Šiais metais sukanka Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metis (1525 m. balandžio 10 d.). Vieniems tai siektinas iškilmingas paminėjimas, kitiems „Prūsijos“ vardą primenantis kryžiuočių ar vėliausiųjų nacių smurtas bei žudynės. Tretieji gi nori švęsti buvimą savotišku patvoriu, iš po kurio nubyrėdavo kontrobandinių pajamų.
Priminsiu, vadinamoji Prūsija buvo iki 1525 m., taigi šio pavadinimo naudojimui šiais metais ne 500. Ypač keistai atrodo priimti sprendimai šiuos, 2025 metus Vilkaviškyje, Šakiuose, Šilutėje, …, minėti „paprūsės“ metais.
Svarbiausiai suprasti, kas ir kokia forma ar mintimi buvo nuo 1525 iki pat 1945 ir, galimai, tik tada apsispręsti ką, kiek ir kaip minėti.
Prieš 500 metų
1525.04.10 yra labai svarbi data, kuri iš principo nutraukė egzistavimą banditinės struktūros (Kryžiuočių ordino …), kuri mūsų tautiečiams prieš pora amžių buvo atnešusi kryžiuotiškų žudynių laikotarpį ir feodalinius santykius su baudžiava po Vatikano ir vokiškos Šventosios Romos imperijos padu. Nors, neužmirštinas ir faktas, kad ženkli dalis tuometinės lietuviškos bendruomenės atstovų, ypač gobšesnių bei mažiau atsparių, šių karų pradžioje taip pat buvo įjungti ar patys įsijungę į tas gretas ir vėliau kariavo prieš neatsiklaupusius lietuvius.
Lietuvos ir Lenkijos valstybė (valdovo Žygimanto Senojo asmenyje), formaliai, 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvos sutartimi, parėmė pasaulietinės Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę nuo Vatikano ir Šventosios Romos Vokietijos imperijos. Tuo pačiu ši kunigaikštystė (Alberto asmenyje) prisiekė vasalinę priklausomybę Lietuvos ir Lenkijos valstybei, valdovo asmenyje. Formaliai, Kryžiuočių ordinas, paskutiniojo jo didžiojo magistro Alberto (Albrechto Brandenburgiečio) iniciatyva, buvo pertvarkytas į teokratinę valstybę. Albertas buvo paskelbtas Prūsijos kunigaikščiu (hercogu).
Čia verta priminti, kad Albertas buvo Lietuvių valdovo (LDK) Algirdo vaikaitės, Sofijos Jogailaitės sūnus, t.y. taip pat gediminaičių kilmės didikas.
Galėjo būti ir geriau, tai yra, tuometinio ordino teritorija ar jo didžioji dalis, pavyzdžiui į rytus nuo Osos (Mantavos) upės, galėjo būti suvienyta su Lietuvos valstybe (Didžiąja kunigaikštyste ar karalyste). Albertas vyko į Vilnių ir, manau, siūlė panašų planą, bet „Vilnius” turėjo per daug „penktosios kolonos“. Tiesa, Albertas ir pats neatmetė galimybės būti tokios jungtinės Lietuvos valdovu, tikriausiai kilo klausimas ir dėl Lietuvos religinės pusiausvyros. Krokuvos pusei šis variantas nebuvo palankus.
Lietuvos pusė, o ypač lietuvių tauta turėtume jausti dėkingumą bei pagarbą Albertui ir tuo pačiu jo valdomai kunigaikštystei (ir atitinkamo laikotarpio, po jo valdžiusiems kunigaikščiams, tame tarpe Radviloms) už valstybiniu – teisiniu lygiu pradėtą ir įteisintą lietuvių tautos, kalbos, raštijos, švietimo ir paveldo saugojimą. Ir ne tik.
Alberto ir Prūsijos kunigaikštystės nuopelnai lietuviams ir Lietuvai
1530 m. kunigaikščio Albrechto pavedimu lietuviškos pamaldos buvo įvestos Tilžėje, 1531 m. Karaliaučiuje, 1536 m. Įsrutyje, vėliau dar šimtuose bažnyčių.
1544 m. rugpjūčio 17 d. įkurtas Karaliaučiaus universitetas – itin žymus lietuvių dvasininkų (evangelikų liuteronų) bei lietuvių raštijos darbuotojų rengimo centras. 1544–1829 m. Karaliaučiaus universitete mokėsi jaunuoliai iš maždaug 400 Mažosios Lietuvos vietovių, iš viso apie 13 370 studentų. 1547 m. Karaliaučiuje, išleista Martyno Mažvydo ir partnerių parengta pirmoji lietuviška knyga „Katekizmo prasti žodžiai“.
Verta priminti, kad Prūsijos kunigaikštystė visgi buvo tarsi padalinta, o formaliai suskirstyta į 3 administracinius kraštus, daugumoje etniniu pagrindu. Šiaurės ir rytų kraštas, nuo Deimenos ir Alnos upių į rytus, buvo valdomas Lietuvių valsčių ūkio rūmų, su sostine Įsrutyje. Verta priminti, kad šis miestas įkurtas senojo letų (lietuvių) kulto centro ir gyvenvietės vietovėse, Priegliaus ir Unguros upių santakų erdvėje. Jos pirmasis žinomas lotyniškai užrašytas pavadinimas Lethovys, vėliau kitęs į Letienen, Netienen vardus.
Lietuva kaip provincija ar departamentas
Ilgainiui Lietuvių valsčių ūkio rūmų administruojama teritorija buvo pradėta vadinti tiesiog Lietuva, formaliai – Lietuvos provincija, tik gerokai vėliau – Mažoji (Prūsų) Lietuva.
1701 m. kunigaikštystė paskelbta Prūsijos karalyste, bet pilnai įsiteisina tik po 1715 m., kai įsigaliojo 1713 m. Utrechto sutartis. Lietuva („vakarinė“), vis dar turi šį krašto pavadinimą, Prūsijos kunigaikščio potvarkiuose, tame tarpe ir lietuvių kalba, naudojami terminai „Prūsija ir Lietuva“. 1723–1736 m. krašto valdymas perduodamas naujai sukurtai įstaigai – Lietuvos deputacijos kolegijai. Sostinė iškeliama į Gumbinę.
Provincijos valdymas 1736 m., pertvarkius (panaikinus) kolegiją, perduodamas į Gumbinės karo ir domenų rūmus, bet, 1736-1818 m. kraštas įvardinamas Lietuvos departamentu. Vis dar su Lietuvos vardu.
Tautinio balanso galios virsmas ir pokyčiai
Įvertinus įvykius po karų su Napoleonu, tikėtina, ir lietuvių dalyvavimą abejose pusėse, 1815–1818 m. buvo atlikta esminė reforma, po kurios, nuo 1818 m. administracinio krašto pavadinime panaikinamas Lietuvos pavadinimas – formaliai pervadintas į Gumbinės apygardą. Ji papildomai išplėsta pietų kryptimi, bet sąmoningai atimant lietuvišką Klaipėdos miestą su apylinkėmis (jie įjungti į Karaliaučiaus departamentą vokietinimui).
Beje, po 1815-1818 m. vykdytos reformos, iš Prūsijos kunigaikštystės žemėlapio dingsta ir senasis Sūduvos pavadinimas. 1815 m. „Prūsijos“ žemėlapyje Sūduvos vardo jau nelieka. Beje, ir rusijos imperijai atitekusios Sūduvos dalies pavadinimas, po Augustavo, o vėliau, 1867 m. Suvalkų gubernijos įkūrimo, keičiamas į suvalkiją („saugojamas“ iki pat 2025 m.).
Taigi, tas „ponapoleoninis“ laikotarpis yra ypač svarbus tolesniam lietuviškumo išlikimui. Lietuvą ir Lenkiją pasidalijusi trijulė, ypač rytinis ir vakarinis grobuonys, kartu nusprendė lietuvių (atitinkamai ir lenkų) bei Lietuvos atžvilgiu vengti rizikų dėl galimybės atkurti Lietuvos valstybės savarankiškumą. Vienas į „vakarinę“ – Prūsų Lietuvą įneša sustiprintą vokietinimą, o kitas į „rytinę“ Lietuvą, o tiksliau „lietuviškas“ gubernijas Rusijos imperijoje, stiprų rusinimą ir stačiatikinimą.
Taigi, dėkingumas ir pilna pagarba 500-mečio minėjimui turėtų būti reiškiami tai Prūsijos daliai, kuri buvo Prūsijos kunigaikštystės laikotarpyje – 1525-1701 m., kai lietuviai tą valstybę kūrė kartu su vokiečiais ir mozūrais, ir, kurioje lietuviai, per Lietuvių valsčių ūkio rūmus valdė kunigaikštystės (1/3) dalį – Lietuvą (provinciją). Šioje Lietuvoje dvasininkais ir valstybės tarnautojais galėjo dirbti tik tie, kurie mokėjo lietuviškai, nors šio laikotarpio pabaigoje jau buvo prasidėję bandymai žeminti lietuvių kalbą ir tautybę (pvz. 1681 m. „Dėvėsenos potvarkis“).
Mažesnį dėkingumą ir pagarbą, ir be iškilmingo „500-mečio“ minėjimo, turėtume reikšti tam Prūsijos, jau karalystės (nuo 1701 m.) laikotarpiui, kai Lietuvą dar valdė Lietuvių valsčių ūkio rūmai (iki 1723 m.) iš Įsruties. Panašiai ir su laikotarpiu, kai Lietuvą, jau kaip departamentą, bet jau valdomą Lietuvos deputacijos kolegijos (1723-1736 m.) Gumbinėje.
Šiuo laikotarpiu vis dar negalime sakyti, kad Lietuvoje (LDK ar ATR) sudėtyje esantys vakariniai rajonai (dabartiniai Kybartai, Vilkaviškis, Šakiai, Jurbarkas, …, Palanga) yra „paprūsė“, nes anapus sienos taip pat yra LIETUVA, taip vadinama net ir Prūsijos karaliaus įsakuose. O „Palietuva“ abipus mums patiems turėtų būti nepagarbu.
Mažiau pagarbos turėtume reikšti 1736 -1818 m. laikotarpio „Prūsijai“, bet aukščiausia pagarba ir padėkos žodžiai mūsų iškiliausiems tautiečiams, daugumoje dirbančių vis dar Lietuvos departamentu vadinamame administraciniame krašte. Apie šio laikmečio lietuvių padėtį poemoje „Metai“ puikiai aprašo K.Donelaitis.
Vis dar nėra šiandien minimos „paprūsės“, net ir Jurbarkui ar Tauragei, nes anapus sienos dar yra LIETUVA, taip vadinama ir Prūsijos karaliaus įsakuose, ir K. Donelaičio poemoje „Metai“.
Verta priminti, kad Sūduvos rytinė ir pietinė dalis (su Kybartais, Vilkaviškiu, Šakiais), t.y. tuo metu buvusi LDK / ATR, po III padalijimo, 1795 -1807 m. laikotarpiui pati patenka į „Naujosios Prūsijos departamentą“. Taigi, patvoriu ar menama „paprūse“ galėjo tapti nebent rytinė Alytaus dalis, anapus Nemuno, į rytus.
Po 1818 m., formaliai panaikinus Lietuvą krašto pavadinime (pakeista į Gumbinės departamentą), jis pilniau įgauna Mažosios (Prūsų) Lietuvos vardą, bet jau ne valstybiniu lygiu. Prasideda dar stipresnis lietuvių nutautinimas, gyventojų sudėties statistikų klastojimai, ypač departamento pietinėje pusėje. Dar didesnė pagarba ir padėka mūsų iškiliausiems tautiečiams iki pat 1918-1923 m., kai pagaliau, bent šiaurinė, tos didžią naštą nešusios Mažosios Lietuvos dalis sugrįžo į susijungiančios Lietuvos šeimą.
Laikotarpį nuo 1818 m. palaipsniui, ypač nuo 1862 m., kai valstybės premjeru tampa O.Bismarkas, Lietuvos (departamento forma) beveik nelieka, tad ruožą nuo Kybartų iki Sudargo jau galima vadinti „paprūse“, bet ne 500-metį skaičiuojančia. Pagėgiai ir Šilutė patys buvo toje, jau „Prūsijoje“, taigi, taip pat ne „paprūsė“.
1866-1871 m. Prūsijos valstybės nelieka, ji formaliai tampa Vokietija (imperija). Nagrinėjant patvorių ar „paprūsių“ buvimo ruožus po to, dar lygtai galima kalbėti apie 1914-1918, 1918-1923 ar 1939-1945 m. laikotarpius, bet visi jie jau lygtai turėtų tapti „pavokiete“, ar nuo 1933 m. „pareiche“, ar nuo 1945 m. „paruse“, vėl iš abejų pusių.
Apibendrinant
Suprantu, kad vietinių gyventojų pasakojimų atmintyje ir senuose laikraščiuose išlikę įspūdžiai, kai jie bendravo su anapus sienų buvusia, kartais liaudyje pavadinta „rytprūsija“ ar „vokietija“, kaip nešė kontrabandą, vokietino savo žmones. Suprantu ir to vokietinimo įtaką mūsų kalboje, bet nereikėtų tarsi džiaugtis vokiškų žodžių mokėjimu ir vokietinimus painioti su tarmiškumu, apsileidimu.
Nemanau, kad reikėtų minėti ar populiarinti „patvorių“ atvejus, geriau užsiimti tyrimais, kiek vieni ir kiti atvejai žalos padarė, ką dar galima išsaugoti, atkurti.
Apibendrinant – minėkime Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500-metį, nagrinėkime jos įtakoje susidariusios Lietuvos (provincijos) sukūrimą, jos pasiekimus bei įtaką lietuvių tautos ir valstybių išsaugojimui bei atgimimams.
Kartais susidaro įspūdis, kad Klaipėdoje galimai bandoma grįžti prie okupacinių valdžių atneštų pavadinimų- Vilhelmo kanalas ( buvo Klaipėdos kanalas), Karalienės Luizės tiltas, Frydricho turgus, Lindenau mokykla…. Tarsi nebuvo 1923 m. sukilimo, kurio dėka Klaipėda grįžo Lietuvai. Gal tinkamai įamžinkime to sukilimo dalyvius? Klaipėda- kuršiškos kilmės pavadinimas, tai gal vadinkime Klaipėdos vietas baltiškais ( kuršiškais, žemaitaiškais, skalviškais ) pavadinimas?
Išsamu ir teisinga.
Mums lietuviams priesakas yra Vytauto Didžiojo žodžiai: „Prūsų kraštas – taip pat mano tėvų ir protėvių žemė, ir aš jos reikalausiu iki pat Uosos, nes čia yra mano tėvų palikimas!“
Jeigu kada nors ateityje Lietuvai pasitaikytų galimybė atgauti prūsų kraštą, tai turėtume jį imti nedvejodami. Kad nebūtų tokių idiotiškų poelgių kaip sniečkus’o, kuris, kalbama, po karo atsisakęs prijungti Karaliaučiaus kraštą prie okupuotos Lietuvos.
Nežinau, tai tiesa ar melas, bet tuomet aiškino, esą, jį vertė, tačiau jis gudravo ir išsisuko, nes susijungus, ten gyvenę kolonistai būtų pasklidę ir po Lietuvą (tais laikais nebuvo leidžiama laisvai keisti gyvenamąją vietą) – būtume dar labiau praskiesti.
Tuo metu kolonistų ten dar beveik nebuvo, privažiavo netrukus, kai kraštas tapo “niekieno”
Iš pat pradžių rusai ten pristeigė lagerių.
gi ne rusai tuose lageriuose kalėjo…
Žinoma, ne lageriuose jie gyveno. Kaip ir visoje Lietuvoje, jie apsigyveno pasitraukusių, išžudytų, įkalintų, ištremtų ir jau negrįšiančių namuose. Vos pasitraukus vokiečiams, jie vagonais buvo atvežami į „išvaduotas” vietoves ir apgyvendinami. Mano vaikystės namus ir Vilniuje, ir priemiestyje, kur vėliau išsikėlėme, supo būtent tokie – naujieji gyventojai. Negalėdavai atsistebėti, kaip jie galėjo taip puikiai, skoningai ir gana pasiturimai namus įsirengti – negi viską atsivežė iš savo namų Rusijoje? – Ir tas puikias užuolaidas, ir staltieses, ir pilnas spintas patalynės, staltiesių, rūbų, pilną indaują (žinoma, ne tokių indų, kokių po karo kartais buvo galima parduotuvėje įsigyti, pusdienį eilėje pastovėjus, ir kur ne kiek reikia, o tik, kiek leidžia, galėjai pirkti – jei pinigų turi), įv. virtuvės reikmenų… Ir, žinoma, baldai… Juk viso to į vieną „polutarkę” nesutalpinsi?!
Neteisinga potencialų rusų kolonistų skaičių tame krašte prilyginti šiandienos jų gyventojų skaičiui. Jeigu kraštas nuo karo pabaigos būtų priklausęs Lietuvai, tai rusų ten būtų gerokai mažiau, o lietuviai tame krašte dabar sudarytų gal net daugiau kaip pusę gyventojų.
Išprašius ruskių okupantų kariuomenę, karinį jūrų laivyną ir karinę aviaciją iš Prūsijos žemių, neskaitant valkataujančių kačių šunų, liktų tuščia žemė mūsų šeimininkavimui.
Kad Sniečkus atsisakė Karaliaučiaus yra gryniausia sovietinio tipo propaganda vidaus valdymo tikslais. Mat tos propagandos prireikė tam, kad užtildžius tarp buvusios 16-osios lietuviškosios divizijos ir kitų Lietuvoje apsigyvenusių “frontovykų” bei apskritai tarp žmonių sklidusį nepasitenkinimą, kad Karliaučius nbuvo nepriskirtas prie Lietuvos. “Frontovykai” – partijos nariai turėję postus valdžioje ir eiliniai, matydami, kad Lenkijai, beveik nekariavusiai fronte prieš vokiečius, atiduota tiek daug “frontovykų” užkariautų žemių, laikė, kad Lietuvai, kurią jie laikė savo šalimi, nepriskyrus Karaliaučiaus, kai jos visa divizija kovėsi fronte kažkur net nuo Kursko, yra baisiai neteisinga, kad jiems padaryta skriauda ir kad ji turi būti ištaisyta. Kad tai užtildžius ir buvo pirmiausiai partijoje, o per tai žmonėse paleistas gandas, kad čia ne Maskva kalta, pats pirmasis sekretorius Sniečkus Karaliaučiaus atsisakė. Tai girdėti pasakojimai, kurie labai panašūs į tiesą.
Prisimenu LRT ekspedicijos laidą apie dabartinėje Gudijoje, Gervėčių apylinkėse gyvenančius lietuvius ( Gudijos valdžia dar nebuvo uždariusi lietuviškų mokyklų ir draugijų) . Berods Rimdžiūnų lietuvių bendruomenės pirmininkas pasakojo, kad Gervėčių ( apie 100 km į rytus nuo Vilniaus) apylinkių lietuviai kreipėsį į aukščiausią sovietų sąjungos valdžią, prašydami prijungit Gervėčių kraštą prie Lietuvos . Atsakymas buvo neigiamas, neva šis kraštas priklauso ne Pabaltijo, bet Gudijos karinei apygardai, tad viskas liko kaip dabar yra.Toks įspūdis, kad Lietuvos valdžiai tie Gudijos lietuviai su uždarytomis lietuviškomis mokyklomis ir draugijomis galimai nerūpi- Lietuvos valdžia galimai labiau rūpinasi imigrantais gudais, atvykusiais iš Gudijos į Lietuvą.
Gudai yra Lietuvai užuovėja tiek nuo lenkinimo, tiek nuo rusinimo, todėl nelaimių atveju jiems dera padėti. Dėl valdžios tai lietuvybe ji net Lietuvoje nesirūpina, ką jau kalbėti apie Gudiją. Antai lietuviškuose žodžiuose vietoje valstybinių lietuviškų raidžių sutupdė lenkiškas ir žiūri į žmonėms akis lyg niekur nieko nebūtų padarę…
Valdžia demokratijos, žodžio laisvės atveju pareigos girdėti moralus neturi. Valdžiai poveikis galimas tik per teisę – piketuok, nerink ir pan. O kai išrinkai, tai jau jos valią kentėk arba atstatydink. Laikas įsisąmonint kokios svarbos yra demokratijos šalyje rinkimai, kaip svarbu juose dalyvauti ir suprasti ką per žmogų į valdžią renki
Ar tamsta toks naivus, ar tik apsimetate? Jokios ” gudų užuovėjos” nuo lietuvių rusinimo nėra :”Lietuviškose Baltarusijos mokykloje nuo kito rugsėjo nebebus dėstoma lietuvių kalba – mokoma turės būti tik rusų arba baltarusių kalbomis.” delfi.lt/news/daily/lithuania/musis-tarp-vilniaus-ir-minsko-del-destymo-kalbos-lietuviskose-baltarusijos-mokyklose-90049327
Matosi, kad nelabai gaudaisi kas pasakyta – kad užuovėja nuo lenkinimo yra Gudijos valstybės egzistavimas, o ne tai, ar ten bus viena kita lietuviška mokykla.
Mano nuomone, tamstos postringavimai galimai primena “licvinistų” “teorijas”.
Ką tau kas primena, tai paties apsišvietimo problema. Nieko padėti negaliu.
Neįsižeiskite dėl “p. Skutas” komentarų, tegul sau gyvena savo fantazijų pasaulyje.
O ko čia įsižeisti, – kad “ne lenkiškai” Lietuvoje giedu…
O ko čia įsižeist- ačiū Dievui, gyvename laisvoje šalyje- ir “P.Skutas” turi teisę skelbti savo fantazijas.
Taip, jis turi tam teisę, kaip ir “dar” – skelbti savo “ekspedicines” nykumas… Tiesa, regis, buvus ne Lenkijos, o Lietuvos LRT finansuotas…
Taip jo, jeigu kada nors ateityje Lietuvai pasitaikytų galimybė atgauti prūsų kraštą, tai turėtume jį imti nedvejodami.
2022 kovo 14, laiškas išsiųstas į Rusijos ambasadą perduoti Putinui.
(Ištrauka iš laiško turinio)
” Vladimirai Vladimirovičiau, nedelsiant sustabdyk LDK Ukrainos žmonių žudynes, visiems laikams išvesk kariuomenę bei atitrauk karinį jūrų laivyną ir karinę aviaciją iš:
– LDK Ukrainos (ir jos Krymo) žemių;
– LDK Baltarusijos (Gudijos) žemių;
– Baltų genčių Karaliaučiaus (Tvankstės) krašto žemių, užsilikusius dar nuo žiauriųjų stalinistinių laikų bei perduok šeimininkavimą šiose žemėse LDK Lietuvai.”
Lietuviai, mūsų pareiga – išprašyti ruskius okupantus iš Karaliaučiaus, iš Tvankstės.
>LKJP
Kalbėjome dėl prūsų krašto atgavimo su Lenkijos lietuviais prūsais. Pasakė, kad pačių prūsų, kurių daug išsikraustė į Lenkiją, tai, beveik nelikę.”Kas tada gyventų tame prūsų krašte?”, – klausimas. Į ten seniai taikosi lenkai. Ir ne be reikalo, matyt. Įdomu bus, kai baigsis karas Ukrainoje, nes reikės tarptautinei visuomenei spręsti kartu ir Karaliaučiaus, uždelstą po II – o Pasaulinio karo, priklausomumo kam nors klausimą. Žodžiu, š…
dorzeczy.pl/opinie/280465/gen-skrzypczak-chce-by-polska-odzyskala-kaliningrad.html
Vienareikšmiškai, priimdama sprendimą, tarptautinė visuomenė išmintingai pasielgs žinodama, kad tik mums baltų lietuviams dera baltų prūsų kalbos atkūrimas, kaip ir šeimininkavimas baltų Prūsijoje dera tik mums, ne lenkams, ne vokiečiams. Juk yra bandymas puoselėti prūsų kalbą Lietuvoje.
Lietuvoje galėtų gyventi 25 milijonai mūsų, Prūsijoje dar 10 milijonų mūsų, lyginant su Anglija, tik reikia atsikratyti mums komunistinio režimo.
>jo
Vytauto Didžiojo žemė… O, kieno žemė taps Vilniaus kraštas, kai bus įgyvendinta “Lenkijos ministro pirmininko kanceliarija ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengta “Lenkų kalbos ir lenkų bendruomenės Lietuvoje išsaugojimo ir vystymo strategija “Vilniaus kraštas 2040”? Negana to, prie Kauno tarptautinės gimnazijos (direktorius Erikas Griškevičius) Ramybės parke nesenai buvo pastatytas paminklas Aleksandrui Jogailaičiui su karališka karūna ant galvos galimai su ta pačia, tendencija, kad bus paruošta žinia, jog “Lenkijos ministro pirmininko kanceliarija ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengė dokumentą “Lenkų kalbos ir lenkų bendruomenės Lietuvoje išsaugojimo ir vystymo strategija “Kauno kraštas 2040”. Panslavizmas yra panslavizmas – diktatūra tam vykdoma nuolat.
Įdomių duomenų pareikta. Galima manyti, kad Albertas pratęsė Jogailos lenkišką politiką Vytauto lietuvybės atžvilgiu, kad Lietuva netaptų iki Osos upės kaip Vytauto tėvonija, t.y. veikė, kad tos žemės tik šiek tiek liktų lietuviškos, tačiau netaptų Lietuvos teritorija. Tokiu atveju galimai Vilniuje buvus dar tikruosius gediminaičius, vytautaičius menančiuosius nederėtų vadinti “penktąja kolona”.
>Vilna
Prisimenant, kad 1.410 m. Žalgirio mūšio metu planetoje gyveno vos 425 milijonai gyventojų (World Atlas, Kingfisher, London), tenka konstatuoti (KU leidykla/2023, “Ist. par. į Lietuvą”, e-formatas, p. 72-73) sekančiai: “Pamario (Vyslos – Nemuno) kultūra yra priskiriama archeologinei akmens amžiaus III-čio tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos virvelinės keramikos kultūrai. Ji buvo paplitusi nuo Aistmarių ir toliau pietvakariuose iki Kuršmarių šiaurėje. Kokie žmones kūrė šią kultūrą? Pirmajame rašytiniame šaltinyje (1231 m. pop. Grigaliaus IX bulė) matosi, kad iš vakarinio Vyslos žemupio kranto į rytinį buvo išspausti pamedėnų genties (baltų, – aut.) žmones ir nuo tada dėl išėjimo prie Baltijos jūros Aistmarių kryptimi užvirė nuožmi kova tarp nuolat teritoriją puolančių vokiečių, lenkų, švedų, danų kovinių dalinių ir nuo jų besiginančių Pamario baltų tol, kol nuo Vyslos iki Nemuno įsigalėjo tarptautinis kryžiuočių ordinas. Baltai norėjo atgauti senąsias žemes (1.410 m. Žalgirio mūšis), tačiau tuo pasinaudojo daugiausia lenkai . Kalba yra dvasinės kultūros požymis ir čia prie ankstyvosios Baltijos aptinkame daiktinius jos įrodymus kaimų, miestų ir miestelių pavadinimuose: Gadynė (Gdansk), Eilumys (Malbork), Medė – Metė (Gdakovo – Gadakovo), Tvankstė (Kaliningradas), Arnava (Marjinsk), Labguva (Polesk), Juodkrantė, Šilutė ir LAIKĄ iš centro Arnavoje Klaipėdos – Laikpėdos kryptimi, Pamario baltų valstybės įkūrimą rodantį, 14.270 m. pr. Kr. knygos E – FORMATO 72 – 73 puslapiuose. Dėkoju.
Gdansko pavadinimą kai kurie kalbininkai kildina iš prūsiško žodžio gudde- miškas,giria; gudan- girių žmonės, giriniai.
Gal gudde ( giria,miškas ) artimas lietuviškam žodžiui (medžių) guotas?
ir… Danzig (iki atsirandant Gdanskui)
Gal ir Guotoniškis , ar prūsiskan Gudaniskan?
“Lenkiškas” DI, matyt, serveryje įtaisytas neleidžia perduoti minčių pačiam.
Kad Lenkija su Jogaila Vytautą dėl Lietuvos teritorijų susigrąžinimo imantis Žalgirio mūšio suvedžiojo už nosies, tai akivaizdu. Nes Užnemunės dalį pradedant Gumbine, Vištyčiu, Suvalkais, Augustavu, Baltstoge, kaip Traidenio apleistą įsigalint joje Mozūrams su Ordinu – Lietuvai iš jų jau buvo atkovoję Butigeidas, Vytenis, taigi po Žalgirio ta Užnemunė praktiškai tik galutinai buvo patvirtinta kaip Lietuvos teritorija. Gi faktiškai Vytautas Lietuvai negavo ne tik tėvonijos iki Osos upės, bet net ir Klaipėdos. Taip Lietuva tapo galutinai parklupdyta 1413 m. Horodlės sutartimi.
Lietuviškų prūsiškų vietovardžių žemėlapis.
ht tps://townames.carto.com/viz/94ce426a-5b5e-11e4-b74c-0e018d66dc29/public_map
Šiaip jau keista, kad į pietus nuo Geldupės XVII a. pradžioje gyventa mozūrų daugumos, lietuvių ir vokiečių ten mažuma. Juk ten randame vietoves Vydminai ( Wydminy) , Vilkai ( Wilkasy), Šventainiai ( Swiętajno), Ungura, Geibutai ( Hejbuty), Ragainiai ( Rogojny), Šeškai ( Szeszki).
Kas čia keista? Juk, deja, čia ne vienintelis kraštas, kur lietuviai traukėsi ir nyko, o lenkai, belorusai, vokiečiai lietuvius ir prūsus asimiliuodami plėtėsi.
Tik tai gal teisingiau būtų sakyti Galdapė? O Willkassen, Wilkasy tikriausiai būtų Vilkasai ar Vilkasiai, nes -as- čia, turbūt, ne galūnė o priesaga? Su tokia priesaga vietovardžių Prūsijoje yra ir daugiau: Zukasai, Vainasai, Garbasiai…
Galbūt, kaip Svėdasai, Čedasai, Zarasai rytų Aukštaitijoje?
Mozūrai yra atsiradę II- o tūkstantmečio pirmais šimtmečiais sumišus germanams, slavams ir baltams buvusioje lietuvių jotvingių (veikiausiai žemaičių, sūduvių genčių) gyventoje teritorijoje. Yra pagrindo manyti, kad tai yra kronikose Žemaičiais vadintos žemės, kurias karalius Mindaugas, vėliau Vytautas dovanodavo Ordinui. Ryčiau nuo Geldapės (Vištytis), matyt, gyveno sūduviai. Vėliau dalis Žemaičių spaudžiant krikščionybei ir feodalizmui kėlėsi už Nemuno į Lietuvą ir Kuršius, kita – veikiau didesnė dalis liko tose vietose gyventi, todėl išliko lietuviški vietų pavadinimai. Be to, lietuvių kalboje žodžiai žemas ir mažas yra sinonimai. Taigi pasilikusiems gyventojams išliko Mažūlų arba su prūsams būdingu ‘z’ vietoje ‘ž’ Mazūlų pavadinimas, kurį, matyt, dalis aplinkinių vartojo su -ūr- priesaga, taigi nusistovėjo šios priesagos pavadinimas – Mozūrai. Jotvingiams kapituliavus prieš Ordiną – sūduviai priverstinai buvo nukelti arčiau pajūrio. Plečiantis kalbiniam lenkėjimui per bažnyčią buvę žemaičiai – mažūlai/mozūrai gyvendami sumišai su dalimi lietuvių ir germanų sulenkėjo, liko tik tos žemės vardas kilęs iš lietuviško žodžio mažas. Ši tradicija, matyt, sąlygojo ir Mažosios Lietuvos pavadinimo atsiradimą. Taip aiškintinas mozūrų daugumos gyvenimo XVII a. pradžioje palei Geldapės upę faktas. Taigi ta dauguma gyventojų mozūrų tais laikais buvo žemaičiai lietuviai kaip apktikštyti galimai jau kalbantys lenkiškai.
Fantastiška fantastika!!! Ne visi supranta tokius minties šuolius! Rašote, kad „yra pagrindo manyti“, o, jei ne paslaptis, ar galite atskleisti tą pagrindą, autorių pavardes ir pavadinimus literatūros, kurioje yra aprašytas tas pagrindas?
Pagrindas “tai manyti” yra iš daugelio mokslų sulasiotos žinios, šaltinių (istorijos, mitologijos, kalbotyros, etnologijos, archeologijos, etnografijos ir t.t.) faktai, mokslininkų rašiusiųjų tais klausimais išsakytos mintys. Tos žinios lasiotos iš K. Būgos raštų, V. Toporovo “Prūskij jazyk”, V. Ivanovo kalbotyros darbų, V.Mažiulio Prūsų kalbos etimologinio žodyno, N. Vėliaus, M. Gimbutienės darbų, E. Gudavičiaus, kitų istorikų darbų.
Kad “ne visi” supranta “šuolius” tai ne nuostabu, juk Lietuva gyvena, jos sąmonė per amžius maitinta ir dabar per 35 m. Laisvės laikotarpį maitinama Lenkijos savo naudai, matyt, kartais ir ne kritiškai vertinant („perskaitant“) kronikas, rengtomis Lietuvos ir regiono istorijomis.
Tai, konkrečiai, kuris autorius, kuriame darbe, kuriame puslapyje išvedžioja, kad Žemaičiai neva vadinosi dar ir Mažūlais, o šie (turbūt, dėl japonų kalbos įtakos?) L pavertė į R ir tapo Mazūrais?
Dėmesio! Maloniai kviečiame į protesto mitingą prieš planuojamą įvesti nekilnojamojo turto mokestį! Renkamės Vilniuje, Katedros aikštėje balandžio 27 dieną 15 valandą (sekmadienį)!!!
kas kviečia, kas organizuoja?