Šiandien Jonas Šliūpas (1861–1944) dažnai nustumiamas į Lietuvos istorijas paraštes kaip bekompromisė, drąsi, nepalanki tuometinei valdžiai asmenybė, nors savo laikmetį pralenkusiais sumanymais, pamąstymais politinius varžovus jis dažnai palikdavo užnugaryje.
J. Šliūpas buvo labai darbingas kūrėjas – paliko daugiau kaip 70 knygų, šūsnį vertimų, nepaprastai daug publicistikos. Jis rašė istorijos, literatūros istorijos, literatūros kritikos, filosofijos, sociologijos, etikos, estetikos, politikos ir kitais klausimais.
Ne kartą buvo pavadintas XIX amžiaus milžinu – kaip didelės erudicijos, veržli, stiprios valios asmenybė. Daugiau nei 30 metų gyvenęs Amerikoje, J. Šliūpas po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į nepriklausomą Lietuvą, įsikūrė Kaune. Po žmonos Liudvikos mirties antrą kartą vedė savo tarnaitę, palangiškę Grasildą.
Paskutinius keturiolika savo gyvenimo metų gyvenęs Palangoje, J. Šliūpas su nostalgija yra sakęs: „Amerikoje yra likusi dalis mano širdies, mano įspaustos joje pėdos.“
Ne per seniausiai iš Amerikos grįžau ir aš, kur praleidau daugiau nei tris savaites. Per šį laiką aplankiau daugybę įvairių vietų, miestų, o beveik keturiasdešimties mano aplankytų valstybių sąrašą papildė naujos – Jungtinės Amerikos Valstijos, egzotiškosios Karibų jūros šalys: Dominikos Respublika, Puerto Rikas, Bahamos.
Šį kartą atostogos man netikėtai virto ir darbostogomis, nes labai norėjosi aplankyti su pirmojo Palangos burmistro J. Šliūpo veikla ir apskritai su šia asmenybe susijusias vietas Niujorke, Čikagoje. Prisidedant Lietuvos nacionaliniam muziejui esu parašęs knygą „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“.
Tad norėjosi pamatyti, kokie šios išskirtinės asmenybės pėdsakai išlikę ne tik Palangoje, bet ir Amerikoje.
Jonas Šliūpas emigruoja už Atlanto
Svarbu ir ypač įdomu prisiminti, kaip šis lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, patriotas atsidūrė už Atlanto, kokios aplinkybės lėmė jo pasitraukimą.
J. Šliūpui redaguojant pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“ (Auszra; ėjo 1883–1886 metais) teko ne kartą bėgti, keisti gyvenamąją vietą. Laisvamaniškų pažiūrų, nevengiantis kritikuoti kunigų redaktorius netruko sulaukti valdžios dėmesio: padirbėjęs mažiau nei metus gavo pranešimą per 14 dienų išvykti iš Prūsijos.
Nepaklusus grėsė rimti nemalonumai. Užsitraukusio jau antros šalies valdžios nemalonę J. Šliūpo žvilgsnis nukrypo į tolimąją Ameriką. Prieš pasitraukdamas jis nuvyko į Mintaują (dabar Jelgava, Latvija), kur susitiko su mokyklos laikų simpatija bajoraite Liudvika Malinauskaite.
Per šį apsilankymą Mintaujoje Jonas su Liudvika parengė vieną pirmųjų abėcėlių lietuvių kalba pavadinimu „Abecėla ir taip mokintuvė dėl vaikų“. Šią knygą Jurgis Mikšas išleido 1885 metais Tilžėje net 5000 egzempliorių tiražu.
1884 m. balandžio 8 d. Jonas ir Liudvika Mintaujoje susižiedavo. Liudvika savo sužadėtiniui paskolino pinigų kelionei į Ameriką. Jiedu sutarė, kad Liudvika atvyks pas jį, kai atsiųs jai „šipkartę“ (laivakortę). Bet tai užtruko net pusantrų metų… J. Šliūpo kelionė buvo ilga, su daugybe įvairių nuotykių bei netikėtumų.
Iš pradžių po sužadėtuvių jis nesėkmingai traukiniu keliavo iš Mintaujos į Liepoją, dėl suklastotų dokumentų teko grįžti į Mintaują. Kiek vėliau arkliais atsigavo į Palangą, iš ten į Nemirsetą, nuo kurios slapta laiveliu plaukė link Prūsijos.
Po to keliavo traukiniu per Įsrutį į Berlyną, o iš ten atvykęs į Hamburgą laivu „Polinezija“ (Polynesia) išplaukė į Ameriką. Naudojantis šiuolaikinėmis keliavimo galimybėmis, turbūt sunku ir įsivaizduoti, kiek tokia kelionė galėjo trukti ir kiek reikėdavo išeikvoti jėgų, norint pasiekti tuo metu „imigrantų rojumi“ vadintą Ameriką.
Mano kelionė į JAV iš Danijos truko vos 8 valandas. Skridau iš Palangos į Kopenhagą, o iš ten tiesiogiai į Niujorką.
Kaip rašoma vyriausios Šliūpų dukros Aldonos atsiminimuose, Liudvikos giminės priešinosi tam, kad ji vyktų į Ameriką ir tekėtų už laisvamanio J. Šliūpo, bet į Ameriką ji vis dėlto išvyko. 1885 m. rugsėjį išplaukė iš Stokholmo į Niujorką. Jos kelionė taip pat buvo varginanti ir truko net dvi savaites.
Tų pačių metų rugsėjo 30 d. Jonas ir Liudvika susituokė Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje (angl. „Church of Our Lady of Sorrows“) Niujorke, kuri tuo metu priklausė vokiečiams kapucinams. Ši bažnyčia išlikusi, gyvuoja ir aktyviai atlieka savo funkcijas.
Ją galima rasti pačiame Niujorke, rytinėje žemutinio Manhatano dalyje. Nors įkurta 1867 metais, dabar atrodo kuklokai, bet yra išlaikiusi renesanso ir bizantiškojo stiliaus architektūros bruožų. Abu Šliūpai yra ne kartą dalyvavę įvairiuose susibūrimuose, susirinkimuose, kurie vykdavo šioje bažnyčioje.
Įdomi detalė ir ta, jog yra išsaugoti J. Šliūpo sužieduotuvių ir santuokos žiedai. J. Šliūpas pasipiršdamas savo sužadėtinei padovanojo žiedą su išgraviruota data ir užrašu „Mylėk mane“.
Ant išsaugoto antrojo žiedo išgraviruota jų vestuvių data bei jausmingas užrašas „Jonelis – Liudytei“. Šie žiedai dabar saugomi Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyve, Šiauliuose.
JAV sukūręs šeimą J. Šliūpas, gyvenimo negandų vejamas ir keliaudamas iš vienos valstijos į kitą, pragyveno čia net keturis dešimtmečius. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Skrantono mieste (Pensilvanija), o jo statytas namas ten išsilaikęs iki šių dienų.
Verta pažymėti ir tai, jog J. Šliūpo biografija gausi pirmais kartais Lietuvos ir išeivijos istorijoje: redagavo pirmąjį lietuvišką mėnraštį „Aušra“, parašė vieną pirmųjų abėcėlių vaikams lietuvių kalba, parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją, jis yra pirmasis lietuvis, Amerikoje baigęs medicinos mokslus, pirmasis Palangos burmistras.
Anot Juozo Jakšto, J. Šliūpas buvo pirmas lietuvis, „įsiterpęs į Amerikos Senatą ir iš jo tribūnos per rastą tarpininką iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės reikalą“. Nors, kaip yra sakęs J. Šliūpo jauniausias sūnus Vytautas Jonas, „jo gyvenime svarbiausia buvo ne pirmuoju būti, o dirbti iš esmės, tai, ko labiausiai reikia Lietuvai“.
Vienas energingiausių aktyvistų tarp Amerikos lietuvių
J. Šliūpo atvykimas į Jungtines Amerikos Valstijas susijęs su lietuvių tautiniu atgimimu, taip pat su pačiu gyvybingiausiu bei karingiausiu laikotarpiu tarp lietuvių emigrantų.
Jo veikla išeivijoje apima nuo tautinės parapijos steigimon sumanymo iki laisvamaniškos kovos prieš katalikų kunigus, taip pat ypač svarbus jo vaidmuo steigiant ir įkuriant įvairias organizacijas. Niujorke lankiausi bene seniausioje lietuvių organizacijoje pasaulyje – „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ (SLA; angl. „Lithuanian Alliance of America“).
Pačioje Niujorko širdyje, Manhatane, stovi pastatas, saugantis informaciją apie kone 100 tūkstančių lietuvių. Vietos lietuviai jį vadina didžiausiu mūsų protėvių archyvu, o oficialiai tai daugiau nei 130 metų veikiantis „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“.
Dar 1886 metais jį drauge su bendražygiais įkūrė Jonas Šliūpas. Iš pradžių ši organizacija veikė kaip draudimo bendrovė, kuri mokėjo išmokas, mirus lietuviams darbininkams. Šio namo rūsyje dabar yra saugomas SLA rankraščių, spaudos ir oficialių dokumentų archyvas ir dalis bibliotekos.
Čia išsaugoti ir išskirtini čekiai – aukos Lietuvos laisvei. Čia anksčiau veikusioje spaustuvėje leistas laikraštis „Tėvynė“, kuris leidžiamas net iki šių dienų. Saugomose asmenų bylose ir dokumentuose išlikę įrašai apie žmogaus gimimo vietą ir datą Lietuvoje, imigracijos istorija, mirties data ir vieta, duomenys apie išmoką atsiėmusius artimuosius.
Taip pat pastate veikia Susivienijimo raštinė, galerija „307SLA Artspace“. Neįtikėtina, bet organizacija išsilaikė iki šių dienų. Dabar tai visuomeninė kultūrinė organizacija, priklausanti Amerikos lietuvių tarybai.
SLA būstinę Niujorko valdžia buvo pasiryžusi nugriauti, tačiau Amerikos lietuvių pastangomis 2022 metais pastatas įtrauktas į JAV Nacionalinių istorinių vietų registrą.
Šis istorinio paveldo žymuo yra svarbus pripažinimas, kad lietuviai daugiau kaip šimtą metų išlaikė bendruomenės pastangomis įsigytą pastatą, restauravo ir atkūrė jo istorinį įvaizdį bei toliau puoselėja Niujorko daugiakultūrį palikimą.
Tokios lentelės Niujorke puošia „Empire State Building“ pastatą, „Chrysler Building“ pastatą ir kitas istorines vietas.
Amžino poilsio vieta ne Palanga, bet Čikaga
J. Šliūpo ir jo antrosios žmonos, palangiškės Grasildos Grauslytės amžino poilsio vieta neabejotinai turėjo būti Palanga, tačiau neišvengiami istorijos ir likimo vingiai nulėmė ką kita.
Radau, kad Palangos miesto civilinėse kapinėse palaidota visa Grauslių šeima: Grasildos seserys Morta, Barbora, Petronėlė su šeimomis. Taip pat Palangoje palaidoti J. Šliūpo uošviai Petras Grauslys ir Petronėlė Grauslienė, o jų jauniausios dukros kapo nėra.
Grasildos pasitraukimo iš Lietuvos istorija ypač jautri ir skaudi. Artinantis antrajai sovietų okupacijai, 1944 metų spalį su vyru, sūnumi Vytautu ir Mauragių šeima iš Palangos per Kretingą teko trauktis į Vakarus. Atsisveikinimas su giminaičiais buvo jaudinantis ir su ašaromis akyse.
Viso turto su savimi į lagaminą pasiimti negalėjo – tik brangiausius daiktus. Grasilda kiek galėjo buities daiktų perdavė giminaičiams, o dalį turto prieš išvykimą pardavinėjo kaimynams savo namų kieme. Vertingesnius daiktus, kaip rašė Aleksandras Mauragis, su J. Šliūpu naktį užkasė jų sodybos teritorijoje.
Šliūpų šeima tikėjo, kad karas greit baigsis ir visi drauge grįš į savo namus Palangoje. Nežinoma, ar šis lobis buvo rastas, prieš atidarant muziejų, o gal vis dar slepiasi po žeme?
Didžiausias smūgis šioje pasitraukimo istorijoje dar laukė. Po ilgos kelionės į Brėgencą (Austrija) išvargęs J. Šliūpas buvo pakviestas atvykti į Berlyną. Čia per radiją jis turėjo sakyti kalbą Amerikos lietuviams, tačiau ištikus širdies priepuoliui lapkričio 6 d. mirė. 2024 metais minimos 80-osios jo mirties metinės.
Atostogų metu Amerikoje aplankiau ir Ilinojaus valstiją, trečią pagal dydį JAV miestą – Čikagą, kuri daugiau nei šimtmetį išlieka vienu svarbiausių lietuvių kultūros centrų visame pasaulyje. Čia iki šiol yra išsilaikiusi didžiausia lietuvių bendruomenė užsienyje.
Pirmoji mano aplankyta vieta Čikagoje – Lietuvių tautinės kapinės. Jos įkurtos 1911 metais ir užima 16 ha plotą. Čia palaidota ne viena žymi, Lietuvai nusipelniusi asmenybė. Ir vienas iš svarbiausių ir iškiliausių asmenų, palaidotų šiose kapinėse – pirmasis Palangos burmistras Jonas Šliūpas.
Mirus Berlyne, jo noru palaikai buvo kremuoti. Žmona Grasilda ir sūnus Vytautas Jonas urną 1948 metais palaidojo Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.
Toje pačioje kapavietėje amžino poilsio 1976-aisiais atgulė ir žmona Grasilda Grauslytė-Šliūpienė. Tiesa, rinkdamas medžiagą knygai „Jono Šliūpo ženklai Palangoje. Kelionė po kurortą“ Palangos bažnyčios metrikų knygose aptikau, kad Grasilda gimė ne 1899 m., bet 1893 m. ir buvo 32 metais (iki šiol manyta, kad skirtumas buvo 38 metai) jaunesnė už savo vyrą Joną Šliūpą.
Vis dėlto ant jos antkapinio paminklo nurodyta gimimo data – 1899 metų sausio 12 diena, nors turėtų būti 1893 metai.
Visai netoli palaidota J. Šliūpo pirmoji dukra gydytoja Aldona Šliūpaitė (1886–1980) ir jauniausias sūnus inžinierius Vytautas Jonas Šliūpas (1930–2017) su žmona Vanda Liuda Fabijonavičiūte-Šliūpiene (1932–2017).
A. Šliūpaitės paminklas su lietuviška simbolika, o V. Šliūpo paminklas papuoštas gintarine kompozicija, primenančia Palangos kurortą. Nors Vytautas ir Vanda Šliūpai mirė prieš septynerius metus, tačiau ant paminklo vis dar nėra iškaltų mirties datų. Šliūpų šeimos kapavietę papuošiau Palangos miesto ir Žemaitijos simbolika.
Lankantis šiose kapinėse galima aplankyti ir buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus (1866–1950) paminklą (palaikai pervežti į Lietuvą 1994 m.); čia palaidotas Čikagos lietuvių laikraščio „Lietuva“ redaktorius Juozas Adomaitis-Šernas (1859–1922); žurnalistas, teisininkas, Lietuvos ir JAV lietuvių politinis, kultūros veikėjas dr. Pijus Grigaitis (1883–1969); JAV lietuvių visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas Juozas Bačiūnas (1893–1969); rašytojas Marius Katiliškis (1914–1980) ir poetė Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) (1927–2013).
Nors Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka (1858–1899) nėra gyvenęs Amerikoje, jam pagerbti kapinėse yra pastatytas paminklas. Trims šimtams tūkstančių lietuvių, sovietinės okupacijos metais iš tėvynės ištremtų į Sibirą, atminti kapinėse pastatytas nerūdijančio plieno koplytstulpis su lietuviška simbolika.
Išskirtiniai atradimai ir dovanos iš Amerikos Lietuvos nacionaliniam muziejui
J. Šliūpas nugyveno ilgą gyvenimą, vadovaudamasis paprastu principu, apie kurį pasakė irgi paprastai: „Gyvenau taip, kaip mokėjau ir galėjau, visuomet siekdamas tam tikro idealo.“
Už nuopelnus Lietuvai buvo dukart (1928 ir 1936 metais) apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 metais „Aušrininkų“ serijoje išleistas pašto ženklas su jo atvaizdu, tais pačiais metais apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu.
Įvertintas ir jo indėlis į mokslą ir kultūrą: suteikti medicinos (1923), humanitarinių (1923) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaro vardai.
Gyvendamas Palangoje, J. Šliūpas į Ameriką su šeima vyko du kartus – 1936 ir 1939 metais. Visų įdomiausias faktas tas, kad sužinojau, jog yra išlikusi videojuosta, kurioje užfiksuota, kaip J. Šliūpas su šeima lankosi Čikagoje.
Neįtikėtina, bet tai jau antroji rasta kino juosta, kurioje nufilmuotas Palangos burmistras. Pirmoji kino juosta įamžina 1930 metų įvykius Palangoje, joje užfiksuota J. Šliūpo sakoma kalba. Labai džiaugiuosi, kad tokiais atradimais bus galima praturtinti jau 35-erius metus skaičiuojančio Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus parodą.
Lankydamasis Lietuvių tautinėse kapinėse, nejučia užsukau ir į administracijos pastatą, kuriame sutikau šių kapinių pirmininką Leoną Putrių.
Susipažinome, pabendravome ir netikėtai gavau dovaną Lietuvos nacionaliniam muziejui – 1936 metų originalų, įrėmintą Jono Šliūpo portretą, kurį su malonumu parsigabenau į Palangą. Pasirodo, L. Putriaus tėvas yra kilęs iš Žemaitijos, iš Kretingos. Padėkojau L. Putriui už dovaną ir pažintį.
Teko pasilikti ir daugiau vietos savo lagamine, nes Niujorke nuo „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ Lietuvos nacionaliniam muziejui buvo perduotos ypatingos dovanos – originalus organizacijos auksinės sukakties albumas, išleistas 1936 metais, SLA istorijos ir veiklos knyga, keletas naujų laikraščio „Tėvynė“ egzempliorių. Šie eksponatai papildys kuriamą Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus parodą.
Autorius yra Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus vadybininkas, istorikas
