Mėgėjų „archeologija“: leisti ar drausti?

Archeologija žavi daugelį, todėl nenuostabu, kad į tokių radinių paieškas leidžiasi ne vienas mėgėjas. Kiti ir be metalo ieškiklių, kaip tikina, plika akimi pavaikščioję po arimus suranda išskirtinių radinių.

Mėgėjų „archeologija“

Daugeliui tai tampa pomėgiu. Pilietiški mėgėjai savo atsitiktinai rastus radinius pristato Kultūros paveldo departamentui (KPD). Po žinovų įvertinimo radiniai keliauja į atitinkamus muziejus, kuriuos parenka Kultūros ministerija.

Radėjui už atsitiktinai surastus istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išmokamas atlyginimas. Vien pernai į KPD žmonės pristatė daugiau kaip 900 radinių (suskaičiavus kiekvieną atskirai).

Tačiau asmenys, susižavėję tokiu užsiėmimu, turi žinoti, kad metalo ieškiklio negalima naudoti ne tik kultūros paveldo vertybėse, jų apsaugos vietose. Tačiau ir draudžiama ieškoti antikvarinių, archeologinių ir kitų Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (KKVAĮ) įvardintų radinių.

Tokiems radiniams priskiriami archeologiniai radiniai; etninės kultūros medžiaginiai pavyzdžiai; kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu; šaunamieji ir nešaunamieji ginklai; vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai; muzikos instrumentai.

Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; kilnojamieji daiktai, turintys numizmatinę, sfragistinę, heraldinę ar filatelinę vertę, faleristika, ordinai ir medaliai; mokslo, technikos ar technologijos istoriją apibūdinantys kilnojamieji daiktai.

Taip pat rinkiniai, komplektai ar kitokie dariniai kaip visuma, nesvarbu, kokia atskirų dalių vertė ir rūšis; rinkiniai, reikšmingi paleontologiniu, zoologiniu, botaniniu ar anatominiu požiūriu.

Taip pat meninių, istorinių ar religinių vertybių dalys; fotografijos ir kino juostos, jų negatyvai; dokumentai, sukurti ant bet kokio pagrindo; antikvariniai daiktai.

Pagal minėtą įstatymą, visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyse, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti aukščiau išvardyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, pereina valstybės nuosavybėn. Legaliai tokių daiktų ieškoti gali tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nurodyti atestuoti tyrėjai.

Juodieji archeologai

Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai nelegalūs kasinėtojai, vadinamieji juodieji archeologai, išrausia piliakalnių kultūrinius sluoksnius, rausia pilkapius, plokštinius kapinynus ieškodami praeities artefaktų.

Jie taip daro ketindami juos nelegaliai įgyventi rinkoje ar pasilikti sau kaip renkamus daiktus, pardavinėja internete ir pažeidinėja įstatymus. Šiemet juodųjų archeologų pėdsakai pastebėti ant Liaudiškių piliakalnio Zarasų rajone.

Žvelgiant iš šalies, riba tarp sąmoningų mėgėjų-ieškotojų ir juodųjų archeologų kartais sunkiai nustatoma. O ir iš atnešto radinio nelengva suprasti, ar tikrai jis buvo rastas atsitiktinai. Ar visgi daiktas iškastas neleistinoje vietoje. Kai kas sako, jog nešti bijo vien dėl to, kad nebūtų apkaltintas neteisėtai juos turintis.

Lietuvoje susiklosčiusi padėtis dėl mėgėjiško metalo ieškiklių naudojimo įvairių antikvarinių daiktų paieškoms netenkina nė vienos suinteresuotos pusės.

Reikia skubių pokyčių

KPD direktoriaus Vidmanto Bezaro teigimu, pagal instituciją pasiekiančias žinias ir laiką, kurį departamento žinovai turi skirti pažeidimų išaiškinimui ir administracinių nusižengimų tyrimui, tokių paieškų reglamentavime reikia skubių pokyčių. Tiek griežtinant „nelegalų“ atsakomybę, tiek nustatant aiškią ir visoms pusėms suprantamą tvarką.

Ji turi remtis paieškų vykdytojų ir žinovų bendradarbiavimo, nuolatinių žinių keitimosi bei privalomo kvalifikacijos kėlimo ir mokymosi principais.

Ir artimiausiu metu tai bus departamento pirmenybe, belieka tikėtis aktyvesnio ir glaudesnio tiek valstybės institucijų, mokslo įstaigų, tiek nevyriausybinio sektoriaus (pradedant Lietuvos archeologijo draugija, baigiant metalo ieškiklių naudotojų asocijuotais nariais) bendradarbiavimo ir indėlio.

Plačiau savo įžvalgomis apie mėgėjišką „archeologiją“ metalo detektoriais pasidalino KPD direktoriaus patarėjas Robertas Motuzas. Taip pat ir KPD vyriausiasis žinovas Ričardas Dediala, archeologas, Klaipėdos universiteto doc. dr. Gintautas Zabiela, archeologas, Vilniaus universiteto prof. dr. Albinas Kuncevičius.

Robertas Motuzas: „Galimas scenarijus – Estijos pavyzdys“

„Lietuvoje institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, privalo laikytis teisės aktų, draudžiančių antikvarinių ir kitų kultūrinę vertę turinčių daiktų paieškas metalo ieškikliais. Todėl KPD darbuotojai kiekvieną asmenį, pastebėtą su metalo ieškikliu, turi prevenciškai patikrinti, apklausti.

Tokia susidariusi padėtis neleidžia užmegzti savitarpio pagarba grįstų santykių su visuomene, kyla įtampos. Dalį visuomenės, norinčios užsiimti šia veikla, piktina institucijų požiūris. Taip pat teisės aktų neišsamumas, apeliuojama, kad dalyje Europos šalių ši veikla yra legalizuota ir detaliai reglamentuota.

Profesionalūs archeologai taip pat neturi vieningos nuomonės. Iš vienos pusės baiminamasi, kad mėgėjiškų paieškų legalizavimas sudarytų sąlygas dėl nežinojimo ar kitų priežasčių sunaikinti galimas archeologinio paveldo vertybes.

Taip pat, kad nemoksliniais būdais surinkta medžiaga neleistų daryti pagrįstų išvadų apie mūsų praeitį, archeologiniai radiniai būtų pasisavinti ir nepatektų į muziejus.

Tuo tarpu kita dalis archeologų jau ir dabar pasitelkia žmones, mokančius naudoti metalo ieškiklius, ir atlieka didelio masto archeologinius tyrimus. Jie šviečia šia veikla užsiimančius piliečius ir mano, kad jie galėtų reikšmingai prisidėti prie archeologinio paveldo tyrimų.

KPD mėginimai spręsti problemą

KPD pastaruosius metus bando rengti pokyčius šioje srityje, kreiptis į kultūros paveldo politiką formuojančias institucijas, kaip Kultūros ministerija, prašant platesnių diskusijų šiuo klausimu ir atsižvelgiant į diskusijų rezultatus sutvarkyti teisinę šios srities bazę.

KPD kaip vieną iš galimų scenarijų pristatė visai neseniai atliktus pakeitimus Estijoje, kuomet mėgėjiškas metalo ieškiklių naudojimas buvo legalizuotas ir reglamentuotas. Šiuo metu Estijoje 18 metų sulaukę piliečiai, baigę specialius 3 savaičių mokymus, gali kreiptis į Estijos nacionalinę paveldo tarnybą prašydami leidimo paieškoms.

Leidimus gauna pateikę minėtų mokymų pažymėjimą ir jei per praėjusius metus nėra pažeidę kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų.

Prieš pradėdamas paieškas metalo ieškiklio naudotojas turi pranešti atsakingiems darbuotojams ir nurodyti laiką, vietą ir kitus duomenis apie paieškas. O baigęs žvalgymus metalo ieškikliu per tam tikrą terminą privalo pranešti apie jų rezultatus.

Tada atsakinga institucija gali spręsti, ar tam tikri radiniai privalo būti perduoti muziejams, ar paliekami radėjui. Jei radinys paliekamas radėjui, tada jis negauna jokio atlygio. O jei paimamas į muziejų, atlyginama iš specialaus valstybinio fondo, kuris pastaruoju metu Estijoje siekė 40 tūkst. eurų.

Taip pat svarbu paminėti, kad Estijos Nacionalinė paveldo tarnyba sukūrė gaires, kuriose nurodoma, kokie radiniai turi būti paliekami vietoje (in situ), o kurie gali būti iškasami be archeologo, t.y. paties metalo ieškiklio naudotojo ir įtraukti į ataskaitą.

Pažymėtina, kad metalo ieškikliu besinaudojantys asmenys būtinai turi gauti žemės valdytojo sutikimą vykdyti paieškas jo žemėje. Taip pat, prieš naudojantis metalo ieškikliu reikia patikrinti, ar numatomos paieškos vietos nepatenka į kultūros paveldo vertybių teritorijas ar jų apsaugos vietas.“

Ričardas Dediala: „Keisti įstatymus – ne taip paprasta“

Ši problema departamento sumanymu jau anksčiau buvo pradėta nagrinėti Kultūros ministerijoje. 2017 metais kultūros ministro įsakymu „Dėl darbo grupės neteisėtų archeologinių kasinėjimų užkardymo ir prevencijos klausimams nagrinėti sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė.

Į ją įėjo Generalinės prokuratūros, Policijos departamento, Kultūros ministerijos, Lietuvos archeologijos draugijos atstovai. Jai buvo pavesta išnagrinėti esamas archeologinio paveldo nelegalaus kasinėjimo ir neteisėtos prekybos archeologiniais radiniais užkardymo ir prevencijos problemas.

Metalo ieškiklių naudojimo leidimų galimybės

Darbo grupės posėdyje 2017 metų gruodžio 12 d. buvo nutarta plačiau apsvarstyti metalo ieškiklių naudojimo leidimų galimybę, teisinį tokios veiklos reglamentavimą.

Per antrąjį darbo grupės posėdį 2018 metų vasarį KPD atstovas pristatė papildomo metalo ieškiklių naudojimo, ieškant kultūrinę vertę turinčių daiktų, reglamentavimo galimybes. Taip pat įsipareigojo pateikti gerųjų užsienio šalių pavyzdžių.

Nors Departamentas apibendrintas žinias (daugiausiai – remdamasis Europos archeologijos konsiliumo renginiuose aptariama problematika bei Estijos paveldo apsaugos institucijos (angl. National Heritage Board of Estonia, est. Muinsuskaitseamet) praktika) pateikė dar 2018 m., bet darbo grupės veiklos nepratęsė.

Paskutinį kartą apibendrintos žinios ir raginimas šią problemą spręsti iš Departamento Ministerijai teiktas 2020 metų sausio 30 d. – tikimės aktyvesnių veiksmų.

Akivaizdu, kad metalo ieškikliavimas sunkiai suvaldomas dėl teisinio reglamentavimo spragų.

Deja, neužtenka pakeisti vieno teisės akto ir stebuklingai pasikeis dabartinė padėtis. Nes metalo ieškiklių naudojimas aptartas Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (KKVAĮ).

Taip pat Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (NKPAĮ), Paveldo tvarkybos reglamente (PTR) „Archeologinio paveldo tvarkyba“, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2010 06 30 įsakyme „Atlyginimo už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius taisyklės“.

Problema nėra tik sumanymo ir koncepcijos klausimas, o kelių hierarchiškai skirtingų teisės aktų modifikavimo klausimas, reikalaujanti netrumpo laiko.

Į metalo ieškiklių naudojimo problemą galime žvelgti iš trijų pusių

1) visiškai uždrausti metalo ieškiklius; 2) palikti status quo; 3) sugalvoti sprendimą. Pirmas variantas sunkiai įmanomas dėl teisinių klausimų bei to, kad ieškikliai niekur stebuklingai neišnyks ir viskas vis tiek vyks, tik ne taip viešai, kaip dabar.

Antras variantas (dabartinis) yra probleminis, bet, nepaisant visų ydų, jis veikia ir matome daug gerų pavyzdžių, tačiau matome ir daug blogų pavyzdžių.

Trečias variantas yra sudėtingiausias, nes paliestų, kaip jau minėjau, daugelį teisės aktų, be to, neturime konceptualios vizijos, kaip efektyviai spręsti šią problemą, nebent siūlyti estiškąjį pavyzdį.

Įstatyminės spragos

Analizuojant metalo ieškiklių naudotojų elgesį išryškėja kelios įstatyminės spragos bei keli būdai, kurie leidžia išvengti teisės aktuose numatytų sankcijų. O taip pat ir balansuoti tarp nusikalstamos veikos ir legalių veiksmų. Šiandien matome, kad yra asmenų, grupių, kurie neblogai žino, kaip išvengti teisinės atsakomybės.

2019 m. į KPD buvo pristatyti daugiau nei 900 radinių, turinčių vienokią ar kitokią kultūrinę vertę (dalis jų – įvairūs smulkūs daiktai: monetos, plombos ir t.t.). 2020 metais į KPD kreiptasi ir radiniai pristatyti jau 8 kartus. Ši statistika atspindi tai, kad gyventojai vis labiau bendradarbiauja su KPD ir tampa atsakingesni.

Tiesa, KPD pati seka ir gauna pranešimus apie socialiniuose tinkluose skelbiamus atsitiktinai rastus archeologinius ar kitus, kultūrinę vertę, turinčius radinius.

KPD, reaguodamas į pranešimus, atlieka prevencinius veiksmus – praneša piliečiams apie pareigą pristatyti atsitiktinai randamus kultūrinę vertę turinčius radinius. Arba, imamasi ir griežtesnių priemonių – asmenims taikoma administracinė atsakomybė, radinių konfiskacija.

Reikia pastebėti, kad gyventojai dažnai kreipiasi į KPD dėl žinių apie metalo ieškiklių panaudojimo galimybes, šios žinios skelbiamos ir kpd.lt rubrikoje „Klausiame departamento“.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad KPD neturi tikslo visus bausti. Paprastai geranoriškai radinius pristatę asmenys nėra baudžiami. Prašoma tik, kad jie laikytųsi „Atlyginimo už istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turinčius radinius taisyklių“, t. y. nurodytų vietą, kur rado, kada rado, aplinkybes ir t.t.

Sankcijos taikomos tuo atveju, jeigu gauname pranešimus apie socialiniuose tinkluose parduodamus ar tiesiog skelbiamus archeologinius radinius. Jie neteisėtai iškasti, o šiuos radinius radę asmenys jų nepristato Departamentui. Svarbiausia – tikslingas ir nenutrūkstamas švietimas.

Archeologijos radinių vertė atsiranda iš jų tinkamo ištyrimo, mokslinių žinių pritaikymo konkrečiam atvejui. Visuomenė turi suprasti, kad archeologija yra vis mokslas, kuris, naudodamas specifinius būdus, atskleidžia reikšmingas žinias apie visuomenės praeitį.

Todėl būtina ieškoti tinkamų formų, kaip metalo ieškiklių naudotojai galėtų atnešti naudą tyrinėjant visuomenės praeitį ir nesudarytų sąlygų mokslinėms žinioms būti sunaikintoms.

Analizuojant diskusijas šiose ieškotojų grupėse, tampa aišku, kad daugiausia radinių metalo detektorių naudotojai vis tik pasilieka sau, dalis yra parduodama kitiems besidomintiems asmens už pasiūlomą kainą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į metalo ieškiklių naudotojų gebėjimų stoką (bazinių archeologinių žinių neturėjimą), t. y. nesugebėjimą identifikuoti rastų radinių.

Liūdina, kad socialiniuose tinkluose asmenys juodina Departamentą, radinių nepristato. Jie teigia, kad „jeigu radau, tai priklauso man“, „kodėl turėčiau kažkam pristatyti“, „radau savo žemėje, priklauso man“ ir t. t.

Šie bruožai kelia nerimą, kad negrįžtamai gali būti sunaikintas mokslinių duomenų šaltinis, didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčios kultūros vertybės.

Per pastaruosius penkerius metus itin suaktyvėjo archeologiniai partizanų bunkerių tyrimai. Jų metu, pasitelkiant Lietuvos kariuomenės žinovus atnaujinamos ne tik bunkerio struktūros, tačiau ir šalia jų buvusių susidūrimų eigos (vadinamoji „konfliktų archeologija“).

Deja, metalo ieškiklių naudotojai dažniausiai išrenka aplink tokius bunkerius šovinių gilzes ir kitus radinius, todėl tokiu būdu prarandamos mokslinės žinios.

Kita archeologijos vertybė, kuriai didelę grėsmę kelia metalo ieškiklių naudotojai, yra XIII–XIV a. degintiniai palaidojimai. Jų tyrimai reikalauja specifinės metodikos ir gero mokslinio pasiruošimo.

Tačiau dėl itin negilaus užkasimo ir nedidelio kiekio pakankamai nekoncentruotų įkapių, šio pobūdžio archeologijos vertybės yra itin lengvai suardomos. Ir čia tik keli pavyzdžiai, problemų daug daugiau.

Dažnai asmenys, kurie nori pristatyti rastus radinius padaro klaidų. Kai kuriais atvejais piliečiai, neturėdami bazinių archeologijos mokslo žinių, negeba tiksliai įvertinti, kada pastebėtus archeologinius radinius reiktų palikti in situ ir jų nejudinti, o tik pranešti atsakingai institucijai.

Radiniai su ribotomis žiniomis ir be konteksto yra svarbių mokslinių žinių praradimas. Nes radinys pats iš savęs gali suteikti tik mažiausias pridėtines mokslines žinias. Pasitaiko atvejų, kad piliečiai rastus radinius pristato į muziejus, nors muziejams nėra suteiktos teisės priimti atsitiktinai rastus daiktus.

Aukščiau minėti teisės aktai numato atsitiktinai rastų radinių kelią iki muziejų tik su Departamento ir Kultūros ministerijos tarpininkavimu.

Šis procesas numatytas atsižvelgiant į 1992 m. Europos archeologijos paveldo apsaugos konvenciją.

Ją ratifikavus Lietuva įsipareigojo užtikrinti, kad muziejai ir panašios įstaigos, kurių eksponatų įsigijimo politiką valdo valstybė, neįsigytų archeologijos paveldo vertybių, jeigu kyla įtarimas, kad tokios vertybės yra gautos nelegalių kasinėjimų arba neteisėtu būdu įsigyti iš oficialių kasinėjimų vietų.

Taip pat asitelkiant švietimo, pranešimo, budrumo ir bendradarbiavimo priemones kuo griežčiau apriboti iš nelegalių kasinėjimų gautų arba iš oficialių kasinėjimų vietų neteisėtu būdu įsigytų archeologijos paveldo vertybių perdavimą.

Be to, gerai žinoma ir fiksuota, kad tokie metalo ieškiklininkai dažnai randa karo liekanų, t. y. artilerijos sviedinių, minosvaidžių minų, bet apie tai nepraneša policijai ir juos palieka arba užkasa kur nors netoliese.

Tokiu būdu yra pažeidžiama Lietuvos Respublikos sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo 10 str. 1 dalis: „Asmuo, radęs sprogmenų, privalo nedelsdamas apie tai pranešti teritorinei policijos įstaigai.

Ši privalo iš karto imtis priemonių, kad rasti sprogmenys nekeltų pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai, aplinkai ir turtui.“ Tai ne tik neatsakingas elgesys, bet ir nusikalstamas.

Metalo ieškiklio naudojimas kultūros paveldo vertybėse

Reikia suvokti, kokį kelią reikia nueiti, kad legaliai galima būtų naudotis metalo ieškikliu kultūros paveldo vertybėse: pirmiausia asmuo turi baigti archeologijos mokslus universitete, kurį laiką dirbti šioje srityje, atestuotis Kultūros ministerijoje. Gavus atestatą kelias nesibaigia.

Siekiant tirti kokią nors vertybę, pirmiausia reikia parašyti sumanymą, kurį įvertins ir aprobuos Mokslinė archeologijos komisija ir galiausiai Departamentas išduos leidimą vykdyti tyrimus, už kuriuos dar reikės atsiskaityti. Taigi, ilgas kelias.

Kai kurie archeologai teigiamai atsiliepia apie ieškiklininkus, jų klubus, kurie turi įstatus, kurie noriai padeda archeologams metodiškai tirti vertybes, tačiau tai daroma su archeologo priežiūra ir su leidimu. Sakyčiau, tik tie keli Lietuvoje egzistuojantys klubai su archeologija elgiasi garbingai, rodo gerą pavyzdį.

Paveldas valstybėje NEGALI BŪTI suvokiamas kaip kažkokia našlaitė, su kuria galima elgtis kaip tik nori.

Bet mes juk nenorime, kad mus operuotų gydytojai, kurie neturi jokios patirties, kaip ir nenorime, kad mūsų automobilius taisytų diletantai. Tačiau daug kas nori visai atsitiktiniams asmenims suteikti galimybę daryti bet ką su archeologiniu paveldu.

Mane baugina, kad kai kurie žmonės į archeologiją pradėjo žiūrėti kaip į žvejybą ar savaitgalio šeimyninę išvyką. Šia prasme devalvuojamas archeologijos mokslas, nes tai daugiau nei metalo detektorius ir kastuvas. Taip pat pamirštama apie teisės aktus bei atsakomybę už savo krašto paveldo išsaugojimą.

Gintautas Zabiela: „Reikėtų pradėti pasitikėti radinius atnešančiais žmonėmis“

„Metalo detektorių naudojimo tvarka Lietuvoje nėra iki galo sutvarkyta. Kaip atsirado praėjusio tūkstantmečio pabaigoje atsiradus šiems aparatams, taip ir liko.

Žmonės juos perka, naudoja savo pomėgiui – ieško pamestų daiktų. O aparatas neturi tokios funkcijos, kad galėtų atskirti seną archeologinį radinį nuo dabartinio. Vadinasi, žmonės randa visko. Blogiausia, kad turime Lietuvoje tokių precedentų, kai atnešę taip rastus radinius žmonės buvo bandomi traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Buvo rengta komisija, kurioje dalyvavo Policijos, Prokuratūros atstovai, pačiam teko dalyvauti, lyg ir gerai veikė, tačiau dabar dėl visiškai nesuprantamų priežasčių šis darbas buvo užmirštas, o problema liko.

Metalo detektorium naudotis įstatymu nedraudžiama. Draudžiama tik tam tikrose saugomose teritorijose. Švedijoje apskritai draudžiama naudoti metalo detektorius.

Kai pas mus leidžiama, tai civilizuotai reikėtų sutvarkyti ir elgesį su radiniais – kad žmonės, naudojantys metalo detektorius, žinotų, kur juos legaliai atnešti, o valstybė tvarkingai viską užregistruotų, pažymėtų vietą, kur radiniai rasti.

Pavyzdžiui, Jono Kazimiero šilingų buvo nukaldinta milžiniškas kiekis, praktiškai, visi ieškotojai jų yra radę. Nors tai XVII a. moneta, bet ji nėra ypatingai vertinga, rodanti tik žmonių buvimą toje vietoje.

Noriu pasakyti, kad Lietuva, nesutvarkiusi naudojimosi metalo detektorium tvarkos, tikrai praranda retus ir išskirtinius dalykus, kurie iškeliauja kur nors į kitas šalis. Jei žmonės bijo atnešti radinius, nes mano, kad gali būti apkaltinti nelegaliu kasinėjimu, vadinasi, pirmiausia nereikia sudaryti tokios atmosferos, kad žmonės bijotų.

Dar noriu pabrėžti, kad dažnai svarbus ne pats daiktas, o jo radimvietė. Jei radimvietė nebus nurodyta ar sufalsifikuota, prarasime mokslinę vertę. Todėl ir šioje vietoje reikėtų maksimaliai viską apgalvoti. Kartais radinius atnešusiam žmogui svarbus ir dėmesys jam.

Paminėčiau gražų Danijos pavyzdį – prie į muziejus nukeliavusių daiktų parašoma suradusio žmogaus pavardė. Sprendimo būdų gali būti daug ir įvairių.

Svarbu pradėti problemą spręsti. Reikėtų pradėti pasitikėti radinius atnešančiais žmonėmis, o ne laikyti juos turinčiais nusikalstamų kėslų. Nėra gerai, kai, pavyzdžiui, Apuolės kapų plėšikams (kurie buvo nuteisti) prilyginami visi kiti radinius suradę asmenys.“

Albinas Kuncevičius: „Turėtų būti sukurta leidimų išdavimo tvarka“

„Noriu pasakyti, kad metalo ieškiklininkai yra nevienodi. Vieni nori bendradarbiauti su archeologais, gerbia kultūros paveldą, pavyzdžiui, Kaune, Laisvės alėjoje, Bilionių piliakalnyje, mūšių vietose yra suradę ir pristatę vertingų daiktų.

Pogrindyje kažko ieškantys metalo ieškiklininkai nėra gerai. Tačiau ir visoje Europoje nėra vieningo sprendimo, kaip reglamentuoti šią sritį, pavyzdžiui, vienose Jungtinės Karalystės šalyse naudotis metalo detektoriais galima, kitose – negalima. Skirtingai elgiamasi ir Skandinavijos šalyse.

Aš neturiu gero pasiūlymo. Nors yra archeologų, kurie bendradarbiauja su metalo ieškiklininkais, aš nesu iš tų, kurie su jais dirba, į juos žiūriu atsargiai ir rezervuotai, nors gal to ir nereikėtų daryti.

Man saviveikla ieškoti radinių, pavyzdžiui, Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo bunkeriuose neatrodo gera. Kas ten žino, ar bunkeriuose nėra kokios nors granatos?

Be to, ten ir žmonių palaikų gali būti. Tai, visų pirma, nėra civilizuota. Aš siūlyčiau pirmiausia pažiūrėti į Konstituciją, kurioje sakoma, kad žemės gelmėse esančios vertybės priklauso valstybei. Tai jei kažkas savavališkai kasinėja tai, kad priklauso valstybei, ar yra gerai?

Akivaizdu, kad problema aštri, neišspręsta. Siūlyčiau, kad tie, kas nori dirbti kultūros paveldo vertybėse arba galimose vietose, turėtų būti sugraduoti.

Specialūs leidimai

Tyrinėti į Kultūros vertybių registrą įrašytas vertybes reikia specialaus leidimo, artimo archeologiniam leidimui. Jei ieškoma ne kultūros vertybės būvimo teritorijoje, yra dar kitų įvairių dalykų. Pavyzdžiui, turi pranešti žemės savininkui, o radus radinį, pusė jo vertės priklauso savininkui.

Manyčiau, kad kartu su atestavimo tvarka turėtų būti išspręsti visi dalykai. Jei žmogus nori dirbti su metalo ieškikliu visai legaliai, nepažeisdamas įstatymų, nori atestuotis ir prašo leidimo, tai turėtų būti tokių leidimų išdavimo tvarka. Kaip, pavyzdžiui, yra statybininkų leidimo išdavimo tvarka.

Galima rengti mokymus, gali žmogus išstudijuoti įstatymus ir pasiruošti pats. Kaip, pavyzdžiui, vairavimo teises irgi laikyti galima pasiruošus savarankiškai. Jei atestavimosi galimybės būtų išspręstos, sumažėtų problemų, o nelegalų tai vis tiek neišgaudysime.

Kol kas tokie leidimai metalo ieškiklininkams neišduodami. Sprendimas Kultūros ministerijai buvo pasiūlytas, tačiau pasikeitė ministrai ir viskas liko pamiršta. Ne pirmas ir ne paskutinis poįstatyminis dokumentas, kuris ministerijos stalčiuose guli nepabaigtas.“

Parengta pagal Kultūros paveldo departamento pranešimą