„Istorinė Šateikių dvaro sodyba gali tapti garbinga privačia rezidencija, išskirtiniu viešbučiu, restoranu, verslo inkubatoriumi ar kultūrinių renginių centru. Jūs turite galimybę naujam gyvenimui prikelti buvusį grafų Pliaterių dvarą“, – rašoma Plungės rajono savivaldybės skelbime.
Parduodama buvusios Šateikių dvaro alaus daryklos pastatai, arklidės liekanos, svirnas, ledainės, kluono liekanos. Bendras Šateikių dvaro sodybos sklypo plotas – 13,09 ha, iš kurio parkas sudaro apie 8 ha.
Pagal LR Vyriausybės nutarimą Šateikių dvaro sodybos žemė neprivatizuojama, bet kiekvienam parduodamam pastatui yra priskirtas žemės sklypas, kuris suteikiamas valdyti nuomos sutartimi.
Visi penki parduodami pastatai turi valstybės saugomos vertybės statusą, todėl gali gauti dalinį finansavimo šių kultūros paveldo vertybių tvarkybos darbams, projektavimui ar tyrimams (jei pareiškėjas yra privatus fizinis arba privatus juridinis asmuo), bet ne daugiau 600 tūkst. Eurų.
Pradinė pardavimo kaina – 57 200 eurų. Išsamiau apie aukcioną:
Kodėl parduodama?
Šateikių dvaro sodybos pastatai daugelį metų nyko apleisti, neturėdami tikrųjų šeimininkų. Išskyrus dvaro sodybos ponų namą, kuris priklausė parapijai. Kadangi parapija neturėjo lėšų namą restauruoti, klebonas nusprendė jį parduoti.
Dabar namas turi savininką (privatų asmenį), ponų namas sutvarkytas, restauruotas, gavo ir valstybės finansavimą restauravimo darbams.
Su kitais dvaro pastatais situacija buvo sudėtingesnė. Kadangi Šateikių dvaro teritorijoje sovietmečiu buvo įrengtas tarybinis ūkis, po Nepriklausomybės atkūrimo dvaro pastatai už pajus atiteko ten dirbusiems žmonėms.
Kaip teigė KPD Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus vedėja Aurelija Ričkuvienė, tai ir paskatino Šateikių dvaro būklės prastėjimą, kadangi daugelis pajininkų buvo garbaus amžiaus, pajų nenorėjo įsiteisinti, dalis netgi raštiškai atsisakė pajų, kitiems mirus paveldėtojai pajų taip pat nenorėjo įsiteisinti.
Praktiškai tie pastatai stovėjo neprižiūrimi. Paveldosaugininkai kreipėsi į savivaldybę, kad būtų pradėta turto pripažinimo bešeimininkiu procedūra.
Ši procedūra gana ilga. Turtą paskelbus bešeimininkiu, teismo sprendimu pastatai perduoti savivaldybei. Savivaldybė, neturėdama lėšų visus pastatus restauruoti, dabar ir skelbia jų pardavimą.
Iš istorijos
Šateikiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1568 m., kai Žygimantas Augustas, Lenkijos ir Lietuvos karalius, padovanojo Šateikius Jokūbui Laškovskiui.
Jo sūnus Mykolas šią valdą pardavė Prūsijos kancleriui Andeasui Fabricijui, po kurio mirties 1602 m. Šateikiai atiteko Lietuvos didžiajam maršalui Kristupui Mantvydui. Vėliau priklausė Skalvydams, Šverinams.
1664 m. J. Šverinas užstatė Šateikius grafui Vilhelmui Pliateriui, o nuo 1692 m. – jo sūnui Andriui Vilhelmui Pliateriui. Matyt, Šverinai nesugebėjo grąžinti skolų, nes 1723 m. Šateikiai perėjo į Pliaterių rankas.
Jie valdė dvarą iki Pirmojo pasaulinio karo ir paliko čia ryškiausius pėdsakus. Pirmosios žinios apie Šateikių dvarą atsirado XVII a. 1692 m. inventoriaus aprašyme jau minimi dvaro rūmai bei ūkiniai pastatai. Iki mūsų dienų išlikusio dvaro kūrėjai – grafai Pliateriai.
Pliaterių giminė kilusi iš Vestfalijos (dabar Vokietija), minima nuo 1180 m. XIII ar XIV a. Pliateriai atsikėlė į Livoniją. XVI a. Livonijai prisijungus prie Lietuvos, dalis Pliaterių persikėlė į mūsų kraštą.
Ilgainiui Pliaterių giminė suskilo į dvi atšakas
Broel Pliaterius (šiai giminės atšakai priklausė ir Šateikiai) ir Pliaterius-Zyberkus. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad grafai Šateikių dvare nuolat negyveno – atvykdavo tik vasaroti.
Į svečius šeimininkai kviesdavosi Plungės ir Rietavo kunigaikščius Oginskius. Pliaterių dvare jaunystėje tarnavo rašytojos Žemaitės tėvas. Vladislovo Pliaterio valdymo laikais dvaro miškų ūkį tvarkė Grosas. Manoma, kad jis rūpinosi ir parko kūrimo darbais.
Parengta pagal Kultūros paveldo departamento pranešimą
“parduodami pastatai turi valstybės saugomos vertybės statusą” – iš nuotraukų matome aiškiai, kaip valstybė tuos vertingus pastatus šiandien saugoja. Mažiausia, ką valstybė galėjo pastatams padaryti – panaikinti valstybės saugomos vertybės statusą. Bet ir to nepadarė.
Kas gi pirks šiuos griuvėsius žinodamas, kad vos prie jų prisiliesi tuoj pat prisistatys “valstybė” ir rūsčiai į akis žiūrėdama grąsins: gink Dieve nesunaikink šių pastatų vertingųjų savybių!
Valstybė, deja, pastatų nesaugo. Tik ,,savybes”. O ir jas, norint, galima apkarpyti. Tik tiek, kad atstatymą kažkiek paremia.