Gegužės 2 d., penktadienį, 18 val. į Raudondvario pilį kviečia Kauno rajono muziejus. Čia vyks išskirtinės parodos „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyškevičiaus (Tyszkiewicz) XIX a. pab. nuotraukose“ atidarymas.
Čia lankytojai pirmą kartą galės susipažinti su išskirtiniu grafo Benedykto Henryko Tyškevičiaus (Tyszkiewicz) sukurtų akto fotografijų rinkiniu.
Šie darbai iš privačių Lietuvos rinkėjų rinkinių (saugomi Reginos Šemiotaitės, Dominyko Šaudžio ir Algirdo Petraičio kolekcijose) griauna ilgai vyravusį įsitikinimą, kad nuogo kūno vaizdavimas fotografijoje Lietuvoje prasidėjo XX a. pradžioje.
Perrašo akto Lietuvos fotografijoje istoriją
Iki šiol pirmąja akto kūrėja Lietuvos fotografijoje laikyta dailininkė Domicėlė Tarabildienė, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje atlikusi bandymus su autoaktais.
Tačiau B. H. Tyškievičiaus darbai rodo, kad nuogo kūno tema Lietuvos fotografų akiratyje atsirado kur kas anksčiau – dar XIX a. pabaigoje. Raudondvario grafo kūrybinis palikimas atskleidžia jį buvus ne tik vienu pirmųjų keliautojų fotografų bei reportažinės fotografijos pradininku Lietuvoje, piktorializmo atstovu, bet ir drąsiu menininku.
Daugiau kaip 30 neseniai atrastų nuotraukų liudija B. H. Tyškevičiaus gebėjimą subtiliai ir meniškai įamžinti nuogą žmogaus kūną kaip estetinį fotografijos tikslą.
Dalis šių darbų atvirai rodo nuogumą, kiti balansuoja tarp akto ir pasakojimo interpretacijų. „Albumas su moterų aktais Raudondvario grafą B. H. Tyškevičių rodo buvus laisvą asmenybę, drąsų XIX a. pab. kūrėją, nuogą moters kūną regėjusį kaip meną, – sako Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
– Kitame albume esančios nuotraukos, darytos 1895 m., kupinos aliuzijų į nuogą kūną. Autoriaus modeliai, vilkintys plonutėlaičius baltus triko, vaizduoja mitinius graikų ar romėnų dievus.
Keliose fotografijose modelis – tarsi belytė figūra, įkūnijanti romėnų prekybos dievą Merkurijų su sparnuota kepure ir batais, laikantį kaducėjų – lazdą su susipynusiomis gyvatėmis, kuri yra dievo Apolono dovana.
Tai dar viena grafo, kaip kūrėjo, išradingumo forma, parodanti jo išskirtinį meninį skonį, gebėjimą savaip interpretuoti ir atskleisti pasirinktą temą.
Žvelgiant į šiuos B. H. Tyškevičiaus nuotraukų albumus kyla klausimas: kiek ir kokių dar yra pasaulyje išlikusių neatrastų nuotraukų, įtvirtinsiančių Raudondvario grafo kaip išradingo kūrėjo statusą?“ – svarsto menotyrininkas.
Daug metų Prancūzijoje gyvenęs grafas nuo 1884-ųjų aktyviai dalyvavo šios šalies Fotografų draugijos veikloje, o 1898-aisiais tapo garbingo Paryžiaus fotoklubo nariu.
Jo darbai buvo rodomi parodose, skelbiami prancūzų piktorializmo leidiniuose. Visi Raudondvaryje pristatomi aktai sukurti Paryžiuje, asmeninėje B. H. Tyškevičiaus fotografijos studijoje, 1894–1895 metais.
Žvelgdami į šiuos darbus matome, kad grafas buvo atviras meninei ir estetinei raiškai, o nuogą kūną laikė svarbia meno dalimi, pasitelkiama kūrybai. Aktais jis siekė išreikšti jausmus, grožį ir harmoniją – tai būdinga tiek simbolizmo, tiek modernizmo meno srovėms.
Tuo metu kūno atvaizdai dažnėjo ne tik mene, bet ir vaizdinėje kultūroje. Jais buvo siekiama perteikti žmogaus prigimtį, jausmus ir psichologiją, o nuogas kūnas dažnai atlikdavo metaforos funkciją.
Nuogas kūnas: šlovinamas ir niekinamas
Nuogas žmogaus kūnas įvairius menininkus žavėjo dar nuo Antikos laikų. Kalbant apie senovės Graikiją, „nuogybė“ bei „herojiška nuogybė“ yra šiuolaikiniai terminai, apibūdinantys idealizuojantį nuogumą mene. Tuomet jis reiškė jaunystę, grožį, jėgą, tyrumą ir su tuo susijusias teigiamas vyriškas savybes. Moters nuogumo sumanymas atsirado tik Viduramžiais[1].
Europoje Viduramžiais buvo žinomos keturios nuogumo formos, išskirtinė iš jų – nuditas criminalis. Jai priskiriamos senovinės valdovų ir dievų statulos.
Viduramžių mene tokios nuogos figūros ant kolonų buvo vaizduojamos kaip išdidūs stabai, o štai ankstyvosios krikščionybės laikams būdingas seksualizuotas nuogų deivių atvaizdų interpretavimas prieštaravo senovės konvencijoms[2] – Afroditės ir Veneros statulos tada pateiktos kaip mirtinos nuodėmės Luksūrijos (geismo, ištvirkavimo) suasmeninimas, Biblijos veikėjai, tokie kaip Nojus, Lotas ar Jobas, dažniausiai buvo rodomi nuogi tik neigiamame kontekste.
Renesanso laikotarpiu akto žanro praktikavimas buvo įprasta mokomoji priemonė menininkų studijose ir akademijose – dažniausiai piešiant.
Su fotografijos atsiradimu XIX a. aktas tiek kaip terminas, tiek kaip žanras persikėlė ir į šią sritį. Anuomet kūno vaizdavimo neribojo religiniai, mitologiniai ar istoriniai motyvai.
Tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų impresionistų, tokių kaip Renoiras, Manet ir Degas, darbai, rodantys žmones visiškai įprastose padėtyse (dažniausiai gamtoje). Dailininkai sutelkdavo dėmesį į kūno kalbos dalis, siekdami išreikšti vidinį individo pasaulį, jo svajones, viltis, baimes.
Aktas, kaip vidinių nuotaikų ir jausmų išraiškos priemonė, meninės raidos viršūnę pasiekė XX a. ekspresionistų darbuose. Nereikia pamiršti, kad nuogo kūno vaizdavimas taip pat pasitarnavo vojerizmui[3], prisidėjo prie šiandieninių erotinių žurnalų gimimo, o aktai leidiniuose didino pardavimus ir kėlė jų kainas.
Paroda „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyškevičiaus XIX a. pab. nuotraukose“ ne tik papildo Lietuvos fotografijos istoriją, bet ir leidžia naujai pažvelgti į šio laikotarpio fotografijos paveldą bei akto papročius.
Parodos kuratorius – Gintaras Česonis
Paroda lankoma III–VII 10.00–17.30 val. ir veiks iki 2025 m. birželio 22 d.
[1] Rolf Hurschmann, Ingomar Weiler. Nacktheit: A. Mythos; B. Kult; C. Alltag und Sport. In: Der Neue Pauly (DNP). Band 8, Metzler, Stuttgart, 2000, p. 674–675.
[2] Berthold Hinz. Nacktheit in der Kunst. In: Der Neue Pauly (DNP). Band 15/1, Metzler, Stuttgart, 2001, p. 649.
[3] Oliver König. Nacktheit. Soziale Normierung und Moral. Wiesbaden, 1991, p. 112.
Kaip lengva tapti drąsiu menininku.