V. Sinica. Partijos aukščiau valstybės

Šiomis dienomis kaip reta kada ant partinių interesų aukuro ir nevaldomų vidinių galios kovų yra sistemingai aukojami Lietuvos interesai. Opozicija išnaudoja savo jau ne vieną kartą taikytus metodus vidinei kovai socdemams susilpninti. Socdemai dar metų pradžioje darė tą patį konservatoriams. Tikslas pateisina priemones. Žemaitaitis vietoje to, kad kuo labiau neutralizuotų skandalą, jį vis labiau kursto. LSDP – prieš tai tuščiai prisižadėję, su kuo eis ar neis į koalicijas – dabar yra visiški situacijos įkaitai.

Skandalas nėra tuščioje vietoje, Žemaitaitis davė jam pagrindo, bet eskalavimas buvo jau nueinančių valdančiųjų darbas. Surengti du spektaklio etapai – prieš metus ir šį rudenį. Prieš metus sukurtas antisemitizmo skandalas nacionaliniu mastu. Lietuvos politikoje yra mažai dalykų, geresnių rinkimams už buvimą „Landsbergių susidorojimo auka“.

Žemaitaičiui ta garbė buvo įtikinamai padovanota ir jis ja meistriškai pasinaudojo. Kankinys išvedė savo sąrašą, tuo pačiu atimdamas balsus pagrinde tikrai ne iš TS-LKD, o iš vadinamųjų kairiųjų partijų ir galiausiai tapdamas vienu esminių žaidėjų naujame Seime. Beje, prof. Radžvilas dar gerokai prieš rinkimus prognozavo visą šią eigą ir suinteresuotas puses. To niekada nebūtų įvykę, jeigu Žemaitaičio pasisakymai būtų buvę palikti tuo, kuo ir yra – neatsakingu populiarumo vaikymusi.

Pažvelkime iš eilės. Ne kartą sakiau, kad laikau Žemaitaitį populistu, o ne antisemitu. Konstitucinio Teismo sprendimas jo atžvilgiu politizuotas, o skandalas dirbtinai išpūstas dar pernai. Populistas Žemaitaitis ta prasme, kad jo pažiūros keičiasi, pasisakymai net toje pačioje laidoje prieštarauja tarpusavyje, kokių nors įsipareigojimų vienai tiesai sunku pastebėti.

Bet skandalu paversti jo pasisakymai nėra antisemitizmas. Jo teiginiai apie Izraelio premjero vykdomą genocidą Gazoje man visiškai nepriimtini, bet niekaip nereiškia neapykantos žydų tautai. Daugybė šalių ir viešų asmenų pasaulyje užėmė tokią pačią poziciją, skundė Izraelio premjerą tarptautiniams teismams.

Skandalas sukurtas sąmoningu ir kryptingu veikimu

Toliau, Žemaitaičio teiginiai apie žydų tautybės NKVD bendradarbius, vykdžiusius nusikaltimus prieš lietuvių tautą, ne tik ne antisemitiniai, bet ir faktiškai teisingi. Nachmanas Dušanskis ir absoliutus neteisingumas, kai Izraelis priglaudė šį nusikaltėlį nuo teisingumo, ilgai apsigyveno lietuvių kolektyvinėje sąmonėje ir yra tobulas to pavyzdys. Nutylėjimai nieko nesprendžia, nors galima ginčytis, ar ne geriau kartais apie kai ką ir patylėti.

Galiausia skaičiuotė apie žyduką ir pagaliuką yra antisemitinė, bet ji yra mūsų tautosakos dalis, o ne Žemaitaičio autorystė. Cituoti tegu ir neskoningą etninės kultūros elementą yra toli iki tarptautinio antisemitizmo skandalo. Bet skandalas vis tiek buvo sukurtas sąmoningu ir kryptingu veikimu.

Antrasis etapas įvyko šį rudenį, tą patį skandalą paverčiant jau tarptautiniu. Iš vieno politiko, tegu ir partijos pirmininko, aštrių pasisakymų išpūsta ne tik iki jo paties, iki visos jo partijos, bet dabar ir visos ją priėmusios valdančiosios koalicijos tariamo antisemitizmo.

Trūksta tik pačią Lietuvą paskelbti antisemitine, kaip ne kartą jau darė odioziniai žydų tautos atstovai. Tai loginis absurdas ir tą suprantame visi, kam akių netemdo neapykanta šių rinkimų rezultatams. Jeigu ir galima kalbėti apie ko nors antisemitizmą, tai apie Žemaitaičio asmeniškai. Bet ir jis labai abejotinas. Partiją ar juo labiau koaliciją vadinti antisemitine yra absurdas. Vadinti ją taip visame pasaulyje ir naudotis pažintimis garsinant šį pasakojimą – antivalstybinis veikimas.

Stebina, kad Paluckas išdrįso tai taip ir įvardyti. Taip, iš tiesų, tai yra antivalstybinis veikimas. Normalu, kad partijos ir jų grupės kovoja. Bet šįkart oponentų koalicijos silpninimui pasitelkiamos visos priemonės, įskaitant ir Lietuvos diskreditavimą užsienyje. Nėra jokio sutapimo, kad tarptautinių skandalų kūrimo didmeistris Žygimantas Pavilionis tiek besipiktinusį JAV senatorių, tiek Lenkijos Senato narį vadina savo draugais. Draugai nenuvilia.

Statyčiau pinigus, kad jų vieši laiškais atsirado ne be Žygimanto tiesiogiai ar per tarpininkus atkreipto dėmesio, nors jis pats tai neigia. Patys sukelia užsienio reakcijas, tada patys jomis mojuodami rėkia, kokia gėda užtraukta Lietuvai. Tikra tiesa, užtraukta. Ne be jūsų pagalbos.

Kadangi Lietuvai objektyviai užtraukta gėda, rūpestis dabar yra ją nuplauti. Visi šalies politikai kažkuria prasme yra ir tos šalies ambasadoriai pasaulyje. Matau per mažai susirūpinimo tą padaryti. Nueinantys valdantieji niekada nepripažins, kad išpūtė šį skandalą, tad jie iš principo ir negali jo slopinti. Jie iki paskutiniųjų apsimetinės, kad skandalas pagrįstas ir adekvataus masto. Naujieji valdantieji turėtų rūpintis labiausiai, nes tai liečia ir Lietuvos ir jų pačių reputaciją.

Tačiau tas pastangas kol kas matome, šiokias tokias tik iš socialdemokratų. Jų gerokai per mažai. Visais diplomatiniais kanalais mūsų partneriams turi būti išsamiai paaiškinta, kaip ir kodėl šis skandalas gimė, kokie tiksliai buvo Žemaitaičio pasisakymai ir jų kontekstas. Atstovams EP turėtų būti pats darbymetis.

Sunkioji dalis – tą iš esmės įmanoma padaryti tik Žemaitaičiui bendradarbiaujant. Jis turėtų rasti formą savo pozicijų išaiškinimui, kiek būtina, atsiribojimui ir naujam startui. Pasiprašyti laidos kokiame angliškame eteryje (jeigu gali laisvai kalbėti angliškai) ar bent paskelbti savo žodžius paaiškinantį ir nedviprasmiškas šiandienos pozicijas išsakantį tekstą „Politico“ ar panašiame leidinyje. ES ir NATO šalies valdančiosios koalicijos partneriui tas būtų įmanoma. Skandalas pagrindžia tokį poreikį.

Bet ne, vietoje to Žemaitaitis toliau rašinėja naujas skandalingas frazes socialiniuose tinkluose, po to pats jas trina, partijos kolegos priversti už jį atsiprašinėti, tuo tarpu jis kviečia degti žvakutes prof. Landsbergiui, lygina baubiančius protestuotojus su savo auginamais elniais ir taip toliau.

Mums, stebintiems šį procesą turėtų rūpėti, kaip pasaulio akyse atrodo Lietuva. Ir tuo požiūriu Žemaitaičio elgesys problemą gilina, ne sprendžia. Kažkokie smulkūs jo motyvai, kurių nepavyksta išskaityti, verčia jį ir dabar kelti kitus tikslus aukščiau valstybės įvaizdžio ir saugumo garantijų.

Nes nepažiūrėkime nerimtai. Visa ši istorija gali turėti pasekmių ir mūsų saugumo garantijoms. Vakaruose kylant antisemitizmo bangai, JAV prezidentu tapus Trampui ir niekur nedingus istorinėms aplinkybėms yra daug priežasčių į šiuos naujajai Lietuvos valdžiai metamus kaltinimus žiūrėti labai rimtai.

Tie kaltinimai turi būti paneigti ir išsklaidyti, problemos mastas paaiškintas, o abejonės baigtis. Tačiau naujoji opozicija juos džiaugsmingai kursto, kaip tą savo naujais pasisakymais daro ir kaltinamasis politikas.

Visa tai galima apibendrinti gana paprastai: partijos mieliau rūpinasi savo nei Lietuvos interesais. Žaidžiama smėlio dėžėje, nežiūrint didesnio paveikslo. Lietuva pasirinko per rinkimus. Pusė pasirinko nieko nesirinkti. Kiti pasirinko socialdemokratus ir jų būsimus partnerius, dar daugiau, pavedė socialdemokratams – niekam kitam, o tik jiems – tuos koalicijos partnerius pasirinkti.

Jokie socialdemokratai Briuselyje ar Berlyne, joks Pavilionis ar Šimonytė negali aiškinti LSDP, su kuo valdyti Lietuvą. Nepatenkinti žmonės gali protestuoti ir tai labai sveika visuomenei bei demokratijai. Protestams per šias porinkimines savaites buvo pagrindo. Bet net piliečiai, jeigu gerbia rinkimus, negali nurodyti, su kuo sudaryti koaliciją. Kad ir kokie procesai vyks Lietuvoje, visų ją atstovaujančiųjų pareiga yra pasaulio akyse šį skandalą nuslopinti, o ne kurstyti.

Iš to ir pažinsime politikus. Kurie valstybės, o kurie tik partijos.

Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas