Lapkričio 5 d. eidama 90-uosius metus, mirė įžymi lietuvių tautosakininkė, viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos tyrinėtojų, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Bronislava Kerbelytė (1935–2024). Jos indėlis į lietuvių tautosakos tyrinėjimus ir išsaugojimą yra neįkainojamas.
B. Kerbelytė gimė 1935 m. sausio 27 d. Rečionyse (Ukmergės r.). 1958 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą. 1989 m. tapo filologijos mokslų daktare.
1958–2000 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. pervadintas į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą). Nuo 1995 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Išskirtiniai pasiekimai
- Struktūrinė semantinė analizė: Kerbelytė sukūrė naujovišką struktūrinę semantinę folkloro tekstų analizės ir aprašymo metodiką, kuri leido giliau suprasti ir nagrinėti tautosakos kūrinius.
- Lietuvių tautosakos katalogavimas: Ji susistemino apie 85 000 lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių variantų, sukurdama neįkainojamą šaltinį būsimiems tyrinėtojams.
- Akademinės publikacijos: Išleido daugybę reikšmingų veikalų, tarp kurių „Lietuvių liaudies padavimai“ (1970), „Lietuvių liaudies pasakos“ (1978), „Gyvasis vanduo“ (1989), „Lietuvių liaudies anekdotai“ (1994), „Lietuvininkų žodis, su kitais“ (1995), „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999), „Lietuvių folkloro chrestomatija“ (1996), „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas“ (3 tomai, 1999–2002) ir „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“ (2011).
- Pedagoginė veikla: 1995–2009 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, kur 1999 m. tapo profesore, perduodama savo žinias naujoms tautosakininkų kartoms.
Tarptautinis pripažinimas ir įtaka
Bronislava Kerbelytė buvo Tarptautinės pasakojamojo folkloro tyrimų draugijos narė nuo 1989 m., o jos darbai sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Jos sukurta metodika ir tyrimai iki šiol daro didelę įtaką folkloro studijoms ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Poetas Vladas Braziūnas sužinojęs apie B. Kerbelytės mirtį savo Feisbuko puslapyje pasidalino prisiminimu iš studijų metų, iš anuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, iš VU kraštotyrininkų ramuvos laikų įsimintu įspūdingu epizodu kai viename iš ramuvos susitikimų, ar mokyme prieš ekspedicijas, B. Kerbelytė pasakojo „kaip prie jos, perskaičiusios pranešimą tarptautinėje konferencijoje (ar ne brolių Grimmų žemėje), kolegos tautosakos specialistai ėjo su neslepiamu pavydu prie jos kaip prie išskirtinės šalies atstovės: jiems kaip stebuklas atrodė, jog pas mus dar įmanoma užrašyti gyvosios tradicijos pavyzdžių – autentiškų pasakų, natūraliai tebeperduodamų iš lūpų į lūpas!.. Daugelyje Europos šalių pasakos jau seniai begyvavo – tik literatūrinės!..“
Tęstinis palikimas
B. Kerbelytės darbai ir toliau lieka reikšmingi šiuolaikiniams folkloro tyrimams. Jos sukurta metodika naudojama naujuose tyrimų projektuose, o jos parengti katalogai ir klasifikacijos sistemos išlieka nepakeičiamu įrankiu tautosakininkams ir kultūros tyrinėtojams.
Bronislavos Kerbelytės netektis yra didžiulis praradimas Lietuvos mokslui ir kultūrai. Jos darbai ne tik išsaugojo neįkainojamą lietuvių tautosakos paveldą, bet ir suteikė naujų įžvalgų apie mūsų tautos dvasinį turtą.
Kviečiame visus, besidominčius lietuvių tautosaka ir kultūra, prisiminti Bronislavą Kerbelytę skaitant jos darbus ir tęsiant jos pradėtus tyrimus. Jos palikimas išliks gyvas tol, kol mes vertinsime ir puoselėsime savo tautos žodinį paveldą.
