Lapkričio 29 d., Vilniaus senajame teatre įvyko pristatymas – teatro ir kino režisieriaus Raimundo Banionio spektaklio pagal prancūzų rašytojo Eriko-Emanuelio Šmito (Éric-Emmanuel Schmitt) pjesę „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“.
Ar įmanoma įprastų šeimyninių santykių rėmuose atrasti tikrąjį žmogaus sielos grožį? Kas slypi tarp „melo“ ir „tiesos“, kai susiduriame su amžinais jausmais – meile, ilgesiu ar pavydu?
Su R. Banioniu kalbėjomės ne tik apie naujausią darbą, bet ir apie teatrą – žmogaus pažinimo raktą, kūrybinius bei žmogiškuosius pasirinkimus, būtinybę likti ištikimu sau.
– Koks teatras yra raktas į šių dienų žmogų? Ar tik šokiruodami žiūrovus begalime sudominti?
– Ar išties didžiausia problema – ko nori žiūrovai? Atsimenu, kai mano vaikai buvo maži, apie 1990 metus, pasikeitė televizijų rodomas turinys. Nebeliko tokių animacinių filmų kaip „Ežiukas rūke“. Vaikai žiūrėjo tai, ką jiems rodė – baisius, nužmogintus transformerius.
Panevėžyje režisieriaus Juozo Miltinio spektaklių žiūrovai nesuprato gal dešimt metų, salės buvo pustuštės. Tik kai žiūrovai pradėjo važiuoti grupėmis iš kitų miestų, teatras lankomumo požiūriu atsigavo. Būna, repetuoji ir matai, kad aktoriaus mąstymas yra Šeškinės virtuvės lygio.
Mano veikla – padaryti taip, kad būtų ne „gražu“ – „gražu“ dar ne menas… Meno poveikis mąstymui – štai vertinimo bruožas.
Žiūrovai įvairūs – visų nepasieksi. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbi. Aišku, norisi ir save atskleisti. Jei galvosi, kad esi visiems įdomus, tai bus didžiulė klaida. Yra minčių, kurios jaudina.
Mano tėvas Donatas Banionis sakydavo: „Džiugu, kai salėje daug žiūrovų – yra kontaktas“, bet jei tai kviestiniai žiūrovai arba snobai, kurie nenori nieko sužinoti… Kita vertus, nėra „dabartinio“ žmogaus ir „nedabartinio“. Amžini klausimai yra amžini.
Tarkim, šeimos modeliai gali būti nauji, o meilės jausmas, ilgesys ar pavydas – amžini. Jei bandysime apsimesti, kad iš to išsivadavome, bus didžiausia melagystė. Reikia suvokti amžinas tiesas, amžinus principus. Tada būsi tolerantiškas kito žmogaus atžvilgiu. Ilgai kartu gyvenant, rutinos neišvengsi.
Pasenę bijome likti vieni. Kai nėra kam paduoti stiklinės vandens – labai baisu. Dažnai pamirštame pasakyti, kad tas žmogus yra mums brangiausias, vienintelis ir nepakartojamas. Jis irgi turi silpnybių. Šeimyniniai dalykai atrodo lokalūs, bet svarbūs kiekvienam.
Meno esmė – suvokti buvimą šiame pasaulyje: kodėl mes čia, ką mes darome? Apie tai sukurta daugybė kūrinių. Ar spektaklis kaip pašnekesys mus keičia? Norisi, kad žiūrovams po spektaklio minčių kiltų.
– Šiuolaikiniame teatre vis dažniau pasitelkiamos medijos, įvairios technologijos. Kaip tai vertinate? Ar Jums tai reikalinga?
– Visada remiuosi režisieriaus J. Miltinio išmintimi – ar to reikia konkrečiam spektakliui. Reikia apsispręsti. Man didžiausia vertybė spektaklyje – aktorius, kuris kuria personažą, o ne atlieka režisieriaus paskirtą funkciją: rėkti, bliauti ar dar ką nors daryti prieš savo prigimtį.
Prieš kelis tūkstančius metų, kai medžiotojai grįždavo iš medžioklės, o moterys iškepdavo mamutą, pasirodydavo tas, kuris medžioklėje nedalyvaudavo, bet puikiai gebėjo pavaizduoti medžioklės scenas, personažus – kaip vadas rengė pasalą, kitas slėpėsi už medžio, ramiausias, bet taikliausias prisitaikė ietimi, o stipriausias pakelė sunkų akmenį ir galiausiai sudorojo mamutą. Tai buvo pirmasis aktorius.
Taip prasidėjo teatras… Nuo personažų kūrimo. O norint sukurti veikėją, reikia žmogų pažinti. Ne priemonės, o aktorių kuriami veikėjai teatre žaviausia.
O teatras turi būti įvairus. Kaip sakė mano pažįstama, „aš pavargau laukti stebuklo“. Todėl dabar labai renkuosi, ką pats noriu teatre žiūrėti… Teigiamų atsiliepimų spaudoje nebeužtenka.
– Kodėl pasirinkote šią E-E. Šmito pjesę? Ar jo kūryboje radote tai, kas rezonuoja su Jūsų kaip režisieriaus pasaulėžiūra?
– Kadaise šią pjesę aptiko aktorė Daiva Stubraitė. Kauno dramos teatro Mažojoje salėje ji vaidino kartu su Gintaru Adomaičiu. Gintarui pasitraukus iš teatro, spektaklis mirė. Senokai bendrauju su Vilniaus senojo teatro aktore Inga Maškarina. Ji labai talentinga.
Gaila, kad metai bėga, o vertingų vaidmenų aktorė negauna. Ši pjesė labai sudėtinga emociniu požiūriu. Manau, kad šiuo metu tik Inga gali ją įveikti. Man patinka J. Miltinio vienai aktorei pasakyta mintis: „Tu – moteris, tu ir vaidink, aš nežinau, kaip…“
Taip pat norėjau, kad kartu vaidintų geras vyriškų vaidmenų kūrėjas. Pakviečiau aktorių Vidmantą Fijalkauską. Jis filmavosi mano televizijos projektuose.
Kiekvienas naujas spektaklis – kaip kelionė per džiungles. Kur kelionė nuves, nelabai žinai. Vidmantas – kūrybingas aktorius, J. Vaitkaus mokinys, mėgstantis ekscentrišką teatrą.
Dabartiniame teatre aktoriai tampa ryškesni. Aktoriai neretai galvoja, kad tekstas viską pasakys, „padirbs“ už vaidinantįjį. Taip nėra.
Kokie veikėjų santykiai, kas tarp jų vyksta, turi būti aišku ir be žodžių. Yra spektaklių, kuriuose daug masinių scenų, šokių, dainų. O aš noriu matyti personažą, gilintis į žmogų, grįžti prie jo sielos. Ne autoriai man įdomiausi, o aktoriai.
– Kaip apibrėžtumėte spektaklio žanrą?
– Žmogiškųjų santykių drama. Pats pjesės pavadinimas „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ sufleruoja – gilinsimės į mažus nusikaltimus, to mūsų kasdienio, tikrojo gyvenimo atspindžius.
– Jūsų režisuotą spektaklį „Madam Rubinštein“ Vilniaus senojo teatro žiūrovai labai mėgsta. Ar naujasis spektaklis atlieps jų lūkesčius?
– Naujasis spektaklis nedubliuos „Madam Rubinštein“ lengvumo, komizmo. Spektaklis nebus ankstesniojo tęsinys.
– „Madam Rubinštein“ aistringai bendrauja su žiūrovais, yra energetiškai aktyvus. O kaip žiūrovų dėmesį pavyks išlaikyti dviem aktoriams?
– Pažiūrėsime. Kurti spektaklį su keliais aktoriais labai įdomu. Du aktoriai – tai ir labai mažai, ir labai daug. Mažai, nes jiems nėra kur pasislėpti, jie – kaip ant delno, nėra nė sekundės atokvėpio – visą laiką žiūrovo akiratyje.
Daug, nes aktorius gali naudotis vos pastebimais niuansais: balso tembru, žvilgsniais, šypsniu lūpų kamputyje. Aktoriui dėl žiūrovų dėmesio nereikia kovoti beatodairiškai – jis beveik neturi konkurentų. Tačiau išlaikyti dėmesį per visą spektaklį reikia nežmoniškų pastangų.
– Papasakokite apie sprendimą „Smulkiuose vedybiniuose nusikaltimuose“ panaudoti mus per anksti palikusio kompozitoriaus Fausto Latėno kurtą muziką.
– Kompozitorius Faustas Latėnas sakydavo: „Padaryk geriau, jei atrodo, kad galima geriau padaryti.“ Pasitelkiau F. Latėno muziką, kuri skambėjo 2008 metais mano režisuotame spektaklyje Kauno teatre. Su Faustu esame beveik giminės – buvau jo sūnaus krikštatėviu.
O Faustas – mano vyriausios dukters krikšto tėvas. Kartu sutikdavome Naujuosius metus, bendravome nuo to laiko, kai kūriau diplominį filmą „Greičio dievas“, kuriame vaidino Algis Latėnas. Faustas buvo labai nešnekus. Kartu praleisdavome nemažai laiko, bet taip ir nepasikalbėdavome.
Mano tėvas kažkada iš užsienio parvežė diską, kuriame skambėjo Michelio Legrando Ta pati viena muzikinė tema maršo, valso ritmu. Paprašiau ir panašiu principu Faustas kūrė muziką mano filmams, pradedant „Mano mažytė žmona“.
– Kokias užduotis skyrėte dailininkui Sergejui Bokului (Bocullo)?
– Veiksmas vyksta vienoje erdvėje – kambaryje. Nesinorėjo nukrypti į buitį. Atsisakėme vaizduoti sienas. Apskritai, pasakojame apie vyrą ir moterį. Jie privalo žmoniją ginti į priekį, iš jų bendrabūvio gimsta vaikai. Kostiumų dailininkei teliko atspindėti 1970-uosius.
– Kaip perteikiate pjesėje ryškią „melo“ ir „tiesos ieškojimo“ temą? Ar žiūrovams paliekate erdvės „tiesą“ ir „melą“ interpretuoti savaip?
– Ši tema labai aštri Rusijoje, kur aš mokiausi. Ten vyrauja požiūris, kad tiesa yra viena. Mąstoma maždaug taip: „Jei aš žinau tiesą, esu Dievas ir man galima viskas“… Bet tiesų yra daug. Kiek žmonių – tiek tiesų. Todėl ir vyksta konfliktai. Reikalinga tolerancija, pagarba kitam žmogui.
– O jei žiūrovai pasidalins į dvi dalis – vieni palaikys Lizos tiesą, kiti – Žilio?
– Duok Dieve. Reikia mokytis pripažinti kito tiesą. Kitokią. Arba diskutuoti, nenaudojant jėgos ir prievartos.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
Daugiau apie spektaklį: čia.
