A. Gudelis. Vėlinas ir Vilniaus kosmogonija (I)

Alkas pradeda skelbti šiuo metu rašomos Antano Gudelio knygos „Vėlinas, Vėlino kalnas ir Vilniaus kosmogonija“ ištraukas.

Velnio – Vėlino byla

Lotynų kalba parašytas Velnio, kaip diabolus, vardas, kurio paminėjimas tiesiogiai siejasi su Lietuva ir Vilniumi, bene pirmą kartą aptinkamas popiežiaus Jono XXII legatų pasiuntinių lotyniškai rašytame 1324 m. pranešime popiežiui.

Ši data ir šis paminėjimas, žinoma, nedaug tepasako apie paties senojo baltų, lietuvių dievo, kuris, kaip pamatysime, pirmiausia turėjo vadinamas Velinu ar Vėlinu ir turėjo egzistuoti kelis šimtmečius iki Gedimino.

Minėtame popiežiaus legatų pasiuntinių pranešime pateikiama ataskaita apie jų susitikimą su karaliumi Gediminu ir Lietuvos valdovo ketinimus krikštytis: „Po to karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti.

Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas taip parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta. Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“ (orig. Sed si unquam habui in proposito, diabolus me baptizaret)“ [1].

Šio laiško lotyniškasis „diabolus” pirmiausia prašosi vertinamas ilgaamžės krikščioniškosios pagoniškųjų šventybių demonizavimo tradicijos kontekste. Direktyvinės dogmatikos jos formulės kūrėsi popiežių aplinkoje ir atsispindėjo ne tik kryžiaus žygius skelbiančiose popiežių bulėse, bet ir christianizacijos misiją atlikusiųjų kankinių, šventųjų gyvenimo aprašymuose, kryžiaus žygių kronikose.

Meskime žvilgsnį į bent vieną iš trijų šv. Adalberto (Vaitiekaus), žuvusio misijos Prūsijoje metu, gyvenimo aprašymus – šįkart į tą, kurį paliko su Lietuvos vardo tūkstantmečiu siejamas Brunonas-Bonifacijus. Štai kokius žodžius Bonifacijus buvo įdėjęs į Adalberto lūpas: „Ateinu jūsų išvaduoti iš velnio žabangų ir žiauraus pragaro prarajos, kad jūs pažintumėte savo kūrėją, kad atsisakytumėte šventvagiškų apeigų…“

Kaip vieną būdingiausių tokios norminės antipagoniškos terminijos pavyzdį pateikia popiežiaus Inocento III bulė (1185 m.), šaukusi Saksonijos ir Vestfalijos tikinčiuosius į pagalbą kovai prieš stabmeldžius. Bulėje iškeliamas pavyzdys Livonijos vyskupo Meinhardo, kuris, „įžengęs į Livonijos provinciją ir Viešpaties vardu metęs savo pamokslų tinklus žvejoti laukinėms tautoms, kurios Dievui prideramą garbę teikė kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms.

Su Viešpaties leidimu turėjo tokį pasisekimą, kad daugelį atitraukė nuo jų klaidų, atvedė į teisybės pažinimą […] tačiau priešas, kuris tarsi riaumojantis liūtas aplinkui klaidžioja, ieškodamas ką praryti, pavydėdamas jiems jų atsivertimo ir išganymo, nelabu kurstymu sukėlė prieš juos aplinkinius kaimynus, pagonis, trokštančius juos nušluoti nuo žemės paviršiaus…“ [2].

Palyginimui cituokime šv.Petro laišką (NT, 540): „Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas, ką praryti”.

Hermano Vartbergiečio XIV a. antrosios pusės Livonijos kronikoje, aprašančioje, kaip atrodo, Inocento III skelbto kryžiaus žygio laikotarpį, randame minimą Livonijos teritorijoje esantį „Velnio kalną“: „1167 [1196] Viešpaties metais Livonijos vyskupas buvo ponas Bertoldas, kurį lyviai, surinkę kariuomenę ir atsimetę nuo tikėjimo, Velnio kalne žiauriai nužudė“[2].

Šiek tiek ankstesniu laikotarpiu Kryžininkų ordino kronikininkas Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg, XIII – XIV a. I pusė) aprašęs Ordino žygius į baltų žemes, pagonis prūsus vadina „Velnio vaikais“ (filii Beliali) [4], kai Ordino broliai laikomi „Dievo kariuomene“, „Dievo tauta“.

Tai verčia spėti, kad lyvių Velnio kalno pavadinimą į Monte Zabuli galėjo perrašyti Vartbergietis, o patiems lyviams tas kalnas greičiausiai buvo švenvietė, susieta su senuoju baltų Vėlinu, vėlių dievu.

Pagoniškosioms šventybėms ir dievams satanizuoti lotyniškuose tekstuose dar buvo vartojamos ir senosios graikų ir hebrajų kalbos, kaip tai matyti cituotuose tekstuose – Monte Zabuli (gr.) ir filii Beliali (Belial, blogio dievas, hebr.), kadangi graikų, hebrajų, lotynų kalbos krikščioniškoje dogmatikoje buvo pripažintos tinkamomis šlovinti Kristui.

Pagoniškieji dievai buvo satanizuojami ne tik lotyniškuose, vėliau vokiškuose (senosios vokiečių kalbos) tekstuose, bet ir senąja slavų (vakarų slavų) kalba rašytuose metraščiuose, tarp jų viename iš seniausių ir Lietuvai reikšmingiausių – Ipatijaus metraštyje. Vienoje šio metraščio vietų, kur apibūdinta lietuvių reakcija pamačius Mindaugo šalininkų voluiniečių nusiaubtą Kijevo žemių miestą Vozviaglį, rašoma, kad lietuviai piktinosi, „šaukdamiesi savo dievų Andajaus ir Divirikso ir minėdami visus savo dievus, tariant velnius“ (orig… vsia bogy svoja rekomyje besi) [5].

Toliau netęsdami pagoniškųjų baltų šventybių išvelninimo istorijos, pabaigai pasitelkime Kasparo Henenbergerio (Caspar Hennenberger, 1529-1600), Prūsijos kartografo ir istoriko, Karaliaučiaus universitete studijavusio teologiją, o paskutiniais gyvenimo metais dirbusio kunigu, pavyzdį. 1576 m. šis garbingas vyras išspausdino daugelio vėlesnių perspausdinimų ir leidimų sulaukusį veikalą „Tikras ir teisingas Prūsijos, tai yra Prūsų šalies, gražiausios europinės Sarmatijos dalies, aprašymas su Didžiuoju Prūsijos žemėlapiu“.

1595 m. šis autorius, ruošdamas dar vieną to žemėlapio leidimą, pridėjo naują didelį veikalą „Didesnių Prūsijos krašto žemėlapių paaiškinimas“, kuriame, kaip ir kituose savo darbuose, pateikė daug senųjų prūsiškų papročių bei šio krašto istorijos aprašymų.

Štai pora citatų iš minėto veikalo: „Trejybė […] anksčiau vadinosi Patoliai. Tai magistro Vinricho Kniprodės (Winrich Kniprode) valdymo metais maršalo Henriko Šindekopfo (Heinrich Schindekopf) pastatytas vienuolynas. Jame gyveno visiškai prasigėrę vienuoliai. Man dar teko Dumnavoje matyti cinkuotą indą, kurį aš vos galėjau atkelti, – iš jo jie gerdavo prieš miegą. Aš manau, kad šio vienuolyno vietoje arba netoli nuo jo buvo vietovė, kurią senieji prūsai vadino Rikojotu (Rikoyot), arba Romuva (Romowe), kur stovėjo Velnio ąžuolas (originale – Teuffelische Eiche ) su trimis dievaičiais, kaip rašo ir Simonas Grunau. Ir kadangi čia buvo garbinami trys dievaičiai, Henrikas Šindekopfas panoro padaryti krikščioniškai (kaip tai buvo manoma) ir pastatė čia vienuolyną bei Šv. Trejybės garbei jį pavadino Trejybės vienuolynu.

Patolių vardą jie, be abejonės, tai vietai buvo suteikę dėl pirmojo dievaičio Patulo (Potollo), kurį kai kurie visai ne be pagrindo vadina Pikulu (Pickollos), kadangi vokiškai tai reiškia velnią (orig. Teuffel) […] O Rikojotas (Rickoyot) turi būti Heilsbergo vyskupijoje, kadangi jos vyskupas pagaliau visiškai sunaikino ir sudegino tą velnio ąžuolą (orig. Teuffelische Eiche) [6]. Čia vertėtų pastebėti, kad vokiškajam velniui prilyginamas senųjų prūsų dievas Pikulas-Patulas, kurį mitologai sieja su lietuvių Velniu-Vėlinu.

Sugrįžkime prie minėto 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimo apie jų derybas su Lietuvos valdovu Gediminu ir mįslingos jau cituoto teksto vietos. Kyla natūralus klausimas, kaip diplomatinėse derybose su popiežiaus legatų pasiuntiniais, Gediminas galėjo leisti sau akibrokštą ir aukšto rango katalikų bažnyčios tarnų akivaizdoje pavartoti žodį, kuris krikščionims reiškia demoniškojo blogio įsikūnijimą ir dar šauktis jo „krikšto“.

N.Vėlius, komentuodamas šį pasakymą, spėjo, kad Gediminas „tikriausiai minėjo vieną iš lietuviškų dievų, kurio vardu būdavo atliekamos lietuviškos krikštynos. Tačiau popiežiaus pasiuntiniai šio dievo vardą perteikė savo sąvoka diabolus, kadangi velniais jie laikė visų kitų religijų dievus“ [7].

Tai galėtų būti vienas iš paaiškinimų, bet ne vienintelis. Žinant, kad Gediminas per tas derybas buvo išreiškęs atsisakymą priimti krikštą ir tuo pačiu apsisprendimą pasilikti senųjų dievų, vadinasi, ir Velnio – Vėlino globoje, lotyniškasis diabolus galėjo reikšti pagoniškąjį mirusiųjų dvasių, vėlių valdovą Vėliną, kurio „krikštą”, matyt, būtų galima suprasti kaip „krikštijimą mirtimi”.

Lietuvių kalba užrašytas velinas-vėlinas pasirodo tiktai XVI a. lietuviškuose religiniuose raštuose. 1884 m. Eduardas Volteris (1856–1941) Vilniaus viešojoje bibliotekoje aptiko antrąjį iš dviejų egzistavusių Mikalojaus Daukšos katekizmo (DK) egzempliorių, kurį po dvejų metų perspausdino kaip Rusijos Mokslų akademijos leidinio priedą, jame pateikdamas ir Katekizme minimų lietuvių mitologinių vardų Velino, medeinos, alko ir kitų aiškinimus. Neatmestina, kad E.Volterį sieti velnią su vėle galėjo paskatinti DK minimas velinas, kuriame akivaizdžiau matoma Velino-Vėlino kaip vėlių valdovo etimologinė sąsaja su vėle nei žodyje velnias.

Spėjamą vėlės ir Vėlino etimologinį ir mitologinį ryšį E. Volteris papildė Jono Lasickio knygoje „Apie žemaičių dievus“ minima mirusiųjų deive Velona (Vielona deus animarum) ir latvių mitologijoje sutinkama velių mate – vėlių motina. E.Volteris siejo Velnio kaip piktosios dvasios kilmę su mirusio žmogaus dvasia, tačiau jis buvo ne pirmasis, atpažinęs Vėlino ir vėlės sąsajas: slavistikos tėvu vadinamas čekų mokslininkas Jozefas Dobrovskis (Josef Dobrovský, 1753–1829), sugretinęs slavų Velesą su lietuvių Vėlinu, dar anksčiau buvo iškėlęs genezinį ir etimologinį Vėlino ryšį su vėle ir vėlėmis.

Slavų Velesas minimas seniausiame, kaip spėjama, 1113 m. surašytame slavų rašytiniame šaltinyje „Senųjų laikų pasakojimas” (Povestj vremennych let).

Jurgis Lebedys spėjo, kad M. Daukšai buvo žinomos lietuviškosios protestantų Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento ir „iš dalies J. Bretkūno knygos ir M. Daukša jomis pasinaudojo“ [8]. M. Mažvydas kreipimąsi į Lietuvos bažnyčių ganytojus Katekizmo pradžioje parašė lotyniškai, taip ten rašomas ir žodis velnias: quantus furor Diaboli grassentis atque (kaip siautėja slankiodamas ir naują stabmeldystę sėdamas Velnias)[ 9].

Tuo tarpu kiti mitologiniai vardai į lotynišką tekstą buvo įterpti originaliais, tačiau lotyniškos transkripcijos pavadinimais: „Sunt qui Percuno uota faciant, quibusdam ob rem frumentariam, Laucosargus, et propter pecuariam Semepates colitur. Qui ad malas artes adijciunt animum, Eithuaros et Caucos Deos profitentur suos“ (Yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; kai kurie dėl pasėlių garbina Laukosargą, dėl gyvulių – Žemėpatį. Tie, kurie linkę į piktus darbus, savo dievais išpažįsta aitvarus ir kaukus) [10].

Lietuviškajame tekste M. Mažvydas kvietė lietuvius pamesti „kaukus, szemepatis ir lauksargus“ ir apleisti „visas velnuvas, deives“ [11]: taigi tiesiogiai velnio neminėjo, tiktai „velnuvas deives“. Jau vėliau, po M. Mažvydo katekizmo išleistoje Postilėje J. Bretkūnas kone pažodžiui atkartojo Mažvydo raginimus: „Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, Aitvara, szemepaczius alba kitas Deives ir numirusius schwentuosius“ [12].

Tikėtina, kad „numirusių šventųjų“ prasmė slėpė ne ką kita, kaip lietuvių garbinamas vėles, nuo kurių ne taip toli iki Velnio-Vėlino.

1591 m. Karaliaučiuje išleistoje Postilėje J.Bretkūnas ragino netikėti žolininkams, burtininkams, žyniams, jos antrojoje dalyje pirmą kartą lietuviškai pasirodė žodis Velinas tiek vienaskaitos („ Ir teip dovanai kas turi ant velino skųstis. Velinas nieku nekaltas jog gundže, tasai yra jo darbas ir remeslas jo” [13]), tiek daugiskaitos forma ( „Wisse kampai pilni yra Welinu alba piktu Dvasiu…“^[xiv]).

M. Daukša, laisvai versdamas į lietuvių kalbą ispanų jėzuito J. Ledesmos lenkiškąjį vertimą, pritaikė jį Lietuvai, kurioje tebebuvo gyvi pagonybės reliktai ir kvietė atsisakyti senojo tikėjimo, ypač tuos „kurie garbina žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus ir anie, kurie žyniauja, buria, nuodija, alvą ir vašką lieja, ant putos ir ant pauto veizdi ir kurie tą tiki, – šitie visi Dievo atsižada ir pristoja velniop“ [15].

M. Daukša Vėliną taip pat vartojo vienaskaita: „welinas reiškiasi per nuodėmę“ [16], o lenkiškąjį Katekizmo vertimo tekstą „Trzy neprzyjaciele czlowieczy: czart, swiat y cialo“ vertė taip: „tris priszinikai žmogaus welinas, pasaulis ir kūnas“ [17]. DK Vėlinas sutinkamas ir daugiskaitos forma: „O mes jei nusidesime, busime biaurus kaip welinai“ [18]. DK diabel iš lenkų kalbos verčiamas į veliną, szatana – į Šėtoną.

Dirbdamas kanauninku pas žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, M. Daukša Katekizmą turėjo pirmiausia skirti Žemaičių vyskupijos gyventojams, tačiau, kaip rašo J. Lebedys, „faktiškai Daukša jį skyrė visai Lietuvai“ ir „norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams“ [19].

Tokios šio dvasininko pastangos buvo visai suprantamos, nes Katekizmas buvo pirmoji LDK teritorijoje lietuviškai išleista knyga, kai apie bendrinę kalbą dar nebuvo nė kalbos. M. Daukša gimė netoli Kėdainių, jo tarmė priklauso vidurio aukštaičiams, Katekizmo leksika ne vienu atveju išliko artima šiai tarmei.

Jonas Palionis [20], aptardamas DK grafemas, nurodė, jog dviaukščiu rašmeniu ea M. Daukša žymėjo savo tarmės platųjį ae, tačiau Katekizme Velinas rašomas trejopai: welinas (virš e rašoma a), węlinas (e žymima ženklu, primenančiu nosinę) ir welinas (e su cirkumfleksu), kas pastarąjį welino rašybos variantą suartina su analogiškai rašomu žodžiu galejo (e su cirkumfleksu), kuris vidurio aukštaičiuose tariamas kaip ė.

Seniausiame, LDK spausdintame trikalbiame Konstantino Širvydo žodyne „Dictionarum trium linguarum“, išleistame apie 1620 m., žodis velinas pateikiamas kaip lenkų kalbos czart ir lotynų kalbos cacodaemon – blogio demono atitikmuo, tai yra pastebėjęs N.Vėlius [21]. K.Širvydas buvo kilęs iš Anykščių krašto: minėtame žodyne žodį velinas rašė taip, kaip vejas, upes ir kitus žodžius, kuriuos rytų aukštaičiai taria ne kaip e, bet kaip ė.

Išvardytieji K. Širvydo, J. Bretkūno ir pirmiausia M. Daukšos Vėlino rašybos sugretinimai su vejo, galejo, žverys ir kt. rašyba su e be taško neleidžia atmesti prielaidos, kad pirminis Velnio vardas, lietuvių raštijos pradininkų užrašytas kaip velinas, galėjęs būti ir vėlinas, ilgainiui pasikeitė į velnią (plg. kelinės-kelnės). J. Bretkūnas buvo gimęs Mažojoje Lietuvoje, netoli Karaliaučiaus, lietuvių kalbą mokėjo. Rašė gimtojo krašto istoriją, jos faktus rinko iš savo amžininkų pasakojimų, domėjosi liaudies padavimais, papročiais.

Nekiltų abejonių, kad žodį velinas Postilės autorius girdėjo iš kaimo žmonių lūpų, tačiau būtų sunku pasakyti, ar jo amžininkai žodį velinas ištardavo su e ar su ė. Postilėje žodžius vėjas, žvėris, mėnuo J. Bretkūnas rašė vejas, žveris, menuo, kaip ir žodį velinai.

Didysis lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ) nurodo, kad velino forma užrašyta Armoniškėse (Varenavo raj. Baltarusijoje), Laz(d)ūnuose (Ivijos r. Baltarusijoje), Dieveniškėse, Švenčionių krašte [22]. Toje pačioje Rytų Aukštaitijos pusėje (Alantoje, Degučiuose, Gervėčiuose, Apse (Breslaujos r. Baltarusijoje) sutinkama forma velnias.

1927 m. užrašytoje etiologinėje sakmėje „Auk, Žeme“ sakoma: „Dievas kai tvėrė žemę, nusiuntė veliną marėsna žemių“^[xxiii].

DLKŽ taip pat nurodo, kad vartota ne tik vėlė, bet ir velė, velės – taip buvo užrašę Antanas Juška, Jonas Jablonskis, taip rašoma 1884 m. „Aušroje“ [24].

Bus daugiau
__________________________________________

[1] Gedimino laiškai, Vilnius: Mintis, 1966, p.127.
[2] Popiežiaus bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., Mintis, 1987, p.26; BRMŠ, t. I, p. 202-203.
[3] BRMŠ, t. I, p.418-419.
[4] Plg. Petras Dusburgietis, Prūsų žemės kronika, Vaga, 1985.
[5] BRMŠ, t. I, p.260.
[6] BRMŠ, t. II, p. 346.
[7] BRMŠ, t. I, p.389.
[8] Jurgis Lebedys, Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga,1977. p. 64: toliau – Lebedys, Senoji lietuvių literatūra.
[9] BRMŠ, t. II, p. 183–184.
[10] Ten pat.
[11] Ten pat.
12 Ten pat, p.318.
[13] Postilla, II, p.420; cituojama pagal Vėlius, Chtoniškasis…, p.243.
[14] Ten pat, p. 437; cituojama pagal Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose, Vilnius: Vaga, 1972, p.99.
[15] Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas, Vilnius, 1995,p.223–224; toliau – DK.
[16] Ten pat, p. 183.
[17] Ten pat, p. 533.
[18] Ten pat, p. 183.
[19] Lebedys, Senoji lietuvių literatūra, p.64.
[20] DK, p.27.
[21] Vėlius, Chtoniškasis…, p.13.
[22] DLKŽ, t.XVIII, 1997, p.630.
[23] Lietuvių tautosaka, t. IV, Vilnius: Mintis, 1967, p.423.
[24] DLKŽ, t.XVIII, 1997, p.606.