvz. itin svarbius išgyvenamumui ir įrankių bei ginklų gamybai, ir jų naudojimui skaldymo, smogimo, dūrimo veiksmų įžodijimus.

Šiuos yra tikslinga gretinti su skardesniu ar duslesniu  sprogstamuoju konsonantizmu – priebalsyno dalimi.

Daugybę neatsakytų tautų etnogenezės klausimų bando įminti kompleksinis požiūris, kuris greta lingvistinių ir archeologinių mokslų tiesų ir hipotezių, siekia priderinti paleogenetinius, mitologinius, net etnomuzikologinius faktus ir aiškinimus.

Archeologijos, istorijos bei paleogenetikos mokslų duomenys leistų rekonstruoti tokius svarbiausius veiksnius ir technologines-socialines įtakas bent jau keleto europinių kalbų susiformavimui:

(1) pirmos žmonijos migracijos,
(2) ledynmečio kompaktiškų prieglaudų svarba prokalbių židinių susiformavimui,
(3) medžioklių, žvejų traukimas iš prieglaudų į šiaurę paskui elnius ir kitus žvėris tirpstant ledynui,
(4)  keramikos, gyvulininkystės ir žemdirbystės slinktys į pabaltijo kemsynus ir miškus iš Viduržemio jūros baseino bei Artimųjų rytų ir į  sanskritinę Indiją, kur kalbos užsikonservavo  ir išsaugojo archajiškąsias savybes,
(5) metalų technologijų slinktys,
(6) karai su M. Gimbutienės Kurganų kultūros įtakų senajai Europai modeliu iki keltų ekspansijų bei šių savrbos, 
(7) Antikos įtakos Skitijai [1] ir pabaltijui Dnipro-Dauguvos ir kitais  keliais  su grįžtamosiomis gintaro, kailių, vaško prekybos, einančiomis dar nuo titnago technologijų, įtakomis,
(8) tautų kraustymasis ir aisčių kultūrinė ekspansija bei slavų išplitimas,
(9) krikščionybės įsigalėjimas,
(10) modernieji laikai.

Ne tik mums, bene įspūdingiausi tarp giliausios senovės reliktų –  itin archajiškų U5, U4, U2 genetinių grupių, (U5 pradžia datuojama prieš maždaug  50-30 tūkst. metų) palaikų aptikimas Žemaitijoje prie Biržulio, Donkalnio, Spigino, Aukštaitijoje prie Kretuono, Sūduvoje –  Turlojiškės (Butrimas, Girininkas, Merkevičius, Jankauskas), kurie su akmens amžiaus tyrinėtojų (Rimantienė, Girininkas) duomenimis ir nenutrūkstamos vietinės baltų kultūros raidos konstatavimu nuo pat poledynmečio bei šių genetinių grupių atstovų, kad ir negausių, aptikimu tarp dabartinių Lietuvos gyventojų, verčia bandyti atsakyti teoriniais hipotetiniais samprotavimais, kokia galėjo būti šių poledynmečio gyventojų leksika.

Uždavinys yra itin sudėtingas, nes verčia apytiksliai etimologizuoti, chronologizuoti bei lokalizuoti pirminius  leksinius darinius, tačiau, atrodo, kad tam tikrą loginių argumentų laiko skraistės praskleidimui, remiantis mokslo žinių visuma, vis tik,  galima pateikti

Iš kur ir kokių pirmeivių atkeliauta prie Baltijos?

Tirpstant ledynui bei keliaujant samanų arealui į šiaurę, paskui jį, traukiant šiaurės kryptimi ir elniams, įkandin  pasekė ir dalis ietimis, lankais apsiginklavusių medžiotojų. Archeologų nustatyta, kad dabartinė Lietuvos teritorija buvo naujai apgyvendinta vėlyvojo ledynmečio atšilimo pradžioje,t. y. prieš 10–11 tūkstančių metų  nuslinkus ledams, kur susidūrė Svidrų kultūros, išplitusios nuo Tatrų ir Karpatų iki artimos Užnemunės žmonės su  nuo Elbės iki Dnepro pakrančių plitusiais Hamburgo, Briomės ir Lingbiu, Fedemeserio bei Madleno kultūrų [2] artefaktų nešėjais bei jų įtakomis.

Vaizdžiai kalbant, Centrinės Europos – padunojės, priekarpačių apskritagalviai, didžiagalviai pabaltijyje  maišėsi su vakarų priekrančių siauragalviais. Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmieji pabaltijo gyventojai  čia buvę iki virvelinės keramikos kultūros pasirodymo yra  finougrai [3]. Tos nuomonės [4] ir dabar laikosi suomių tyrėjas Kalevi Vykas (Kalevi Viik) [5], tačiau tai prasilenkia su archeologiniu datavimu: šukinė duobelinė fino-ugrams būdinga keramika  pabaltijyje atsirado kur kas vėliau, kai prie Šiaurės Uralo stipriai atšalo ir tų vietų gyventojai (beje, finougramas būdinga  N3 genetinė grupė yra itin ryški Lietuvoje) patraukė į vakarus.

Būtent, svarų argumentą baltiškų hidronimų chronologizacijai pateikia aptiktas šukinės-duobelinės (fino-ugrų) neolitinės  kultūros nešėjų įsiskverbimas į Narvos kultūros teritoriją Estijoje bei dešiniakrantėje Dauguvos pusėje viduriniame neolite nuo maždaug 3600/3400 m.pr.K r.[6], vykusį dėl klimato atšalimo prie Uralo, tad nenuostabu, kad  V. Toporovo ir R. Agejevos duomenimis Estijoje ir Suomijoje bei jų aplinkose yra (tebėra) ir baltiškos hidronimijos, ir gerai žinomos leksikos bendrybių [7], beje aptinkamų ir lietuvių kalboje.

Pereidami prie lingvistinės logikos, pirmiausiai pastebėkime, kad pagal elnio pavadinimą dalis Europos kalbų  yra artimos ir, neabejotinai, tai bus keleto ledynmečio prieglobsčių, kur buvo susispietę žmonės – tarp jų ir mūsų protėviai per didžiausius šalčius, palikimas, o štai pagal lokio  pavadinimą Europos kalbinės grupės jau stipriai skiriasi. 

Matyt, neatsitiktinai elnio pavadinimas yra panašus baltų ir slavų, ir netgi graikų bei armėnų [8], vengrų kalbose:  ‚elnias‘ yra ir slavų  ,olenj‘,  ir  vengr. ,elain‘ – žvėris,  su galimu atspindžiu ir germanų (vok. ellenbogen).

Gi rudojo lokio įžodinimas, kuris jau atspindėtų poledyninį europiečių išplitimą ir kalbinių ryšių trūkinėjimą yra absoliučiai skirtingas: slavų ‚medved‘, ‚ karhu‘ (suom.) bei vok. ‚Bär‘ su gr. ‚arktos‘ ir giminingu lotynų – ‚ursus‘.

Glaustai aptarę pirmeivių slinktis paskui besitraukusį ledyną, jau galime daryti prielaidą, kad savotiškas mūsų protėvių prie Baltijos unikalus logotipas yra būtent LOKYS, o jo įtvirtinimas dabartiniame Žemaitijos sostinės – Telšių apskrities herbe kartu su Luoke ir Lūkstu, gal atspindi bent dešimties tūkstančių metų kalbinį reliktą. 

Baltų ir slavų etnosų ištakos

Pastebėkime, kad itin svarbi slavų ir baltų, turinčių panašų elnio pavadinimą,  skirtybė yra susijusi su ‚lokiu‘ bei ‚lanku‘. Kyla klausimas, ar galėjo lokio pavadinimas evoliucionuoti nuo ‚lanko‘, juolab pasak kalbininkų prūsai turi giminingą formą ‚klokis‘, o pietų, bet ne šiaurės slavai, albanai – ‚dlak‘.

Kadangi, neabejotinai, pirmieji žodžių kūrėjai juose kodavo tam tikras išgyvenamumui ir žinių perdavimui  reikalingas prasmes, tai tikėtina, žodinė evoliucija bus  įvardinusi, kad lokys yra žvėris, kurį būtina pasitikti iš tolėliau lanku: lankas →lonkys  → lokys →klokis, kur prūsų priešdėliai  *tl-/kl-  sietini su būtinu smūgiu-kirtimu, kaip ir albanų →dlak  – kailis, reiškiantis kailio nudyrimą ar tą patį nudobimą.

Atrodo, kad ir tai pilnai įmanoma, kadangi ‚klokis‘ galėjo pabrėžti smogimo, sietino su *kh  pamačius lokį svarbą, o ‚dlak‘ – kailio nudyrimą, dirbimą, kai reikia ‚otdelitj‘– atskirti: žodžių „stuburo“ – priebalsių ‚d ir l‘ bendrybė, gal ir neatsitiktinė.

Žinoma keletas baltų ir slavų etnosų  kilmės ir santykio  aiškinimų, pradedant J. Endzelynu ir baigiant V.  Toporovu-O.Trubačiovu, kurie slavus kildino iš kraštinio baltų dialekto. Priežastis pastarajai prielaidai  yra ta, kad pasak šviesaus atminimo akad. Z. Zinkevičiaus jiems visiems  drauge nepavyko niekaip Europoje šiauriau lokalizuoti slavų protėvynės pagal hidronimiją,  kupiną baltams būdingų žodžių ir archeologinių šaknų. 

Jei jau esminės baltų protėvių dalies lokalizaciją priskiriame Svidrų kultūros priekarpatėms ir šiauriniam padunojui, tai natūralu slavų protėvynę talpinti pietiniame Dunojaus vidurupyje, juolab gausi serbų ar čekų populiacija nebus per tūkstantmečius atsiradusi iš kažkur kitur. Bėda, kad slavišką hidronimiją prie Dunojaus bus nutrynusi gerokai vėlesnė hunų, gepidų, avarų invazija į ten, galiausiai suformavusi vengrų tautą, kurios kalba priklauso fino-ugrų grupei.

Aiškumo į slavų protėvynės lokalizacijos problematiką bei jos sąlyčio su baltų protėvių leksika ir arealu gali įnešti ir girių galiūno – ąžuolo  kalbinių vedinių bei paleobotaninio plitimo pagvildenimas.

Įdomi ir nevienintelė, itin archajiška slavų-semitų kalbinė bendrybė [9], kuri bus atėjusi iš pietinio praslavų-prasemitų paribio, gal kažkur Anatolijos aplinkoje,  yra semitų-slavų  ‚dub‘ –   taip slavai vadina ąžuolą, o  semitai įžodina [10]  lokį: ‚dub-b-‘ ir panašiai vilką – ‚dib-b‘ [11]. 

Artimą semitų ir  pietų slavų kaimynystę rodo ir ‚medžio‘  – ‚derevo‘ protosemitiška rekonstrukcija: ‚*tarip‘ [12].  Aukščiau pateikta prasminė semantinė  ‚dub‘ samplaika yra  kaip ir neabejotina, juolab Šumero ‚dub‘ – reiškia smogti  (žr. slav. ‚lies‘ ir ‚lisa‘ – lapė ir miškas, lietuvių ‚meška – miškas‘ – beje, tai galimas helėnistinio laikotarpio įtakų palikimas), todėl natūraliai kyla klausimas:  kur ir kada pietiniai slavai ar jų protėviai galėjo kontaktuoti su, sakykime, išeiviais iš derlingojo trikampio Levante (Viduržemio jūros rytinėse priekrantėse), juolab semitų protėvynė yra šiauriau. Turbūt, daugiau nei prieš dešimt tūkstantmečių.

Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad  tobulas žodis ‚dub‘ yra ir paprastas, ir tvirtai skambus bei reikšmingas, kaip ginklas ar medžioklės įrankis bei mitologinis tvirtybės simbolis, todėl galėjo išbūti nepakitęs ir 10 ar net 20 tūkstantmečių bei, tikriausiai, davęs pradžią, beje, K. Būgos įtvirtintam tarmiškam ‚dubuo‘ – iš ąžuolo skobtam indui. Gi semantinio lizdo, sietino su ‚dub‘  rekonstrukcija irgi atitinka pateiktą baltų ir slavų skirtingą lokalizaciją ledynmečiu: ‚ąžuolas‘ kildintinas visgi, nuo ‚ gilė – sl.želudj‘ , todėl koduoja ir šventų baltų giraičių – ąžuolynų sodinimo technologiją:  iš gilės (žr. gr. αίγίλωψ ir pralot. *aigol-os).

 Pietesniuose kraštuose ąžuolai dėl klimato palankumo plito labiau savaime, o šiauresniuose ąžuolynai galėjo būti dažnokai sodinami žmonių. Nostratinis ąžuolo įvardijimas pagal A.Dolgopolsky rekonstrukcijas yra ir *kolHa su turtingokais atitikmenimis indoeuropiečiuose (armėnai, slavai, baltai) bei net Altajaus kalbinėje grupėje.

Iš čia lietuviškai ir prūsiškai ‚gilė‘ bei ‚gile‘, o slavų *želọdь [13] (pvz. čekų ‚žalud‘ gal atspindės ir vėlesnį derlingumo deivės Lados kultą) bei, matyt, ąžuolinis ‚kuolas‘ iš prasl.*gol [14]. Akmens amžiaus ginklams greta ąžuolinio ‚kuolo‘ buvo itin svarbus ir ‚kaulas‘ iš kurio nuoskilų gaminti aštrūs iečių ar durklų antgaliai ( tikėtina virsmų seka (?): gilė (ąžuolas) → kuolas  → kaulas).

Šiokios tokios painiavos į tokius grubokus lingvistine-psichologine prasmėmis aiškinimus, žinoma, įneštų prūsų kailiaraugė žievė  „dumpbis“, (lenk. ‚dąb‘- ąžuolo žievė, lietuviškai tai ;dūbas‘)  tačiau preciziškesnis gvildenimas, vedantis prie galimo buvusio semitų, slavų ‚dumb‘  ir mūsiško ‚dumbuo‘, vėliau virtusio patogesniu slavams ištarti ‚dub‘ ir baltams  – ,dubuo‘, tai jau tik svarbių, detalesnių argumentavimų dalykas ir tolesnis aiškinimo gludinimas pagal visus mokslinio griežtumo reikalavimus.  

Pastebėkime, kad tada  ‚dubuo‘ traktuotinas kaip slavų bei baltų paribio inovacija –  išskobtas iš ąžuolo indas, o  ‚duburys‘ bus kilęs  hatų ‚u-ra-i‘ – šaltinis [15], netgi baskų ‚vanduo‘ – ‚ure‘, sanskrito ‚vār‘ bei lotyniškų ir graikiškų atitikmenų pirmtakų  įtakoje, juolab slavų ‚ярец’ –bebras [16]  kildinamas iš ‚яра‘ – pavasario [17], kuomet būna potvyniai, o ‚яр [18]‘ reiškia ir statų gyvenvietės krantą, kurio, suprantama, nepasiekia pavasariniai potvyniai. 

Nesunku suvokti, kad slavų-baltų paribio ‚dub‘ įtakos pietų – šiaurės kryptimi  greta ‚dubens, duburio‘ bus davę ir kalbinius prasmių  virsmus tuometiniams naujadarams  –  ‚duobei‘  išrausiamai ąžuoliniais padargais bei ‚dobti‘ žvėrį ąžuoliniu kuolu ir, netgi, ‚dabinti‘ ąžuolų vainikais ar, turbūt, vėlyvai pasirodžiusiam  Lietuvoje ,dabojimui‘.  Slavai iš ‚dub‘  bus išvedę  ne tik ‚dubravą‘ – ąžuolų giraitę, bet ir  gal  ‚dobrj‘ – geras, turintis tvirtumo atspindį.

Paleobotaniniai žiedadulkių archeologiniuose sluoksniuose tyrinėjimai yra atskleidę pagrindinius lapuočių ąžuolų plitimo kelius ir jų dinamiką Europoje, pradedant piečiausiais ledynmečio laikotarpio prieglobsčiais, buvojusiais dabartinės Graikijos, Italijos, Ispanijos teritorijose [19], [20]   iš kurių šiltėjant klimatui ąžuolai išplito natūraliai bei  gal ne tik baltams, juos sodinant šventoms giraitėms.

Žiedadulkių datavimas rodo, kad  į vidurio padunoję ąžuolai atkeliavo maždaug prieš devynis tūkstantmečius, o suomių įlanką pasiekė dar po dviejų tūkstantmečių, matyt, ir darbščių mūsų protėvių, suvokusių miško bei ąžuolynų svarbą, dėka. Lingvistinė vokalizmų-konsonantizmų lentelių sukaustyta  scholastika, kažkodėl nekildina ‚ąžuolo‘ iš ‚gilės‘, nors toks sodinimo technologijos užkodavimas yra labai tikėtinas. Juk baltų ir slavų protėvių paribio buvimą liudija ir slaviškas netgi dabartinis  gilės įžodinimas – ,žieludj‘.

Gi prūsai savo kalboje ąžuolą vadinę ‚ansoniu‘, matyt, poetiškai turėjo galvoje, kad ąžuolas yra gilės sūnus, nors kalbininkai peteikia ir gumbuoto versiją. Turbūt, dabar jau su šypsniu galime sakyti, kad prūsų protėviai prekybiniais ryšiais titnagų-kailių ir gal net gilių mainuose su slavų pirmtakais bus išsiaiškinę, kodėl ir kaip išdygsta ąžuolai, giliau įspraudus gilę į žemę bei perdavę šias žinias šiauriau gyvenusiems lietuvių protėviams.

Fundamentaliame O.Trubačiovo veikale irgi pateikiami argumentai, kodėl slavų protėvyne reikia laikyti Dunojaus aplinką, o ne Vyslos-Oderio, palaipsniui išplėtotos į Oderio-Dnepro,  Pripetės-Polesės ar dešiniakrančio Dnepro regionus [21].

Svarbi yra jo mintis, kad etnoso negalima tapatinti su savęs įvardijimo momentu, nes jo pagrindinis bruožas – kalbinis skirtingumas nuo kitų ir etnosas, o sekant de Sosiuro postulatu, nei viename savo raidos etape etnosas nepasižymi dialektine vienove, ir tai daro etnogenezės problematiką itin sudėtinga.

O. Trubačiovas savo slavų protėvynės lokalizacijos aiškinimu prieštarauja Moščinskio padneprės, Udolfo – priekarpatės, Ler-Splavinskio Oderio-Vyslos tarpupio, Sedovo – aukštupinio Dnepro-Dvinos hipotezėms [22], tačiau aukščiau pateikta argumentacija leistų tiek slavų, tiek ir gretimų baltų protėvynių lokalizaciją Dunojaus vidurupyje ir priekarpatėse  nukelti į gerokai ankstesnius nei žemdirbystės išplitimo laikus – kitaip nei tai siūlė garsusis rusų lingvistas, kuris laikėsi klasikinio ide kalbų kilties modelio.

Taigi, turėtume kalbėti ir apie mezolito Nemuno ir Kundos kultūrų laikotarpio baltus, naudojusius titnago dirbinius, kūginius strėlių antgalius, kaulo ir rago bei medžio dirbinius, akmeninius kirvius, vienašonius žeberklus, o ne tik neolito laikotarpio baltus, pažinusius ir turėjusius naujesnes technologijas.  

Ne tam tikros technologijos ir dirbinių „mados“ – pvz. puodų puošimas virvelės įspaudu, o kalba gilioje senovėje, tvirtinta prekybiniais mainų ryšiais,  yra pagrindinis etnoso bruožas. Pagaliau ir teorinis slavų kildinimas iš pietinio baltų arealo [23] duoda papildomų argumentų Dunojaus  vidurupio ir Karpatų pakraščių slavų ir gretimų baltų protėvynių lokalizacijoms.

Dar žymiai giliau amžiuose ieškodami ir semitų ‚dub‘ ištakų, prieisime iki nostratinio medžio įžodijimo – ‚bo‘, gal būt  pagal sausuolio, tinkamo kurui skambėjimą, iš šiaurinės Afrikos paplitusio pašėlusiai anksti, ir turbūt galiausiai kažkiek atspindėto ir mūsų berže bei paduslėjus leksinėje bendrybėje su helėnais – pušyje (gr. peuke), ir gal būt net fino-ugrų medyje ‚puu‘.

Tai ir bus priebalsinė atitikmena, keliavusi per afrikiečių, semitų, slavų, baltų ir fino-ugrų kalbines grupes. Beje, ‚beržo‘ įvardijimo dekodavimas technologine prasme leistų aiškinti, kad tai medžio – ‚b…‘,  beržo tošies rėžimo ragu veiksmas, kuris buvo itin svarbus išgyvenamumui atšiauriose, lietingose sąlygose: ant ko gi titnagu skelti kibirkštį, jei lynoja, pasakys kiekvienas gamta keliaujantis turistas – sausų sąmanų kuokšto iš užančio ant tošies. 

Kadangi ‚beržas‘ yra leksinė baltų-slavų-germanų bendrybė, tai ne tik jos ištakas, vėlgi, tikslinga priskirti ledynmečio žmonių prieglobsčiui buvusiam kažkur Centrinėje Europoje.  Žodis ‚ledas‘ būdingas slavams ir baltams (žr. s.air. ‚ladg‘ – sniegas)  nėra laikomas indoeuropietišku [24].

Gi klasikinės lingvistinės ide schemos šiuo požiūriu atrodo netvirtai. Negi žemdirbiai bus ėmę ir išmokinę vietinius pabaltijo  U genetinių grupių medžioklius-rinkėjus-žvejus medžių ar žvėrių pavadinimų? Juolab pasak A. Girininko medžioklė ir žvejyba bei gamtos gėrybių rinkimas buvo viena pagrindinių baltų veiklų net žalvario amžiuje.  Šioje vietoje derėtų užduoti ir nedviprasmį klausimą – iš kurio laikmečio yra išlikusi keliolikos baltų žodžių  ( pvz. kūnas, manyti, giminė, šuo…) neįtikėtinai atrodanti  bendrybė su visoms pasaulio kalbinėms grupėmis? 

Globalios  etimologijos konstatuotos Dž. Bengtsono (J. Bengtson) ir M. Ruleno (M. Ruhlen) tyrinėjimuose, vis tik, neatrodo atsitiktinumo vaisiumi, o tada jau tenka galvoti net apie pirmykščio homo sapiens išplitimo iš Afriko po platų pasaulį tūkstantmečius pasekmes kalboms. Remiantis aukščiau pateiktu modeliu, pačiais archajiškiausiais baltų leksiniais vienetais tenka laikyti savęs ir artimųjų leksinį identifikavimą:  ‚žmonės‘ [25], giminė‘ [26], ‚mano‘ ir ‚manau‘, kildintinais iš M.Ruleno globalių etimologijų 15-os šaknies  ,*mano‘ – žmogus bei 16-os ‚*manau‘. 

Kad ši šaknis ‚mn‘ pagrindu yra gaji bei produktyvi, rodo ir ugro-finų ‚aš‘ – ‚minu‘ greta lietuvių ‚mani‘ – aš , beje, sietino su vėlyvu savęs kaip ašvos – kumelės savininkiškumo tapatinimu. Yra juk ir Kapadokijos (Pietrytinė mažosios Azijos sritis) lentelėse išlikę vardai bei  hetitų sufiksas ‚-uman‘ išreiškęs priklausomumą [27] – mano.

Tai dar vienas argumentas turiningos  baltų kalbos egzistavimui gerokai iki žirgininkystės atsiradimo, turbūt Kurganų kultūros invazijos įtakose.  Itin svarbus baltų vienetas ‚giminė‘, beje, ide modelyje ir schemoje visai nepelnytai netapatinamas su ‚žmonės‘,  juolab ir dabartinėje leksikoje yra ‚mn‘ atitikimas ,giminė – men, mensch (germ.)‘, kuris ledynmetyje  pilnai galėjo egzistuoti kaip genties sandaros įvardijimo vienetas, nes ‚mn‘ leksinė geografija, susijusi su savęs – žmogaus identifikavimu yra neįtikėtinai, nepaprastai plati – nuo Afrikos ir Europos iki Indo-pacifiko arealo [28].

Dargi  ir visa alternatyvi ide kalbų kildinimo ne iš žemdirbystės plitimo laikų, o  iš paleolito-ledynmečio laikotarpių teorija, sukurta Bolonijos universiteto profesoriaus M. Alinėjaus ir jo pasekėjų (Ballester, Cavazza, Costa, Häusler, Otte, Poghirc) [29], neatrodo iš piršto laužta. Pagaliau ir akad. Z. Zinkevičiaus žodžiai [30], kad nors baltų kalbose yra daugybė neišvengiamų leksinių bendrybių su aplinkinėmis ir netgi tolimesnėmis kalbinėmis grupėmis, lietuvių kalba savo sandara yra itin archajiškas unikumas, sakyčiau, rodo ir itin savitą mąstyseną archetipinėmis kalbinėmis konstrukcijomis.  

Juolab akademikas  komentuodamas neeilinio kalbininko V. Ambrazo , kuris drąsiai ėmėsi sunkiausių problemų, rašė: „Daugeliu atvejų mūsų dalyvių konstrukcijos yra archajiškesnės už tas, kurios turimos kitų indoeuropiečių kalbų seniausiuose paminkluose“ [31].  Dalyvis gi yra kalbos dalis turinti ir būdvardžio, ir veiksmažodžio bruožų, o tai rodo buvus didžiulį baltų kalbos turtingumą itin ankstyvais – mezolitiniais laikais ‚mn‘ pagrindu konstruotos leksikos aplinkoje.

Visa tai  irgi prieštarauja klasikiniam ide prokalbės skilimo modeliui.  Iš tiesų, gerai žinoma, kad mūsų kalba yra itin archajiška – lėtai kitusi, kadangi buvo nuošalyje nuo stipresnių vakarietiškų – pietietiškų ar rytietiškų bei šiaurietiškų įtakų ir dėl savo geografijos – Baltijos jūros bei miškingumo ir pelkėtumo veiksnių ir todėl, kaip Baltistikos sritis tyrinėjama daugelio pasaulių universitetų lingvistikos katedrų bei institutų.

Tad bent jau prielaidų ar net mokslinių hipotezių  apie baltų kalbų susiformavimą gali būti gan įvairių ir itin tolimų laike, tad klasikinį, taip ir iki šiol neaptinkamos indoeuropiečių protėvynės, kurios jau priskaičiuota dešimtinė skirtingiausių lokalizacijų, modelį derėtų keisti gerokai adekvatesne – ledyninio prieglobsčio Centrinėje Europoje ir išėjimo iš jo realija.

Todėl manant, kad baltai yra labiau vėlyvoki atėjūnai – ‚virvelinės kultūros nešėjai‘, o ne ankstyvieji autochtonai, kurie tolstant nuo ledyninio prieglobsčio suformavo savitą kalbą, reikštų, kad iš baltų proistorės, turtingos materialine bei dvasine kultūra – suformuotu geru, taikingu, pagalbos ranką visada tiesiančiu, kantriu ir darbščiu būdu, minėtu I. Kanto ir jo amžininkų, eliminuojama bent penketas poledyninių tūkstantmečių.

Baltų protėvių logotipas, skiriantis ją nuo kitų kalbinių grupių ir etnosų  bus ‚lokys‘, o slavų – pasaulinio medžio įvaizdį duodantis mitinis ąžuolas – ‚dub‘, sietas ir su perkūnu – ‚perun‘.

Germanų logotipas, vėlgi, kitaip nei baltų vadintas lokys yra Berlyno herbe. Gaila, kad patys didžiausi baltų-germanų bendri leksiniai archajizmai yra labai menkai tyrinėti, nors viena spalvingiausių ir prieštaringiausių figūrų skandinavų mitologijoje yra chaoso nešėjas, toteminis LOKI tiesiog verstų purenti ir šią lingvistikos vagą.    

Pastebėkime, kad etnosų ištakų nustatyme yra itin svarbus  būtent  savotiškų jų logotipų – pirmųjų skirtumų tarp kalbų radimosi identifikavimas bei chronologizavimas ir lokalizavimas, kuris tėra įmanomas tik remiantis archeologijos, antropologijos, paleogenetikos, mitologijos bei, suprantama, lingvistikos duodamų faktų  logikos visuma. 

Tokių rekonstrukcijų  patikimumas negali būti itin aukštas, tačiau tik mokslinis tarpdicipliniškumas leidžia užčiuopti praeities realijas ir kurti adekvačias rekonstrukcijas, kadangi  sprendžiant iš itin ankstyvų Graveto ar Solutre archeologinių kultūrų palikimo, jų nešėjų intelektas palikęs net meno kūrinių, buvo gan aukštas.

Žinoma, keramikos, gyvulininkystės ir žemdirbystės atkeliavimas iš pietesnių, vakaresnių slavų ir germanų, padarė, kaip ir krikščionybės atnešimas, nemenkų įtakų pagonims baltams,  tačiau visa tai žymi labiau atskirus baltų raidos etapus, nei suformavimo aktus.

____________________________________

[1] K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste. alkas.lt, 2023-12-25

[2] Leonid Zalizniak. R.Rimantienė as a founder of the periodization of the final paleolithic of north-west eastern Europe. Lietuvos archeologija, nr. 19, V., 2000, psl.31-32,34,40

[3] Lietuvių etnogenezė. V., Mokslas, 1987, (autorių kolektyvas)

[4] Kalevi Wiik. Europe’s oldest language? Archived 2008-06-09 at the Wayback Machine

[5] K.Wiik. Europiečių šaknys. V., 2009, psl.97

[6] A.Girininkas. Baltai prie Suomijos įlankos. Lietuvos archeologija, Nr. 20, V.,2000, psl.105

[7] Ten pat

[8] Lie. Elnias, la. Alnis, s.sl. jeleni ir t.t. s.angl. elch ‚briedis‘, arm. eln. ‚patelė‘ ir t.t. visi<*el, kuri, gal būt, yra reiškusi rusvą spalvą.  Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė

[9] Žr. semitų *hr  –  ‚deginti‘, kuri dera su slavų ‚goretj‘ ir  kurią Noam Agmon datuoja epipaleolitu (prieš 22,000–11,700 metų).

[10] Ąžuolo (Quercus ithaburensis,Quercus boisseri, Quercus calliprinos) paplitimas Levante yra nustatytas palinologiniais metodais. Žr. pvz. Vegetation and climate history of the southern Levant during the last 30,000 years based on palynological investigation Dissertation zur Erlangung des Doktorgrades (Dr. rer. nat.) der Mathematisch-Naturwissenschaftlichen Fakultät der Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universität zu Bonn vorgelegt von Vera Schiebel aus Troisdorf.Bonn, März 2013, psl. 43-58

[11] Edward Lipinski. Semitic languages: outline of comparative grammar, Leuven, 2001, psl. 240. Beje – b-, žymi laukinį, pavojingą žvėrį (žr. ten pat)

[12] Ten pat, psl. 519, žr. nr. 2464 rekonstrukciją.

[13] Dolgopolsky, A. Nostratic Dictionary. [Book]. 2008, p. 836, žr. rekonstrukciją nr. 882 http://www.dspace.cam.ac.uk/handle/1810/196512

[14] Schuster-Šewc H., Zu den slawischen Bezeichnungen des Hemdes (lat. {camis[i] … und kulturhistorische Betrachtung, Studia etymologica Brunensia 2009, VI, 295–302.

[15] Ivanov V., Gamkrelidze T. Indo-European and the Indo-Europeans– A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture. Part I: The Text. Part II: Bibliography, Indexes Indo-European and the Indo-Europeans– A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and Proto-Culture. Part I: The Text. Part II: Bibliography, Indexes

[16] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1987, т.4, с. 560

[17] Ten pat, psl. 559

[18] Ten pat

[19] Giesecke T. (2013) Changing Plant Distributions and Abundances. In: Elias S.A. (ed.) The Encyclopedia of Quaternary Science, vol. 3, pp. 854-860. Amsterdam: Elsevier

[20] Petit RJ, Brewer S, Bordacs S, et al. (2002) Identification of refugia and post-glacial colonisation routes of European white oaks based on chloroplast DNA and fossil pollen evidence. Forest Ecology and Management 156: 49-74

[21] Трубачёв Олег Николаевич .Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003, с. 15

[22] Ten pat, psl. 14

[23] Poliga S. Lexicon proto-borealicum et alia lexica etymologica minora, 2007.

[24] https://etimologija.baltnexus.lt/?w=ledas

[25] http://etimologija.baltnexus.lt/?w=%C5%BEmon%C4%97s

[26] http://etimologija.baltnexus.lt/?w=gimin%C4%97

[27] Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вяч. Вс.  Индоевропейский язык и индоевропейцы: Реконструкция и историко-типологический анализ праязыка и протокультуры.  2 т. — Тбилиси: Изд-во Тбилисского ун-та, 1984, c. 859 

[28] Žr. John D. Bengston, Meritt Ruhlen. Global etymologies.

[29] http://www.continuitas.org/texts/alinei_interdisciplinary.pdf

[30] Privati diskusija

[31] Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (II), 215 psl., V., Mokslas, 1980-1981.