Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas ištirti, ar švietimo mokslo ir sporto ministrės įsakymu patvirtinti 2025–2026 ir 2026–2027 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrieji ugdymo planai, kuriais nustatytos lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse reglamentuojančios normos, neprieštarauja Švietimo įstatymo nuostatai tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse valstybinės kalbos mokyti ne mažiau nei gimtosios, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vasarį Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pristatė iniciatyvą padidinti lietuvių kalbos pamokų skaičių visiems pradinukams – buvo žadėta, kad tautinių mažumų mokyklų mokiniai 1 klasėje lietuvių kalbos mokysis 8 kartus per savaitę, 2–4 klasėse – 7 kartus per savaitę. Tuo tarpu tautinių mažumų gimtajai kalbai (baltarusių / rusų / lenkų, vokiečių) 1–4 klasėse skiriamos 7 pamokos per savaitę.
Ministerijos teigimu, tautinių mažumų mokyklos, kaip ir mokyklos lietuvių mokomąja kalba, įgyvendina tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą, bet iki šiol pradiniame ugdyme pamokų skaičius šiam dalykui mokyti mokyklose tautinių mažumų kalbomis buvo mažesnis. Todėl siūlyta suvienodinti pamokų skaičių, nedidinant mokymosi krūvio mokiniams ir nemažinant gimtajai kalbai mokytis skiriamų pamokų skaičiaus.
Porgrama ta pati – pamokų mažiau
„Tačiau ministerijos pažadas liko tik žodžiais – patvirtintuose ir galiojančiuose Bendruosiuose ugdymo planuose numatyta, kad tautinių mažumų mokyklų pradinukai ir toliau turės mažiau lietuvių kalbos pamokų nei gimtosios kalbos pamokų: 1 klasėje – 5 pamokas per savaitę, 2 klasėje – 4 pamokas per savaitę, 3–4 klasėse – 5 pamokas per savaitę. Ir toliau bus pažeidžiamas Švietimo įstatymo reikalavimas tautinių mažumų mokyklų pradinėse klasėse valstybinės kalbos mokyti ne mažiau nei gimtosios“, – sako L. Kasčiūnas, pridurdamas, kad mokyklose lietuvių ugdomąja kalba pradinukai turi 8 lietuvių kalbos pamokas per savaitę pirmaisiais mokymosi metais, o antraisiais–ketvirtaisiais – 7 pamokas per savaitę.
Jo teigimu, tai lemia, kad, lyginant su mokyklų, kurios ugdymo procesą vykdo lietuvių kalba, mokiniais, tautinių mažumų mokyklas baigę pradinukai per ketverius metus bus turėję 350 pamokų mažiau, kas sudarytų ne mažesnį kaip dviejų metų atsilikimą, turint omeny, kad per vienerius mokslo metus jie turi 175 lietuvių kalbos pamokas. O įvertinant tai, kad ir kitos veiklos tokiose mokyklose vykdomos gimtąja kalba, realus žinių atotrūkis tarp lietuviškas ir tautinių mažumų mokyklas baigusių mokinių yra dar didesnis.
Skiriasi pasiekimai
Mokinių pasiekimų duomenys rodo, kad tautinių mažumų mokinių lietuvių kalbos pasiekimai yra žemesni nei mokinių, besimokančių lietuvių kalba. 2024 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 20,4 proc. tokiose mokyklose besimokiusių mokinių, kitų dalykų valstybinių brandos egzaminų rezultatai taip pat yra žemesni nei lietuvių ugdomąja kalba besimokančių mokinių. Tuo tarpu iš lietuvių ugdomąja kalba besimokančių mokinių valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vidutiniškai neišlaiko šiek tiek mažiau nei 6 proc.
Mokantis kitų dalykų lietuvių kalbos žinios yra laikytinos pamatu, ant kurio vėliau statomas konkretaus dalyko mokėjimas. Todėl tikėtina, kad nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas tampa trukdžiu, neleidžiančiu tinkamai suprasti kitų mokomųjų dalykų specifikos, kliudantis minčių raiškai žodžiu ir raštu, kas bent iš dalies paaiškina ženkliai menkesnius tautinių mažumų mokyklų abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatus. Be to, neišlaikę valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino arba išlaikę jį žemais balais, tautinių mažumų mokyklų abiturientai negali įstoti į universitetus.
L. Kasčiūnas atkreipia dėmesį, kad vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės elementų – principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai.
Jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Tuo tarpu dabar turime situaciją, kai ministro įsakymu (poįstatyminiu teisės aktu) patvirtintų Bendrųjų ugdymo planų nuostata neatitinka Švietimo įstatyme įtvirtino reikalavimo. Tokia ydinga praktika tęstis negali.
Parengta pagal Seimo kanceliarijos pranešimą
