Kadangi pastaruoju metu kai kuriuose interneto portaluose ir kai kurių politpatologų įžvalgose nevaržomai liejasi dezinformacija, praskiesta nesąmonėmis, jaučiame pareigą įsikišti.
Yra „apžvalgininkų“, postringaujančių, kad JAV Irane nieko nepešė, o kai kurie „žurnalistai“, nusirašinėdami nuo pastarųjų, suskubo trimituoti, kad amerikiečių smūgiai nepažeidė branduolinių taikinių Irane. Todėl esą JAV bei Izraelio tikslai liko nepasiekti.
Neva tai tik dar labiau pagilino krizę, todėl karas, kurio eskalacija tik prasidėjo, nukeliamas į netolimą ateitį.
Tokie paistalai yra ir visiškos kvailystės, ir netiesa. Iš tiesų JAV pažeidė pagrindinius Irano branduolinės programos vystymo objektus ir, kaip teigia Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Esmailas Bagais, „savaitgalį amerikiečių smūgiai smarkiai apgadino šalies branduolinius objektus“.
Tam, kad informacija būtų patikrinta, Izraelis siunčia savo inspektorius į Irano branduolinius objektus. Maža to, artimiausiu metu planuojamas JAV prezidento Donaldo Trampo ir Irano prezidento Masudo Pezeškiano susitikimas.
Taigi, JAV, kaip to ir siekė, (prieš tai „prašydama“ Rusijos tarpininkavimo), ėmėsi tvarkyti Irano branduolinės programos objektus šalies viduje. Tik dabar jau susitarimai ir derybos vyksta be Kremliaus žinios. Maskva iškrito iš Artimųjų Rytų žaidimų aikštelės.
Reikia būti geopolitiškai aklam ir kurčiam, kad nematytum, jog JAV ataka prieš Irano branduolines saugyklas, talkinant Izraeliui, tuo pačiu buvo ir parodomoji akcija, skirta Kremliui. Putinas su savo gauja turėjo galimybę įsitikinti, kad JAV gali smogti labai kietą, tikslų, ribotos apimties smūgį, kuriuo sunaikintų užsibrėžtus karinius taikinius, ar jie būtų Ukrainoje, ar prie Maskvos. Ir Rusija neturėtų kuo atsakyti.
Taigi, pagrindinis JAV tikslas Irano atžvilgiu buvo pasiektas. Beje, D. Trampas, kalbėdamas apie JAV įsitraukimą į karą ir Irano režimo nuvertimą, pabrėžė, kad Vašingtonas neturi tikslo nuversti režimą, nes tokiu atveju šalyje prasidėtų chaosas.
Panašu, jog Baltieji rūmai susitaikė su kai kurių režimų egzistavimu, pasimokydami iš Afganistano ir Irako karų patirties.
Kitas labai svarbus dalykas yra tas, jog JAV ir Izraelis smūgių metu sunaikino daugelį Irano aukščiausių kariuomenės vadų ir kai kuriuos žymiausius Irano branduolinės energetikos mokslininkus. Izraelis visiškai eliminavo Irano oro gynybos sistemas ir, panašu, jog sutriuškino visas likusias oro pajėgas, įskaitant naikintuvus bei kitus atakos lėktuvus.
Šį dvylikos dienų karą nuščiuvę aptarinėjo ir Kremliaus propagandisto Solovjovo karo analitikai, apstulbę konstatuodami, jog po Izraelio smūgių neliko nė vienos Irano oro gynybos sistemos, o į orą nepakilo nė vienas naikintuvas.
„Stebuklu“ pripažintas faktas, kad nėra duomenų apie bent vieną numuštą Izraelio atakos lėktuvą, nors minimalūs nuostoliai tokių atakų metu paprastai siekia 5 procentus. Kitaip sakant, maksimalus rezultatas pasiektas ne tai kad su minimaliais, bet nuliui artimais nuostoliais (turime galvoje nukentėjusius nuo Irano atakų Izraelyje).
Kremliaus sekta pasaka, jog ataka prieš Iraną gali įžiebti Trečiąjį pasaulinį karą, kuris bus daug baisesnis už Ukrainos karą, pasirodė besanti muilo burbulas.
Išvada viena – matykime tai, kas yra ant žemės, o ne įsivaizduojamas norimybes.
Dar vienas svarbus momentas, kurio metu mūsų medijos slidinėja ant skysto pagrindo, – NATO viršūnių susitikimas. Vienas portalas skandalingai pareiškė, kad Trampas neva teigė, jog JAV nesiruošia vykdyti 5-ojo Aljanso straipsnio, nors JAV prezidentas kalbėjo visiškai priešingai.
Krūva „specialistų“ visais įmanomais būdais dergėsi, šaipydamiesi iš pataikūnų, kurie lindo į užpakalį JAV prezidentui, kai šis sakė kalbą viršūnių susitikime. Nors tam, kad išgyventų, minėti apžvalgininkai patys sulenda ne tik į vieną ar kitą vietą.
Taip, žinoma, visišku lindimu į užpakalį galima pavadinti ir NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutės įtūpstį, asmeniškai šlovinant Trampą dėl jo pastangų sustiprinti Aljansą ir dėl pergalės prieš Iraną. Kostiumu pasirėdęs Ukrainos prezidentas nulėkė į Hagą paprašyti daugiau „Patriot“ sistemų, kurias Donaldas „galbūt duos“. Bet tai daroma perkandus Trampą.
Nes JAV prezidentas, švelniai tariant, yra ne toks, kokio mes norėtume. Elgiasi jis ne taip, ne pagal mus, neatitinka mūsų lūkesčių, tačiau jo pozicija yra gyvybiškai svarbi visai NATO, nekalbant apie Lietuvą. Trampą galima kritikuoti iki visiško užsikritikavimo, tačiau jis yra toks, koks yra, ir ne kitoks.
Todėl vietoj spygavimų, apsižodžiavimų verčiau derėtų pasižiūrėti į veidrodį ir savęs paklausti, o ką gi mes, be to, kad kritikuojame JAV, Europos Sąjungą, patys padarėme savo bei Aljanso saugumo labui? Kur mūsų gynybinės sienos, kur mūsų oro gynybos sistemos, kur „geležinės uždangos“, kurios turėtų apsaugoti nuo priešo oro smūgių?
Galbūt metas nustoti priekabiauti prie tų, nuo kurių priklauso mūsų ateitis ir gyvybės, ir savo saugumą kurti patiems taip, kaip tai daro Izraelis su JAV pagalba.
Tikrai verta pasimokyti iš šalies, kuri po mirtinų Irano oro smūgių tą pačią dieną paskelbė apie ypatingosios padėties nutraukimą, mokyklų, valstybinių institucijų bei privačių įstaigų perėjimą prie įprasto kasdienio režimo.
Ar galime nustoti verkti, inkšti, drebėti, panikuoti, pykti – matyti aplink vien tai, kas kelia pavojų, kas blogai? Privalome prisitaikyti esamose aplinkybėse ir veikti išvien net ir su tais, kurie galbūt nepatinka, bet realiai, ant žemės, iš peties kerta mūsų priešams.
Baikime burnoti ir grasinančiai mojuoti kaimietiškomis žagrėmis ir pasistenkime į savo kiemą atsigabenti kokį vieną kitą „Patriotą“ ar kitą vertingą įnagį.
Padarykime tai tam, kad išliktume.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, Medijų rėmimo fondui, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
Kadangi JAV vadovas esti sutrikusio elgesio asmenybė , tai ir visi suėjimo dalyviai bando atrodyti lygus jam.
O NATO sekretorius perspiovė visus. Yra Izraelyje toks karo apžvalgininkas Sergej Auslender . Tai jis besjuokdamas pabrėžė ; tegul Trumpas užsideda nugalėtojo karūna , lai apsiskelbia Aleksandru Makedoniečiu, mums viskas tinka. Svarbiausia , kad atitolinta Izraelio žūtis.
Bartai, pasižiūrėk į veidrodį.
Gerai pasakei . Pažiūrėjau ir tikrai nosis kreiva. Anksčiau to nepastebėjau. Kaip gera turėti ”draugų”.
O į kurią pusę nosis pakrypus – į kairę ar į dešinę ?
Jei smūgis ”atėjo” iš dešnės, tai turėčiau būti tikrai ne kairių pažiūrų.
Ilgokai brendo analytika🙂
Negi iš tikrųjų autoriai mano, kad tie bombonešiai, kurie galėjo įskristi į Iraną ir numesti tas bombas, galėtų tai pakartoti Rusijoje???
Palikime kitus paminėtus faktus, kurie tikrai nėra tokie vienareikšmiški, kaip bandoma čia tvirtinti, ramybėje.
Iranas svarbus ne tik Rusijai, bet dar svarbesnis Kinijai. Tad manyti, kad jau viskas, labai nerimta.
Bet labiausiai šokiruojantis dalykas čia turi būti kitas. Yra pora šalių, kurios leidžia sau kitų šalių atžvilgiu daryti bet ką. Kokiu pagrindu? Jie “nuo Dievo” teisūs, teisingi ir jo paskirti šioje žemėje vykdyti teisingumą?Ar tai tiesiog stipriojo teisė?
Ir dar viena – tai dar kartą įtikina visus, kad tik turėdamas branduolinį ginklą gali apsiginti nuo tokių banditų. Nes net nedidelė tikimybė, kad JAV (ar / ir Izraelyje) išdygs nors viena kitas grybas, tuoj pat atšaldys jų norą bombarduoti kitus.
Gal paklausk savo viršininko.
,,JAV ir Izraelis smūgių metu sunaikino daugelį Irano aukščiausių kariuomenės vadų ir kai kuriuos žymiausius Irano branduolinės energetikos mokslininkus.” Mano žiniomis JAV jokių vadų ir mokslininkų nenaikino. Tai padarė Izraelis.
,,Nes JAV prezidentas, švelniai tariant, yra ne toks, kokio mes norėtume. Elgiasi jis ne taip, ne pagal mus, neatitinka mūsų lūkesčių” – Ir kas tie Jūs? Kominternas?
Bet tas ”kominternas” ir gajus. Stalinas tiek dėjo pastangų , kad ištaškyt šitą jovalą , jis vistiek galvą pakėlė. Baisu.
Bet tas ”kominternas” ir gajus. Stalinas tiek dėjo pastangų , kad ištaškyt šitą jovalą ,o jis vis tiek galvą pakėlė. Baisu.
Jis kominterną Stalinas ištaškė. Ta prasme, kad nebeliko, kas vykdytų pasaulinę komunistinę revoliuciją. Tas “kas”, t.y. įrankis, “patrankų mėsa”, turėjo būti Rusija = Tarybų sąjunga ir revoliucijų chaosas turėjo apimti šalis, kurias to meto augantys globalistai Londone su augančiu filialu Vašingtone matė kaip konkurentus. Tai tas neišdegė.
Bet globalus kapitalas su savo interesais nuo to laiko tik sustiprėjo, o įrankių rinkinys keičiasi, darosi rafinuotesnis. Vietoj tiesmukos revoliucijos, brukama neomarksistinė ideologija kaip minkštoji galia per švietimą, kultūrą, politinio šalių elito parengimą. Tad, pvz., ES šalių ir EK viršūnėlės – tai neomarksistai, tačiau, skirtingai nuo kominterno, nebeneigiama privati nuosavybė.
+++ klysta, nematydamas skirtumo tarp įrankių ir tų, kurie tais įrankiais naudojasi. Kominternas su ta marsistine ideologija buvi globalustų įrankis. Neomarksiznas irgi įrankis, tik jau kiek kitoks. O tikslas – globaliam kapitalui galų gale suimti pasaulinę valdžią į savo rankas.
O kas yra v.putinas ir likusi rusijos valdžia?
Trumpas, kuris atstovauja JAV nacionalinį kapitalą ir kuriam ši šalis ir nacija svarbi kaip šalis nacija, kovoja su globaliu kapitalu, kuriam JAV ir nacija yra tik įrankis. Ir šioje kovoje jis su Rusija yra sąjungininkai, nes ir Rusija kovoja prieš globalų kapitalą už savo nacionalinius interesus. Tačiau tuo pat metu tarp jų yra ir žiauri konkurencija, nes Trumpo tikslas – kad JAV kaip valstybė taptų neginčijamai pati stipriausiaa, hegemonu. O Rusijos tikslas – kad taip neatsitiktų. Ji pati tikrai negali tapti hegemonu, tad jai parankiausia, jei būtų keli daugmaž lygiaverčiai galios centrai, tarp kurių būtų ji.
Dėl interesų viskas aišku, bet ar “Rusija kovoja prieš globalų kapitalą ” raketomis ir bombomis sprogdindama gyvenamuosius namus ir ligonines Ukrainoje? Rusija užpuolė Ukrainą, o ne atvirkščiai. Nusišnekate ar tiesiog perpasakojate rusiškas propagandines pasakas?
VienameVakarų leidinyje rašoma apie tai, kad Izraelio kareiviams buvo duotas nurodymas šaudyti į per arti jų susiburiančius palestiniečius (taip kasdien žūna keliasdešimt taikių gyventoju). Kalbant su kareiviais, jų buvo pasakojama taip: “Mes, t.y. kareiviai, lydėdami namus griaunančias kompanijas, priartėjame prie palestiniečių tiek, kad jie mums pradeda kelti pavojų ir tada tenka vykdyti įsakymą, t.y. šaudyti”. Logika geležinė, ane?🙂 Taip masto tie, kuriems iki kaulų smegenų įkalta, kad jie lygesni už kitus.
Šiuo atveju perfrazuokime ir įsivaizduokime, kad izraelio kareiviai tai NATO, kurios priešakyje Ukraina, turėsianti tapti jos dalimi, o palestiniečiai tai Rusija, tik, skirtingai, nei jie, ginkluoti ir nelaukia, kol į juos pradės šaudyti, o pradėjo šaudyti pirmi.
,,Stalinas tiek dėjo pastangų , kad ištaškyt šitą jovalą.” Ir kokios tos pastangos ?
Trumpas (kolektyvinis) puikiai supranta, kad vienas su globaliu kapitalu nesusitvarkys ir jam Rusija, kaip sąjungininkas, šioje kovoje būtinas. Tad ir viskas, kas vyksta, yra visų šių dviprasmybių nulemta. Trumpas Ukrainos neišduoda (nors sąvoka išdavystė čia netinka, nes įrankį tu naudoji kaip tau reikia) tiesiog ta nauda, kurią ji davė kovoje su Rusija globaliam kapitalui, jam tos naudos neduoda. Priešingai, jam naudingiau ją užleisti Rusijai už paramą kovoje su jūdviejų bendru priešu. Gal būt, gaunat už tai kažką mainais. Pvz., kas įvyko su Iranu, kur kaip ir iš tiesų nieko esminio neįvyko, bet Trumpo akcijos pakilo. Tiksliau Londonas norėjo panaudoti Izraelį sukeliant karą, į kurį iki ausų įsiveltų JAV, kas jai ir Trumpui būtų pražūtinga, t.y. tai būtų jo pralaimėjimas globaliam kapitalui. Bet bendromis Trumpo ir Rusijos (bei Kinijos) pastangomis per Rusiją pavyko padėti suvaldyti Irano atsaką ir konfliktas bent jau apgeso. Juk paskutiniu metu kiek būta tiesioginių pokalbių, iš kurių nieko nenuteka, tad nieko ir nežinome. O ką ten pasako viešai – tai piaras.
Bet čia ir klausimas mums – ar mes netapsime kokiu mainų objektu vardan bendros jų kovos prieš bendrą priešą. Juo labiau, kad Lietuva yra Londono / globalaus kapitalo įrankus šiame labai jautriame regione kaip galimybė įžiebti konfliktą ir tiesiogiai įtraukti JAV, ko joms visai nereikia.
Oi , kaip sudėtingai tartautinę padėtį išaiškino Rimvydas. O man taip paprastai visa tai atrodo. Neseniai Peterburge vyko taip vadinamas ”tarptautinis ekonomikos forumas”. Tikrai ”pasaulinio lygio” . Ant pakilos buvo pasadintas net juodaodis , kažkokios Aprikos valtybės vadovas. Nukrypau. Taigi . Tai spaudos atstovams , tartautinis karo nusikaltelis , be jokių užuominų pakartojo. Senas imperines rašos nuostatas. Su globalizmu nesietinas. Ten kur atsitoja rusų kareivio koja – ten mūsų (naša). O į klausimą dėl Ukrainos – paprastai; kadangi ukrainičiai ir rusai viena tauta, tai Ukraina priklauso visa mums (rašai).
Mikabali, pasaulis ir padėtis tikrai labai sudėtingi ir bandymas paaiškinti taip paprastai, kaip čia pats išdėstei, yra labai lengvabūdiškas.
Bandant paaiškinti paprastai gaunasi taip, kad nesuvokiama, kas iš tiesų vyksta, tada daromos klaidos. Plačiu mastu gaunasi taip, kad valstybė ir tauta labai nukenčia, mažėja. O tokiai mažai kaip Lietuvai tokios suvokimo klaidos gręsia ir pražūtimi.
Gal ir suklydau , bet man , atrodo, kad atsakymas skiriamas man. Taip sutinku. Lietuvai pavojus niekur nedingo. Ir tai jau tęsiasi šimtmečius. O didžiausias iš Rytų, iš gaištančios imperjos, kuri , kaip pasakė tas maniakas, kam reikalingas toks pasaulis jei nebus ten rasijos.
Imperijos nėra blogis, jei jose randa vietą ir gali išlaikyti savo tapatybę skirtingos tautos, kai imperiją formuojanti tauta sugeba rasti pusiausvyrą tarp savęs ir kitų tautų. Ir naudotis tuo ką duoda imperija – saugumą, didelę rinką, didesnes galimybes. Pvz. Lenkija taip ir negebėjo tapti imperija, nes ji negalėjo sugyventi su kitomis tautomis, jų nelenkindama, neversdama priimti savo tikėjimo. Tuo požiūriu Rusija nėra gaištanti imperija. Joje tikrai geros skirtingų tautų saviraiškos, savo tapatybės išlaikymo sąlygos, yra nacionalinės autonomijos. Tuo pačiu visos tautos puikiai suvokia, kad pavieniui, jei išsivaikščiotų, jos bus niekas, silpnos ir pažeidžiamos. Čia Vakarų (o mūsų tai ypač) globalistų noras, kad Rusija subyrėtų į kuo daugiau gabalų ir išnyktų kaip geopolitinis varžovas. Manau, tai utopija. Priešingai, dabar vykstanti pasaulio regionalizacija kaip tik palanki imperijų išlikimui ir stiprėjimui. Juk regionas irgi yra savotiška imperija.
O dėl šimtmečiais trunkančio pavojaus Lietuvai iš Rusijos pusės. Atsiprašau, bet tas šimtmečiais trunkantis pavojus buvo abipusis. Netgi buvo laikas, kai LDK buvo didesnė grėsmė ir bent porą kartų buvo taip, kad buvome per plauką nuo savo pergalės. Bet mes vis tik galų gale pralaimėjome šias varžytuves. Ir nereikia dėl to nieko kaltinti, tik save – pritrūko išminties, apdairumo, įžvalgumo, ryžto. Bet mes kaip maži vaikai, taip įsiskaudinę, kad niekaip negalime nusiraminti. Trumparegiško keršto vedini naiviai galvojame, kad nebus mums gyvenimo, kol tas mūsų skriaudėjas nebus sunaikintas. Ir dėl to pagatavi susideginti, nesuvokdami, kad čia jau ne mūsų ir to kaimyno, o globalių jėgų karas, kur mes galime būti tik įrankis.
Gal tamsta kuo nors nusipelnęs sovietų valdžiai, kad taip giri sovietų sąjungos paveldėtoją rusiją? O gal ir rusijai nusipelnęs?
“Rusija nėra gaištanti imperija. Joje tikrai geros skirtingų tautų saviraiškos, savo tapatybės išlaikymo sąlygos, yra nacionalinės autonomijos” Gal gali pasakyti, kaip lietuviams išlaikyti savo tapatybę Rusijoje , išvardinti,kiek yra mokyklų, kuriose mokoma lietuvių kalba dabar Rusijai priklausančioje Karaliaučiaus srityje, Maskvoje? mazojilietuva.lt/kaliningrado-srityje-likviduota-lietuviu-kalbos-mokytoju-asociacija/
Ar aš giriu? Ar turi būti tik arba pagyros, arba pamazgų pylimas? O pakalbėti objektyviai, matant įvairias spalvas ir atspalvius neįmanoma? Juk mūsų, ypač kaip mažos tautos, šalies, stiprybė gali būti tik gebėjime labai gerai suvokti savo interus, užtikrinančius išlikimą, aplinką, kaimynus nei juos idealizuojant, nei demonizuojant. Kaimynai niekur nedings, Rusija irgi. O mums svarbiausia išlikti tauta ir valstybe, kiek galima labiau nepriklausoma. Išvengti ne tik brutalaus užkariavimo, bet ir minkštojo per ekonomiką, finansus, kultūrą, švietimą. Ir tai ir tai sunku. Bet niekur nedingsi – norint normaliai gyventi ir išlikti, turi sugyventi, naudingai visoms pusėms bendradarbiauti, turi sugebėti išlaikyti esminius svertus savo rankose, savo savastį, neištirpti.
Tad baikite ieškoti ko nėra pasisakymuose. Man Lietuva rūpi ne mažiau, jei ne daugiau neo pačiam. Tik mano požiūris, kas jai geriau, skiriasi.
Did US destroy Fordow? (Animated):
youtube.com/watch?v=zp_e09_qRAE
Ekspertas rodo į Irano pavyzdį ir perspėja dėl Rusijos: tai padarę turėtume ramybę
− tv3.lt/naujiena/lietuva/ekspertas-rodo-i-irano-pavyzdi-ir-perspeja-del-rusijos-tai-padare-turetume-ramybe-n1431536
„Apie Iraną, bei diktatorių klubą [ … ] diskutuoja Vilniaus universiteto (VU) Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas ir buvęs užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.“
Betgi Rusija atsirado dėl to, kad “Mikė kvailutis” – “mamos sūneliis” Jogaila, mamytei Julijonai vedant, nužudant Kęstutį, prišliejo Lietuvos karalystę su tuo metu jau kalbiškai aprusėjusiais dideliais baltiškais plotais prie Lenkijos karalystės, tuo buvo įvykdytas lietuvių karinių galių dėmesio patraukimas nuo pietryčių krypties į pietvakarius, esančius Lenkijos – Vengrijos strateginiais interesais, taip palikus erdvės Maskvai tapti saugiu centru, buriant aplink save iki tol Lietuvos įtakoje buvusias baltiškas žemes, siekusias nuo Mindaugo tėvo galybės laikų iki Krymo.
Šis grynai “bobiškas” Julijonos veiksmas yra didžiausia istorinė Lietuvos klaida, didžia dalimi lėmusi Rusijos kaip valstybės atsiradimą apskritai bei to prišliejimo išlaikymas šimtmečiais lėmė Rusijos valstybės geografinį įsitvirtinimą regione. To Julijonos “bobiškos” užmačios įvykio lemtyje gyvenome iki šiol, bet jau regisi Rusijos braškėjimas, taigi – pabaiga…
Aš irgi manau, kad tai buvo pirmoji ir gal didžiausia, lemtinga klaida, kai Jogaila susigundė tapti Lenkijos karaliumi. Tai iš karto užprogramavo tokius, pirmiausia religinius, o ilgainiui ir etninius prieštaravimus, kurie galiausiai sužlugdė tiek LDK, tiek vėliau ir ATR.
Bet, jei kalbėti apie lietuvybę, tai su ja būtų blogai bet kuriuo atveju. Nenutekėtų Jogaila į Lenkiją, nebūtų gal Rusijos, o būtų Lietuva (iki Ramiojo vandenyno?), bet vargu, ar lietuvių kalba būtų išlikusi. Kalbėtume rusėniškai. Vilnius, būdamas tokios valstybės sostine, suslavėtų dar sparčiau, o su juo ir jo apylinkės. O tos apylinkės, tai iki pat Baltijos jūros. Nors, gal žemaičiai dar kur ir atsilaikytų… O nutekėjus jam į Lenkiją, turime ką turime – per stebuklą lietuvybė išliko, gavo progą atsigauti, atkurti valstybę.
Ne klaida buvo, o prigimtinis “bobiškas” Julijonos sprendimas, kaip ir Smetonos valdymas arba to paties tipo “bobiškumas” samprotavime regimas, kad “vargu ar lietuvių kalba būtų išlikusi”. Kai lietuvių jėga tarnautų sau ne Lenkijai, tai ir savo žemėse Lietuva lietuviškai ne rusiškai kalbėjusi liktų, nes kieno jėga to ir teisybė gyvenime…
Bobiškumas matai… o tai kodėl baltai apskritai slavėjo? Kelis šimtmečius iki paties minimo bobiškumo? O gal to priežastys visai kitos, nei pačiam atrodo “mouči, boba!”?
Slavėjimo procesą kalbotyros mokslas yra ištyręs. Kas tuo domisi tai žino. Taigi pačiam tik trumpai priminsiu. Slavėjimas yra pakraštinų lietuvių (baltų) k. tarmių kontaktų su kitomis gentimis kitimo rezultatas, pirmiausiai ėmęsis rastis pietvakarių baltuose – prūsuose. Slavėjimo procesui įsitvirtinti ir sparčiai plėtotis pagrindą davė rašomosios kalbos – kirilicos sukūrimas (lotynų, graikų, gotų pavyzdžiui) ir pravoslavijos šia kalba skleidimas viešumoje, to centru tapus Kyjivo Rusiai, taip pat jai tapus, dvarininkams apsikrikštijus, kanceliarine kalba dvaruose feodalizmui su Rytų atmainos krikščionybe plėtojantis. Dėl šių veiksnių istorijos eigoje slaviška kirilicos kalba, jau esant lietuvių (baltų) paslavėjimui, palaipsniui tapo ir Mindaugo tėvo valdytų baltiškų žemių centrų, o per tai ir pačios Lietuvių valstybės kanceliarine kalba. Tai va trumpai tie veiksniai, lėmusieji spartų istorinį slavėjimo plėtojimąsi regione. Prie galutinio įsitvirtinimo, kaip minėjau, prisidėjo ir “lietuvių karinių galių dėmesio patraukimas nuo pietryčių krypties į pietvakarius, esančius Lenkijos – Vengrijos strateginiais interesais”. O tai buvo “bobiško” sukirpimo kuitėsys…
Ačiū, kad išdėstėte slavėjimo priežastis. Yra ir labiau giluminių, bet gana ir šių.
Taigi, akivaizdu, kad plačiai slavėjama buvo ir iki Jogailos nutekėjimo į Lenkiją. Vadinasi, būtų toliau slavėjama,jam ir nenutekėjus. Tik ir toliau bųtų slavėjama rusėniška kryptimi, o susidėjus su lenkais, atsirado dar ir lenkiškasis slavėjimas.
Tad čia gerbiamam Skutui paaiškinimas dėl slavėjimo, kuriam atrodo, kad viską nulėmė Jogailos nutekėjimas į Lenkiją ir Vingių Jono būdas būtų išgelbėjęs nuo slavėjimo.
Čia paties išvados “akivaizdumas”, regis, panašus į tai, kuomet belieka pasiguosti – sau: “na, jei nepavysiu, tai nors sušilsiu”…
Kategoriškumas nėra vyriškumo požymis – tai ribotumo požymis.
Manau, kad valstybės reikaluose nėra nieko blogiau už “bobišką” kuitimąsi. Lietuvai mokytis iš to būtina.
Taip kategoriškai kalbėti, kad Jogailos veiksmas buvo “bobiškas” ir dar būti kategoriškai įsitikinusiam, kad jei ne jis, vienareikšmiškai butų taip ir taip, ir apskritai istorijos klausimais svarstant kas būtų jeigu būtų, kalbėti kategoriškai tai … švelniai tariant, nelabai protinga.
Matosi, kad nesuvokiate esminės komentaro minties, kad lemiamu regiono istorijos veiksniu Maskvai įsigalėti ir slavizmui suklestėti prigimtinėse lietuvių (baltų) žemėse buvo lietuvių karinio pajėgumo pajungimas per Jogailos ženybas su Jadvyga Lenkijos karalystės interesams, kurie buvo gerokai į pietvakarius nuo Maskvos. Tai neįvykus, tikėtina, kad lietuvių karinio pajėgumo pastangomis Maskva kalbiškai būtų likusi panaši į dabartinę Lietuvą. Dabar Maskva laikoma tik buvusia lietuvių (baltų) prigimtinės žemės dalimi. Manau iš komentarų tai matosi, taigi nėra ką kalbėti.
Matote, vadovaujantis paties logika, paties pasakymas “tikėtina” yra iš tos bobiškumo serijos.
O dė lietuviškų karinių pajėgų nukreipimo. Pamirštate, kad LDK tuo metu turėjo ne tik rytinę / pietrytinę kryptį, kur neblogau sekėsi, bet ir labai sunkią vakarinę kryptį, kurioje labai sunkiai sekėsi atlaikyti Ordiną. Tad unija su Lenkija gal buvo paskatinta tuo, kad jai Ordinas irgi kelia pavojų ir kartu jam atsuspirti pavyks. Tad tikrai negalima teigti, jog dėl unijos dalis lietuvių pajėgų nukeliavo Lenkijos reikmėms.
Žodžiu, kategoriškumas ir svaidymasis bobiškumais čia ne vietoje – štai apie ką kalba.
Vilnai: Kokiuose istoriniuose šaltiniuose yra paminėta tokia vardo forma – ,,Kyjivo Rusia” ?
Pavadinimo šaltiniuose netikrinau, pasitikėjau istoriografija. Įdomus faktas.
Aš esu girdėjęs tik Kijevskaja Rus. Ne Kijivskaja.