M. Navys, M. Sėjūnas. JAV pralaimėjimas. Ar pergalė Irane?

Kadangi pastaruoju metu kai kuriuose interneto portaluose ir kai kurių politpatologų įžvalgose nevaržomai liejasi dezinformacija, praskiesta nesąmonėmis, jaučiame pareigą įsikišti.

Yra „apžvalgininkų“, postringaujančių, kad JAV Irane nieko nepešė, o kai kurie „žurnalistai“, nusirašinėdami nuo pastarųjų, suskubo trimituoti, kad amerikiečių smūgiai nepažeidė branduolinių taikinių Irane. Todėl esą JAV bei Izraelio tikslai liko nepasiekti.

Neva tai tik dar labiau pagilino krizę, todėl karas, kurio eskalacija tik prasidėjo, nukeliamas į netolimą ateitį.

Tokie paistalai yra ir visiškos kvailystės, ir netiesa. Iš tiesų JAV pažeidė pagrindinius Irano branduolinės programos vystymo objektus ir, kaip teigia Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Esmailas Bagais, „savaitgalį amerikiečių smūgiai smarkiai apgadino šalies branduolinius objektus“.

Tam, kad informacija būtų patikrinta, Izraelis siunčia savo inspektorius į Irano branduolinius objektus. Maža to, artimiausiu metu planuojamas JAV prezidento Donaldo Trampo ir Irano prezidento Masudo Pezeškiano susitikimas.

Taigi, JAV, kaip to ir siekė, (prieš tai „prašydama“ Rusijos tarpininkavimo), ėmėsi tvarkyti Irano branduolinės programos objektus šalies viduje. Tik dabar jau susitarimai ir derybos vyksta be Kremliaus žinios. Maskva iškrito iš Artimųjų Rytų žaidimų aikštelės.

Reikia būti geopolitiškai aklam ir kurčiam, kad nematytum, jog JAV ataka prieš Irano branduolines saugyklas, talkinant Izraeliui, tuo pačiu buvo ir parodomoji akcija, skirta Kremliui. Putinas su savo gauja turėjo galimybę įsitikinti, kad JAV gali smogti labai kietą, tikslų, ribotos apimties smūgį, kuriuo sunaikintų užsibrėžtus karinius taikinius, ar jie būtų Ukrainoje, ar prie Maskvos. Ir Rusija neturėtų kuo atsakyti.

Taigi, pagrindinis JAV tikslas Irano atžvilgiu buvo pasiektas. Beje, D. Trampas, kalbėdamas apie JAV įsitraukimą į karą ir Irano režimo nuvertimą, pabrėžė, kad Vašingtonas neturi tikslo nuversti režimą, nes tokiu atveju šalyje prasidėtų chaosas.

Panašu, jog Baltieji rūmai susitaikė su kai kurių režimų egzistavimu, pasimokydami iš Afganistano ir Irako karų patirties.

Kitas labai svarbus dalykas yra tas, jog JAV ir Izraelis smūgių metu sunaikino daugelį Irano aukščiausių kariuomenės vadų ir kai kuriuos žymiausius Irano branduolinės energetikos mokslininkus. Izraelis visiškai eliminavo Irano oro gynybos sistemas ir, panašu, jog sutriuškino visas likusias oro pajėgas, įskaitant naikintuvus bei kitus atakos lėktuvus.

Šį dvylikos dienų karą nuščiuvę aptarinėjo ir Kremliaus propagandisto Solovjovo karo analitikai, apstulbę konstatuodami, jog po Izraelio smūgių neliko nė vienos Irano oro gynybos sistemos, o į orą nepakilo nė vienas naikintuvas.

„Stebuklu“ pripažintas faktas, kad nėra duomenų apie bent vieną numuštą Izraelio atakos lėktuvą, nors minimalūs nuostoliai tokių atakų metu paprastai siekia 5 procentus. Kitaip sakant, maksimalus rezultatas pasiektas ne tai kad su minimaliais, bet nuliui artimais nuostoliais (turime galvoje nukentėjusius nuo Irano atakų Izraelyje).

Kremliaus sekta pasaka, jog ataka prieš Iraną gali įžiebti Trečiąjį pasaulinį karą, kuris bus daug baisesnis už Ukrainos karą, pasirodė besanti muilo burbulas.

Išvada viena – matykime tai, kas yra ant žemės, o ne įsivaizduojamas norimybes.

Dar vienas svarbus momentas, kurio metu mūsų medijos slidinėja ant skysto pagrindo, – NATO viršūnių susitikimas. Vienas portalas skandalingai pareiškė, kad Trampas neva teigė, jog JAV nesiruošia vykdyti 5-ojo Aljanso straipsnio, nors JAV prezidentas kalbėjo visiškai priešingai.

Krūva „specialistų“ visais įmanomais būdais dergėsi, šaipydamiesi iš pataikūnų, kurie lindo į užpakalį JAV prezidentui, kai šis sakė kalbą viršūnių susitikime. Nors tam, kad išgyventų, minėti apžvalgininkai patys sulenda ne tik į vieną ar kitą vietą.

Taip, žinoma, visišku lindimu į užpakalį galima pavadinti ir NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutės įtūpstį, asmeniškai šlovinant Trampą dėl jo pastangų sustiprinti Aljansą ir dėl pergalės prieš Iraną. Kostiumu pasirėdęs Ukrainos prezidentas nulėkė į Hagą paprašyti daugiau „Patriot“ sistemų, kurias Donaldas „galbūt duos“. Bet tai daroma perkandus Trampą.

Nes JAV prezidentas, švelniai tariant, yra ne toks, kokio mes norėtume. Elgiasi jis ne taip, ne pagal mus, neatitinka mūsų lūkesčių, tačiau jo pozicija yra gyvybiškai svarbi visai NATO, nekalbant apie Lietuvą. Trampą galima kritikuoti iki visiško užsikritikavimo, tačiau jis yra toks, koks yra, ir ne kitoks.

Todėl vietoj spygavimų, apsižodžiavimų verčiau derėtų pasižiūrėti į veidrodį ir savęs paklausti, o ką gi mes, be to, kad kritikuojame JAV, Europos Sąjungą, patys padarėme savo bei Aljanso saugumo labui? Kur mūsų gynybinės sienos, kur mūsų oro gynybos sistemos, kur „geležinės uždangos“, kurios turėtų apsaugoti nuo priešo oro smūgių?

Galbūt metas nustoti priekabiauti prie tų, nuo kurių priklauso mūsų ateitis ir gyvybės, ir savo saugumą kurti patiems taip, kaip tai daro Izraelis su JAV pagalba.

Tikrai verta pasimokyti iš šalies, kuri po mirtinų Irano oro smūgių tą pačią dieną paskelbė apie ypatingosios padėties nutraukimą, mokyklų, valstybinių institucijų bei privačių įstaigų perėjimą prie įprasto kasdienio režimo.

Ar galime nustoti verkti, inkšti, drebėti, panikuoti, pykti – matyti aplink vien tai, kas kelia pavojų, kas blogai? Privalome prisitaikyti esamose aplinkybėse ir veikti išvien net ir su tais, kurie galbūt nepatinka, bet realiai, ant žemės, iš peties kerta mūsų priešams.

Baikime burnoti ir grasinančiai mojuoti kaimietiškomis žagrėmis ir pasistenkime į savo kiemą atsigabenti kokį vieną kitą „Patriotą“ ar kitą vertingą įnagį.

Padarykime tai tam, kad išliktume.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.