Kodėl daug kam Rusia pirmiausia siejasi su Rusija, nors taip nėra? Ilgus metus Rusijos propaganda siekė šį skirtumą panaikinti ir tai neabejotinai suformavo tam tikras mąstymo klišes, iš kurių sunku išsivaduoti.
Lietuvos nacionalinis muziejus Vilniaus knygų mugėje kvies diskutuoti – ar reikia Rusiją pervadinti Rosija?
Istorinį, politinį ir kultūrinį šio klausimo kontekstą, moderuojant žurnalistui, organizacijos „Stiprūs kartu“ vadovui Edmundui Jakilaičiui, nagrinės Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, viena iš parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorių dr. Rūta Kačkutė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.
Rusia nėra Rusija
Suprasti šio klausimo istorinį kontekstą padeda Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ ir joje pristatomas moksliniais tyrimais pagrįstas Kijevo Rusios įkūrimo ir klestėjimo pasakojimas.
„Muziejus nuo pat karo pradžios ieško būdų padėti ukrainiečiams, ypač muziejininkams. Ši paroda skatina kalbėti apie regiono istoriją, kuri yra patekusi į propagandos spąstus, todėl siekiame, kad skirtis tarp Kijevo Rusios ir Rusijos būtų dar geriau įsisąmoninta“, – apie diskusijos atsiradimo priežastis pasakoja R. Kačkutė.
Šių dviejų dalykų suplakimas į viena, kurio siekia Rusijos skleidžiama propaganda, yra tiek istoriškai neteisingas, tiek geopolitiškai pavojingas.
„Kijevo Rusia nėra Rusija ir niekada taip nebuvo. Rusija susikūrė Maskvos kunigaikštystės pagrindu, o ši išsirutuliojo iš mažos dalies Kijevo Rusios paribyje buvusių Vladimiro-Suzdalės ir Rostovo žemių tik XIII amžiuje, jau žlungant Kijevo Rusiai.
Rusija jokiu būdu negali būti tapatinama su Kijevo Rusia, kuri yra daugiakultūris darinys, grįstas vakarietiška tradicijau papročiu.
Rusija nesugebėjo pasinaudoti kultūriškai turtingu palikimu kaip sumanymo pamatu besiformuojančiai valstybei ir nuėjo vienvaldžio valdovo ir jo neribotos galios keliu, tam įtakos turėjo artimas Maskvos kunigaikštytės santykis su mongolų-totorių valstybe“, – dėsto R. Kačkutė.
Diskusijos dalyviai klaus, ar neatėjo laikas žengti dar toliau, aiškiai atskiriant senąjį rusėnų paveldą nuo Maskvos kunigaikštystės pagrindu susikūrusios dabartinės Rusijos.
Vadindama save Rusija ir rusais, Rusijos Federacija siekia vienašališkai pasisavinti Kijevo Rusios istoriją ir palikimą, o rusais iš tikrųjų turėtų būti vadinami viduramžių valstybės Kijevo Rusios gyventojai.
Ankstyvajame valstybės formavimosi laikotarpyje rytų slavų gentys nevartojo termino rus’ sau pačioms pavadinti. Pirmiausia taip buvo apibūdinama artimoji kunigaikščio aplinka, jo patikėtiniai, skandinavų vikingų kariauna, žmonės, renkantys duoklę ir atplaukiantys laivais.
Žodis rus’ siejamas su senosios skandinavų kalbos žodžiu rōþr, kuris reiškia irkluotoją arba žygį laivais su irklais. Ir tik vėliau taip pavadinama Kijevo Rusios žemė, jų valdoma teritorija ir visi jos gyventojai.
Istorikas A. Bumblauskas atkreipia dėmesį į tai, jog iki šiol nemokame rusų masyve įžvelgti atskirų istorinių reiškinių, jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie būtinybę atskirti Rusiją nuo Rosijos: „Rosijanus reikia skirti nuo rusų ir čia netgi reikia sutvarkyti lietuvių kalbą.
Rusia yra tinkamas žodis pažymėti Rusios masyvui iki rosijanų, iki rosijaniškojo imperializmo. Žlungant Kijevo Rusiai dabartinėse Rusijos Federacijos žemėse atsiradusios Maskvos kunigaikštystės gyventojai turėtų būti vadinami maskoliais.
O tada galime kalbėti apie rosijanus – dabartinės Rusijos Federacijos rusus – ir Rosiją – dabartinę Rusijos Federaciją.“
Alfredo Bumblausko ir archeologo dr. Aleksiejaus Luchtano pokalbyje, kuris rodomas parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“, pabrėžiama, jog lenkai savo kalboje šią skirtį turi: žodžiai „ruski“ ir „rosyjski“ aiškiai atskiria Rusią ir Rosiją.
Iš visuomenės kylantis sumanymas. Meiliūnaitė pažymi, kad įprastai pavadinimų keitimas vyksta pačių valstybių sumanymu – pasikeičia tarptautiniai standartai ir keičiamas lietuviškas pavadinimas, pvz., Makedonija ir Šiaurės Makedonija.
Nesenas Gruzijos atvejis išskirtinis tuo, kad valstybė nekeitė pavadinimo, tik prašė vadinti taip, kaip pavadinimas skamba kartveliškai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad svarbu istorinės atminties palaikymas ir tradicinių vietovardžių vartojimo skatinimas, pvz., Karaliaučius greta Kaliningrado, Gudija – Baltarusijos. Todėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu tradiciniai pavadinimai privalomi mokykliniuose vadovėliuose ir transporto žiniose.
Taigi dėl įvairių priežasčių atsiradę tam tikri pavadinimų variantai galimi. O atvejis, kai svarstomi ketinimai keisti tradicinį pavadinimą, turintį kelių šimtmečių vartojimo paprotį, būtų visiškai išskirtinis.
Taip susiklostytų padėtis, kai vartosenoje atsirastų du pavadinimai, o visuomenė nuspręstų, kuris jai priimtinesnis. Taigi būsima diskusija pirmiausia būtų visuomenės nuomonės įsivertinimas.
„Kalba pavadina dalykus, tačiau visų pirma juos reikia suprasti. Alternatyvaus pavadinimo atsiradimas leistų rinktis ir matytume, ar jis prigyja.
Dar 2023 metais visuomenėje mirgėjo įvairūs pavadinimai: Maskolija, Maskovija, žmonės ir dabar turi tų neoficialių pavadinimų. Kartu atsirastų paskata diskusijai, kodėl tas skirtumas yra ir kodėl jis yra svarbus“, – sako V. Meiliūnaitė.
Dalyvauti diskusijoje ragina ir jos moderatorius E. Jakilaitis:
„Muziejai ne kartą yra įrodę, jog geba tapti platforma diskusijoms. Ši diskusija nėra siekis tučtuojau priimti sprendimus.
Norime pradėti konceptualią polemiką šiuo klausimu, pasitikrinti, ką galvoja visuomenė. O norint turėti savo nuomonę, visų pirma reikia žinoti faktus, sudėti bruožus. Tą ir žadame padaryti. Rusija ir Baltarusija ar Rosija ir Gudija? Skiriasi ne tik žodžiai, bet ir turinys, kurį į juos įdedame.“
Diskusija „Ar reikia Rusiją pervadinti Rosija? Istorinis, politinis ir kultūrinis kontekstas“ vyks Vilniaus knygų mugėje kovo 1 d. 16 val. 15 MIN forume. Diskusiją ves žurnalistas, organizacijos „Stiprūs kartu“ vadovas Edmundas Jakilaitis.
Dalyvaus Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė, viena iš parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ kuratorių dr. Rūta Kačkutė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Alfredas Bumblauskas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.
Vienas euras nuo parodos bilieto – Ukrainai
Lietuvos nacionalinis muziejus primena, kad kiekvienas tarptautinės parodos „Kijevo Rusia. Pradžia“ lankytojas prisideda prie prasmingos akcijos: vienas euras nuo kiekvieno parduoto bilieto bus skiriamas eksponatus parodai skolinusiems Ukrainos muziejams.
Tai Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Archeologijos institutas, Lvivo istorijos muziejus ir Zaporižios srities kraštotyros muziejus. Šis sumanymas primena apie būtinybę remti Ukrainos kultūros institucijas šiuo sudėtingu laikotarpiu.
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ veiks iki 2025 metų kovo 30 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
A. Bumblauskas teisingai kalba apie būtinybę atskirti Rusija nuo Rossijos. Tą sako ir semantikos mokslas, pagal kurį teigiama, kad žodis Rosa, kaip kad ir vardinis daiktavardis Raseiniai, yra kilęs nuo žodžio “rasa”, kuri krenta rytais prieš patekant saulei. Rossija, taigi, semantiškai reiškia šalį rytų, t. y. rytuosna nuo Baltijos jūros plytinčią šalį. Kaip ir Raseiniai kad, jis yra miestas gražioje vietoje plytintis į rytus nuo Baltijos jūros. Kijevo Rūsia, tuo tarpu, yra šalis, kurią geografiškai galim aprėžti kaip žemę su lygiu dugnu lyg rūsyje, t. y. žemiau Rosijos plytinčią lig pat Juodosios jūros krantų imtinai. Su Gudija, gi, visai kiti reikalai aiškėja.
Čia rašote rimtai ar juokais?
Šiaip tai imperijos pavadinimas Rossija maskolių buvo pasiimtas iš graikų kalbos, kurioje šitaip buvo vadinama buvusioji (Kijevo) Rusia.
> jo
Kai savo laiku vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, tai, ant jo ribos atsistojęs vadas, ištarė: “Vakarai baigiasi čia, o nuo čia (parodė ranka į Rytus) prasideda Rytai”. Todėl nejuokauju. O dėl Kijevo Rusios, be ankstesnio pasakymo, yra ir papildomas argumentas, kurį galėsit suprasti, jei pažiūrėsite į knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 55 p. esantį paveikslą. Užvedant ant kelio tikslinu, kad žodis “kij” ukrainietiškai reiškia “lazda”. Šiuo atveju, tai – ilga lazda, punktyru einanti iš centro iki pat Kijevo. Visą paveikslą, nubraižytą ant žemėlapio, 2010 m. knygoje VU prof. Alfredas Bumblauskas avansu yra pavadinęs kaip “galinga pagoniška Atlantida, kurią kam nors iš profesūros, bet nebūtinai, reikia dar surasti”. Profesūrai leidus, taigi, 2023 m. gruodžio mėn. KU leidykla pagal knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” 55 p. įdėto paveikslo vaizdą, pažiūrėję į jį, įsitikinsite, jog čia autoriaus nepasišiukšlinta. O grįžtant prie Rosijos, tai Rusijoje, be Kijevskaja, buvo dar ir Novgorodskaja Rusj – dėl viršenybės tarpusavyje savo laiku jos kariavo. O galutinai rytuose liko Kremliovskaja Rosija. Dėkoju.
Įdomu, kas to paveikslo 55 psl. autorius ir ar ta knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” yra internete? Tai, kad žodis “kij” ukrainietiškai reiškia “lazda” yra svarbus faktas, patvirtinantis Kyjivą esant aistiška senove. Beje, Bumblauskui tai pavadinant “pagoniška Atlantida”, galima suprasti ir kaip pasišaipymą.
Rusios vardas radosi iš duoklių mokėjimo tvarkos. Lietuvoje valstiečiai jas dar po karo vadino “paruošomis” (atiduoti paruošas). Šis žodis atsirdo pagal tai, kad duoklės buvo įsipareigojimai duodami raštu. Taip iš ‘rašyti’, ‘rištis’, pridedant priešdėlį ‘pa-‘ ar jo nepridedant, duoklė tapo vadinama “paruoša” arba “ruoša”. Pastarasis žodis slavėjant virto “roša”, ruša”, o tų slavų, kurie formavosi latvių, sėlių įtakoje, turėjusių ‘s’ vietoje ‘š’ (rašyti – rasyti) kalboje, radosi žodžiai “rusa”, “rosa”. Taip duoklių rinkėjai, agentai slavuose gavo “rusių”, rusėnių”, “ruskių”, “rosių”, “rosijų”, o Lietuvoje – “raščių”, “rastenių” pavadinimus. Tokiu atveju “Kijivo rusia” reiškia “Kjivo duoklia”. Panaši kilmė gali būti ir Lietuvos vardo iš veiksmažodžio “duoti”, slavų “doždj” – “lietus”, latv. “lieta” – “daiktas”. Ar ne čia ir latvių tautosakos “Lačplėsis”, taigi “Duokliaplėšis”.
>Mikabalis
Irgi taip gali būti. Todėl ir diskutuojame.
Kijyvo pavadinimas – tai be abejonės yra iš daug senesnių (mitinių, legendinių laikų). Tačiau be abejonės susijęs su lietuvių (baltų) istorine sąmone. Konkrečiai jis lygintinas su žodžiais “koja”, “kūjokas”, “kūjis”, liet. ir “buožės” (beje, šiuo žodžiu slavai dievą vadina) žodžiu vadinamas. Taip pat šis žodis reiškia ir svėrimą, svarstykles, kurios yra dieviškumo galių simbolis. Šį simbolį matome indų dievo Šivos, Ukrainos bei be abejonės ir Lietuvos valstybės iki Krėvos unijos simboliu. Taigi “buožės” arba savotiškos “kojos” – “lazdos” simbolis dar iki krikščionybės buvo valdžios iš Dievo ženklas. Tas matosi ir valdovų portretuose. Visa tai lietuviškojo (baltiškojo) pasaulio supratimo kalbiniai ir gyvenimo reliktai.
Be abejonės žirgai mitopoetiškai galėjo būti vadinami raitelio kojomis. Tai bylotų ir žodžio žirgas galima kilmė iš to, kad jojama apsižergus kojomis. Tokiu atveju Kijyvo (Kojevo) pavadinimu galėjo būti vadinamas ten buvęs žirgynas, kurio raiteliai kaip apsauga aptarnavo prekybos kelią Dniepru.
Bet ar įmanoma įrodyti besmegeniams, jog Lietuva – tai gentainių lieta, ar įmanoma įrodyti besmegeniams jog Rasija – Rasos žemė? Kiek dar reikia Trampų, kad lietuviai nebijotų būti savimi ir išdryštų viską įvardinti tikrais vardais ?
> Klaustukas
Tą ir sakau. Dėkoju.
Taip būtų galima manyti, jeigu nebūtų realių istorijos faktų.
Dž.Saksas Europos Parlamente: Baltijos šalių saugumas? Sustabdykite rusofobiją ir derėkitės su rusais
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/jsaksas-europos-parlamente-baltijos-saliu-saugumas-sustabdykite-rusofobija-ir-derekites-su-rusais/
Kažkoks “žirinovskis” šūktelėjo, tai kam čia “respublikai” jį garsinti. Juk matosi, kad žmogus dalykų neišmano.
Šiandien LRyto TV žiniose labai užsirūstinęs p. Bumblauskas žada 2-tą suraityti ir antriems metams kurso kartoti palikti tą, kas nesupranta (nesupranta, kad dabar labai palankus metas tapti sumanymo autoriumi?)