Iki dabar sukauptos žinios leidžia manyti, kad po audringesniojo tautų kraustymosi laikotarpio V–XII a. ties Baltijos jūros pietrytine pakrante, tarp Vyslos ir Dauguvos gyventa, palyginti, nuolat.
Ten susiklosčiusios įvairios baltų gentys ilgai gyvavo gan ramiai. Būta smulkesnių konfliktų pajūryje ir upių pakrantėse, ne visada taikingai lankydavosi vikingai, tačiau esminių pokyčių žymių krašte neaptikta.
Istoriniai šaltiniai mini Danijos valdovų įsiveržimus į Sembą ir Kuršą, žygius į Žiemgalą ir kitur, bet ten ilgam įsitvirtinti nesugebėta – danams geriau sekėsi dabartinėje Estijoje, kur net sostinės vardas tebereiškia „danų miestą“.
Didelius plotus (su dabartiniais Telšiais, Plunge, Gargždais, Klaipėda, Mažeikiais, Skuodu) valdžiusi ir turtus iš daug ko (nuo karo žygių Baltijos jūroje iki prekybos žmonėmis) besikrovusi kuršių gentis turėjo istorinių galimybių dar per kelis šimtmečius sukurti savąją pajūrio valstybę.
V–XII a. žemaičiams priskiriamas plotas
Primintina, kad V–XII a. žemaičiams priskiriamas tik nedidelis plotas su šiandienine Šilale, Kelme, Raseiniais, Ariogala. Ties dabarties Pagėgiais gyvenę skalviai, ties Šilute lamatiečiai, ties Akmene ir Šiauliais žiemgaliai ir t.t. Per šimtmečius klostėsi saviti baltiški papročiai, savi tikėjimai, sugyvenimo tarp kaimynų papročiai.
Retsykiais sulaukiant pirklių ar keliautojų iš Vakarų, vargu ar kas pajėgė įsivaizduoti būsimuosius didžiuosius pokyčius, po ramaus gyvenimo šimtmečių visai pakeitusių baltiškąsias žemes.
Daug kam liko nepastebėta XII a. pabaigoje ryškėjusi vokiečių ateivių veikla prie Dauguvos žemupio – pirmosios vyskupijos įkūrimas, Rygos pilies statybos (1201 m.), Kalavijuočių ordino įsteigimas (1202 m.), nuo 1204 m. pradėti skelbti kryžiaus žygiai prieš pagonis baltus.
Popiežių nutartys dėl tų kraštų ateities, nukariaujant ir pakrikštijant stabmeldžius. Gal daug kam tie įvykiai atrodydavo tolimi – vykę dabartinės Latvijos teritorijoje, tiesiogiai nepalietę daugumos baltų genčių.
Vargiai kas mūsų regione anuomet galėjo įsivaizduoti padėtį tuometinėje Europoje, suvokti kelis šimtmečius besitęsusios germaniškosios ekspansijos mastus.
Antai, į rytus brovęsi germanai 928 m. užėmė dabartines Berlyno apylinkes, 965 m. pasiekė Oderio/Odros upę. 1066–1143–1159 m. įkurtas ir atkurtas Liubekas, ilgam tapęs svarbiausiuoju vokišku miestu prie Baltijos jūros. 1263 m. miesto teises gavo Dancigas/Gdanskas – dar vienas reikšmingas vokiškas centras ties senprūsių genčių žemėmis.
Vakarų Europą sukrėtusi kryžiaus karų epocha
Baltų kraštuose gal menkai težinota apie Vakarų Europą sukrėtusią kryžiaus karų epochą, kryžininkų žygius į Šventąją Žemę, ten kurtus riterių vienuolių karinius ordinus. Vargiai ar girdėta apie iš Palestinos pasitraukusį ir 1211 m. jau Transilvanijoje (dabartinė Rumunija) įsikūrusį Kryžiuočių (Vokiečių) ordiną, vėlesnius jo nuotykius.
Vargu ar Mindaugas bei kiti reikšmingesni baltų genčių veikėjai ką nors žinojo apie dar 1226 m. Šv. Romos imperatoriaus Otono pasirašytą vadinamąją Riminio Auksinę Bulę, Vokiečių ordinui paskyrusią pagonių senprūsių gyventus plotus.
Tik vėlesniais amžiais susivokta, kad Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimas Kryžiuočių ordinui atvykti ir kovoti prieš pagonis ilgam pakeitė ir visos Europos likimą.
1230–1231 m. tam Ordinui įsikuriant Vyslos žemupyje, faktiškai buvo atidarytas antrasis frontas baltų nukariavimo kovose. Daug kam to nesuvokiant, mūsų regionas atsidūrė agresorių „replėse“ – iš šiaurės puolant kalavijuočiams, iš pietvakarių kryžiuočiams.
Galima džiaugtis, kad Kalavijuočiai buvo sutriuškinti Saulės (1236 m.) ir Durbės (1260 m.) mūšiuose, tačiau tai tebuvo ilgojo karo (užtrukusio ilgiau kaip du šimtmečius) akimirkos.
Tuomet baltų gentims teko kovoti su didele Vakarų Europos dalimi – į skelbiamus kryžiaus žygius prieš pagonis mielai atvykdavo Anglijos, Prancūzijos, Bohemijos (dabartinės Čekijos) ir kitų kraštų didikai, susilaukta būrių eilinių kryžininkų, dosnios finansinės paramos ir viso kito.
Kryžiuočiai
Kryžiuočiams padėjo ilgametė kovinė patirtis, Vakarų civilizaciniai pasiekimai (nuo rašto ir raštvedybos iki plytų mūro ir šaunamųjų ginklų bei kito). Atsivežtieji amatininkai (nuo odininkų iki ginklakalių) stiprino ateivių galybę, padėjo sėkmingai kolonizuoti užkariautus plotus. XIII a. vokiškųjų ordinų pasiekimai prie Baltijos buvo išties reikšmingi.
Kalavijuočiai (vėliau pervadinti Livonijos ordinu) plėtėsi dabartinių Latvijos ir Estijos žemėse. Kryžiuočiai nuo Vyslos skverbėsi link Nemuno, nugalėdami senprūsių pasipriešinimą, malšindami jų sukilimus, įsitvirtindami svarbiausiose vietovėse.
1252 m. įkūrus Klaipėdos pilį, 1255 m. Karaliaučių, 1288 m. Ragainę, buvo užkirsti visi svarbiausieji vandens keliai nuo Vyslos iki Dauguvos. Susilaukta nemažai kolonistų iš Vakarų, pirmiausiai besikūrusių Pavyslyje.

Ten kurtas tankus nedidelių miestų su mūrinėmis pilimis ir atvykėlių kaimų tinklas pagal Vakarų pavyzdžius. Taip siekta iš pagrindų pertvarkyti užgrobtas baltų žemes, ten sukurti visai kitokį gyvenimą.
Galima manyti, kad gal šimtmečiu anksčiau pradėjus baltų genčių nukariavimą, ten būtų sukurta visai nauja šalis, nušluojant senųjų vietos gyventojų palikimą. Mums pasisekė, kad vėlavusių Ordino žygių laikais Vakarų Europoje susilaukta įvairių krizių – nuo maro epidemijų iki konfliktų tarp atskirų valdovų.
Sėkmingiems laikams besibaigiant, menko parama kryžiaus žygiams prieš pagonis baltus. Pavėluotas Ordino įsibrovimas leido susikurti ir stiprėti Lietuvos valstybei, papildomų išteklių gaudavusiai užkariautose rytinėse ir pietinėse žemėse.
Ordino sutriuškinimas istoriniame Žalgirio mūšyje
Visa tai baigėsi Ordino sutriuškinimu istoriniame Žalgirio mūšyje (1410 m.) ir Melno taikos sudarymu (1422 m.). Jogailai su Vytautu pakrikštijus Lietuvą ir Žemaitiją, nebeliko formalaus preteksto naujų kryžiaus žygių skelbimui ir dosnesnei paramai silpstančiam Ordinui.
Anuometines Ordino politines nuostatas – priešiškumą seniesiems vietos gyventojams, siekį germanizuoti užgrobiamas baltų žemes ir pan. – atspindi 1518 m. paskelbtas ir tuometiniam Ordino vadovui skirtas Erazmo Stelos rašinys.
Jame teigiama: „ … kaip teisėtai Dievo sprendimu Prūsijoje vėl apsigyvens germanai, kadangi ji ir yra Germanijos dalis nuo pasaulio pradžios… germanams skirta [bei jų] apgyvendinta“.
Ordino užkariavimai tuomet girti taip: „Galėsi visai teisėtai didžiuotis, kad tėvai tą kraštą, kurį gavo barbarišką, apleistą, atšiaurų, stabmeldišką, bjaurų ir visa ko stokojantį, padarė ir paliko puikų, įdirbtą, civilizuotą, klestintį, kūrybingą ir (tai yra svarbiausia) – krikščionišką“. (Citatos pateikiamos iš leidinio: Erazmus Stela, Apie Prūsijos senybes, Vilnius: Aidai, 2004, p. 35–36).
Taip drąsinti šimtamečių kryžiaus žygių Baltijos kraštuose dalyviai ir jų vadovai – esą visi vietos gyventojai tėra tik neteisėti atvykėliai į germanams amžinai priklausančias žemes.
Vadovaujantis tokiomis nuostatomis, ilgametis baltiškų kraštų niokojimas tebuvęs doras darbas, kaip ir vietinių stabmeldžių žudynės, leidžiančios įsiviešpatauti esą teisėtiems tų teritorijų šeimininkams germanams.
Ordino veiklos atskiras akimirkas galima apibūdinti ir naujoviškais terminais (genocidas, etnocidas, etninis valymas). Panašiai agresijos teisintos tūkstančius metų (esą tos žemės priklausė mūsų protėviams, esą dabartiniai jų gyventojai netikėliai ir pan. ), taip savo karą Ukrainoje aiškina ir agresorė Rusija.
Po Melno taikos
Dar visą šimtmetį po Melno taikos gyvavusi Ordino valstybė, nusidriekusi nuo Vyslos iki Nemuno žemupio, turėjo rūpintis savo išlikimu. Susivokta, kad taikingais laikais daugiau pajamų tegalima gauti iš intensyviau kolonizuoto Pavyslio, o didelėje valdų dalyje plyti ilgamečių kovų laikais nusiaubtos žemės, kur telikę negausūs sutriuškintų genčių likučiai.
Žinoma apie Ordino vietos pareigūnų sumanymus nuomojant ištuštėjusius sklypus vakarykščiams priešininkams – ateiviams iš lietuviškų ir lenkiškų žemių. Taip jau XV a. pradėjo formuotis Mažoji Lietuva – lietuviškai kalbėjusių žmonių apgyventas kraštas.
Ten ilgai būta ryškios kultūrinės atskirties – ateiviai iš Vakarų glaudėsi prie negausių miestų su bažnyčiomis ir Ordino pilių, o gan formaliai paskirstyti baltai gyveno savąjį kaimišką gyvenimą dažnai besilaikydami senųjų papročių, nedaug tesusiliesdami su krikščioniškąja civilizacija
Silpstantis Ordinas dar susilaukė vidinių konfliktų. Tankiausiai apgyventame Pavyslyje brendo nepasitenkinimas griežtomis vienuoliškosios valstybės nuostatomis – iš Vakarų atvykę pasauliečiai siekė gyventi laisviau.
Per užsitęsusį XV a. Prūsijos miestų karą bruzdėjusius Ordino pavaldinius rėmė Lenkijos karalystė, galop perėmusi Kryžiuočių valstybės pietvakarinę dalį – net ir pačią sostinę Marienburgą. Ordino valstybė sumenko – centru tapo Karaliaučius, teko pasitenkinti lietuvių ir lenkų apgyvendintais plotais – Mažąja Lietuva ir Mozūrija, Semba ir žemėmis prie Aismarių.
Visų mūsų laimei nykstančios Ordino valstybės vadovu galop tapo Gedimino palikuonis, Sofijos Jogailaitės sūnus Albrechtas, virtęs neeiliniu politiku. Jis sugebėjo suvokti beviltišką Ordino padėtį.
Martino Liuterio mokymas
Dar daugiau – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo sūnėnas susižavėjo tuomet sparčiai plitusiu Martino Liuterio mokymu. 1525 m. pasiryžta tikrai revoliucijai – paskelbta apie Prūsijos kryžiuočių ordino paleidimą, jo valdose įkuriant pasaulietišką kunigaikštystę.
Tuomet su Lenkija sudaryta Krokuvos taikos sutartis, naująją valstybėlę skelbiant Lenkijos karalystės vasale (pavaldine). Taip po šimtmečio karų Prūsija, Lenkija ir Lietuva atsidūrė vienos Gediminaičių – Jogailaičių dinastijos rankose. Tai buvo neįtikėtinos istorinės sėkmės akimirka, deja, trukusi neilgai.
Manoma, kad tuomet atsivėrusi ypatinga galimybė lietuvybei. Antai, Ordino laikais vietinės baltų gentys būdavo tiesiog nušluojamos, mažiausiai rūpinantis jų tautine tapatybe, etniniu savitumu ir panašiais dalykais.
Naujai kuriamoje Prūsijos kunigaikštystėje visai rimtai vadovautasi tuomet stebėtinais Liuterio teiginiais: žmonės su Dievo žodžiu turi susipažinti savo gimtąja kalba, patys eiliniai raštingi žmonės be tarpininkų galintys aiškintis Šventraštį ir kitką.
Pačiam M. Liuteriui išvertus Bibliją į vokiečių kalbą, beliko sekti jo pavyzdžiu, religines tiesas platinti ir kitomis kalbomis. Taip radosi mums ypatingas M. Mažvydo katekizmas ir lietuviškosios raštijos pradžia.
Pagal M. Liuterio priesakus Prūsijos kunigaikštystėje rūpintasi lietuviškosiomis pamaldomis bažnyčiose, mūsų kalbą mokėjusių dvasininkų rengimu, lietuviškomis mokyklomis ir pan.
Anuomet lietuvybei nusišypsojo tiesiog neįtikėtina sėkmė – Prūsijos kunigaikštystė su savomis nuostatomis susikūrė tinkamoje vietoje ir tinkamiausiu laiku.
Tenka priminti, kad po džiugių XVI a. dešimtmečių istorinė šventė baigėsi – kartu su Žygimanto Augusto mirtimi Abiejų Tautų Respublikoje nutrūko Jogailaičių dinastija, Albrechtas taip pat nepaliko tinkamo įpėdinio.
Pamiršta Mažoji Lietuva
Vėliau Prūsijos valstybės centrui persikėlus į Brandenburgą – Berlyną, Mažoji Lietuva ir ten gyvenę lietuvninkai liko atokia ir nebesvarbia periferija. XVIII a. ir XIX a. pradžios Prūsijos valdininkai jau siūlydavo atsisakyti esą perteklinio rūpesčio tautinėmis mažumomis, nebepaisyti esą pasenusių liuteroniškų nuostatų. Po 1871 m. jau prasidėjo ir oficialioji germanizacija.
Lietuvybės sustiprėjimas
Vis tik XVI a. viduryje gautas postūmis ilgam leido išgyventi ir sustiprėti lietuvybei. Anuometiniai „stebuklai“ – pirmoji lietuviška knyga, lietuvių šviesuoliai Karaliaučiaus universitete (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti).
Taip pat lietuvių kalbos studijos, tūkstančiai lietuviškai besimeldusių parapijiečių ir visa kita per K. Donelaitį ir kitus švyturius lietuvybės kelyje galop aidais atsirito iki tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Istorijos mėgėjai pastebi, kad ne viename krašte kartais užsibūdavo ramesnis ir pastovesnis gyvenimas, kol kokio veikėjo sprendimai ar pasikeitusios aplinkybės daug ką sugriaudavo. Kalbama apie istorijos kryžkeles (kaip kad 1914 m. vasarą Europoje ar 1940 m. birželį prieškarinėje Lietuvoje), kai lyg buvo galima pasukti viena ar kita kryptimi.
Gal kada kokie mėgėjai, dar pasitelkę madingąjį dirbtinį protą, ims aiškintis galimas XVI a. istorijos versijas lietuviškose žemėse. Rimtesniems smalsuoliams tektų atsižvelgti į to laiko tikroves. Antai, Jogailai krikštijant Žemaitiją buvo pasitelkti būriai lenkų dvasininkų ir vienuolių, kurių nestigo jau senokai krikščioniškoje Lenkijoje.
Atvykusieji ir ten pasilikusieji ne visada skubėjo mokytis vietos žmonių kalbos, bažnytėlėse skambėdavo lotynų ir lenkų kalbos, archyvuose tebeguli taip rašyti tų laikų raštai.
Tik XVI a. Prūsijos kunigaikštystėje lietuvių kalbos viešas vartojimas tapo valstybine politika. Ir vėliau to laikytasi. Gal daug kas pastebėjo įvairiuose leidiniuose politikuotas Prūsijos valdovų įsakų lietuvių kalba faksimiles.
Taip (kaip ir kitomis krašto kalbomis) aiškinta kaip praustis ar tverti tvoras, kaip laidoti numirusiuosius. Rečiau prisimenama, kad gretimoje Abiejų Tautų Respublikoje ir jos Mikalojaus Daukšos lietuviškojo katekizmo protėvių kalba dažniau glaudėsi kaimuose, kad kilusi LDK bajorija uoliai lenkėjo, kad XVIII a. didikai laužydavo liežuvius prancūziškai, sekdami epochos madomis.
Kunigaikštis/hercogas Albrechtas
Beliktų nulenkti galvą prieš užsispyrėlišką keistuolį, neretai atskalūnu pravardžiuotą Gediminaičių/Jogailaičių palikuonį – energingąjį kunigaikštį/hercogą Albrechtą, sugebėjusį savaip pakreipti mūsų regiono likimą – ir dar lietuvybės naudai. Gali būti, kad ryžtingieji Albrechto žygiai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių sėkmingame mūsų krašto likime.
Vargu, ar Albrechtas per lietuvybės Rytprūsių krašte palaikymą neturėjo tikslo tuo išlaikyti, tęsti jo priklausymo kaip lietuviško Lenkijai, o ne Vokietijai, požymį, realybę, t.y. išlaikyti jogailiškos politikos, kad kas lietuviška tai – yra Lenkija, o ne Vokietija, liniją.