Lituanistinių švietimo įstaigų mokytojos: prisidedame prie Lietuvos išsaugojimo

Pasaulyje veikia daugiau nei 200 lituanistinio švietimo mokyklų, kuriose užsienyje gyvenantys lietuvių vaikai mokosi taisyklingai skaityti ir rašyti gimtąja kalba bei susipažįsta su Lietuvos kultūra, papročiais.

Tiesa, „Lietuvoje vis dar vyrauja pramanas, kad tokios mokyklos nėra rimtos švietimo įstaigos, o jose dirbantys mokytojai – neturi reikalingų žinių ir išsilavinimo“, ‒ pastebi Roberta Germosen, Oslo lituanistinėje mokykloje dirbanti mokytoja.

Moteris sako, kad priešingai – šiose mokyklose dirba savo darbą išmanantys, o svarbiausia – jam atsidavę mokytojai.

Jai pritaria ir Aistė Juozapavičiūtė, Dublino lituanistinės mokyklos mokytoja, kurios teigimu, tokiose mokyklose dirbantys mokytojai nuolat gerina savo žinias.

Pašnekovės dalijasi savo darbo ir gyvenimo užsienyje patirtimis bei atskleidžia, kodėl lituanistinės mokyklos Lietuvai yra itin reikalingos.

Pašnekovės sutinka, kad mokytojo darbas lituanistinėje švietimo įstaigoje – ne kiekvienam.

Priimant tokį sprendimą svarbu atsakyti pačiam sau, ar užteks energijos ir laiko, mat darbas dažniausiai yra savaitgaliais bei atostogų metu ir tikrai nesibaigia uždarius mokyklos duris.

„Šis darbas reikalauja daug laiko, energijos ir atsakomybės. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl skiriasi jo poreikiai, o mokytojas turi gebėti juos atliepti.

Be to, pamokoms reikia ruoštis po darbo, dažnai dirbti tenka ir tada, kai kiti ilsisi.

Atsimenu, vieną vasarą sulaukiau kolegės skambučio, kuri paklausė:

„Ar bent jau pradėjai atostogauti?“, o mums vasaros atostogos yra pats darbingiausias laikas, kai vaikai visą savo dėmesį gali skirti kokybiškam įsitraukimui, – pasakoja A. Juozapavičiūtė.

Nepaisant to, moterys sutaria, kad šiame darbe rado save ir jį dirba iš širdies bei didelės meilės. Joms svarbu ne tik perduoti lietuvišką kultūrą ir kalbą jaunajai kartai, bet ir puoselėti bendruomeniškumo jausmą tarp kolegių.

„Dublino 4 vėjų lituanistinėje mokykloje dirba apie 50 darbuotojų, ją lanko apie 250 vaikų.

Nors su kolegėmis esame labai skirtingos, bet palaikome viena kitą, glaudžiai bendradarbiaujame, o esant reikalui, nevengiame ir viršvalandžių.

Jaučiame ypatingą savo darbo prasmę, tad valandų tikrai neskaičiuojame.

Ši bendrystė labai suartina. Stipri bendruomenė padeda išlaikyti užsispyrimą, motyvaciją ir džiaugsmą, dirbant atsakingą darbą“, – sako A. Juozapavičiūtė.

Jai pritaria ir R. Germosen, kurios teigimu, darbas lituanistinėje mokykloje be kolegių sutarimo būtų gerokai sudėtingesnis:

„Mūsų mokyklą šiais metais lanko apie 80 mokinių, joje dirba 6 mokytojos.

Mokykla yra ne pelno siekianti organizacija, todėl mes pačios rašome projektus, ir mokome, rengiame įvairias mokyklos veiklas, rūpinamės mokyklos kasdienybe.

Be glaudaus ryšio su kolegėmis būtų sunku įgyvendinti šias užduotis.“

Tobulėjimas – būtinas

Tam, kad mokytojo darbas būtų atliktas kokybiškai, svarbu nuolat tobulėti – tuo tvirtai įsitikinusios abi pašnekovės.

Jos šiuo metu studijuoja pirmame Vilniaus kolegijos (VIKO) Pradinio ugdymo švietimo bakalauro studijų kurse.

Tai – studijų programa, skirta lituanistinio švietimo vykdytojams. Ją nuo 2023 m. lapkričio mėn. vykdo Nacionalinė švietimo agentūra kartu su projekto „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ partnere VIKO.

Šios studijos finansuojamos projekto lėšomis.

Pašnekovės pažymi, kad jų sprendimą mokytis lėmė ne tik noras tobulėti, bet ir suvokimas, kad švietimas yra nuolat besikeičianti sritis, tad kompetencijas būtina atnaujinti nuolatos.

„Mokytojo darbas reikalauja lanksčių sprendimų, nuolatinio savęs ugdymo ir gebėjimo prisitaikyti prie naujų iššūkių, todėl siekis įgyti naujų įrankių bei metodų yra neišvengiamas,“ – dalijasi R. Germosen.

„Man asmeniškai atrodė, kad dirbau apčiuopomis – trūko žinių ir įrankių. Dabar, studijuodama, galiu įvardyti kai kuriuos būdus, kuriuos, pasirodo, jau taikiau ir anksčiau, nors ir nesąmoningai.

Supratau, kad tuos pačius būdus galima taikyti įvairiais būdais, prisitaikant prie skirtingų padėčių. Studijų metu išmokau įvairių įrankių naudojimo ir būdų, būtinų valdyti klasę.

O svarbiausia – įgijau daugiau pasitikėjimo savimi“, – pasakoja A. Juozapavičiūtė.

Keičiasi požiūris

Mokytojos teigia, kad lituanistinių mokyklų veikla neapsiriboja vien tik lietuvių kalbos mokymu – jos prisideda prie gilesnio tautinės tapatybės išlaikymo ir visos mūsų šalies kultūros paveldo išsaugojimo užsienyje.

Todėl mokytojos džiaugiasi, kad Lietuvos požiūris į lituanistines mokyklas keičiasi, pripažįstama jų svarba ir didžiulis indėlis, išlaikant lietuvių bendruomenes užsienyje.

„Per pastaruosius 3–4 metus pastebėjome reikšmingus lietuvių tėvų požiūrio pokyčius į lituanistines mokyklas.

Atsirado daugiau pagarbos mokytojams ir jų atliekamam darbui, didesnis supratimas, kokia svarbi yra lietuvybės išsaugojimo misija.

Anksčiau tėvai manydavo, kad pakanka su vaikais kartais pasikalbėti lietuviškai, tačiau dabar vis dažniau supranta, kad nuoseklus ugdymas mokykloje yra būtinas.

Ilgą laiką užsienyje gyvenantys žmonės labiau supranta lietuviškos kultūros perdavimo savo vaikams svarbą“, – dalijasi A. Juozapavičiūtė.

Anot pašnekovių, prie besikeičiančio požiūrio stipriai prisidėjo ir Lietuvos institucijų parama.

2023 m. mokykloms užsienyje skirta beveik 1,6 mln. Eur., o 2024 metais – 1,7 mln. Eur. Tai leidžia mokykloms įsigyti kokybiškas šiuolaikines technologijas, įrankius ir kitas mokslams reikalingas priemones.

„Gautas finansavimas leidžia dirbti oriai, t. y. taikyti šiuolaikišką mokymą, rengti išvykas, dar stipriau bendradarbiauti su Lietuvos mokyklomis ir kitomis lituanistinėmis mokyklomis užsienio valstybėse.

Taip pat mes, Oslo lituanistinėje mokykloje, rengiame vaikus egzaminams Lietuvoje, todėl papildomi pinigai leidžia tai daryti profesionaliai, turint tam reikalingų priemonių“, – teigia R. Germosen.

Į užsienį atvedė skirtingos priežastys

Germosen jau besimokydama Kuršėnų gimnazijoje daug keliavo į užsienį su skirtingais projektais, o studijuodama universitete pasinaudojo „Work & Travel“ programa ir keliaudama sutiko savo vyrą iš Dominikos Respublikos, tad netrukus išsikraustė į užsienį visam laikui.

„Iš Lietuvos išvykau prieš 20 metų, teko gyventi Jungtinėje Karalystėje, Aliaskoje, Centrinėje Amerikoje, o šiuo metu su šeima esame apsistoję Norvegijoje.

Gimus dukrai nusprendžiau, kad leisiu ją į lituanistinę mokyklą tam, kad ji susipažintų su lietuvių kalba ir kultūra. Kai prieš trejus metus atvedžiau ją į tokią mokyklą Osle, man pasiūlė tapti jos mokytoja.

Sulaukiau stipraus ir kolegų, ir šeimos palaikymo, todėl priėmiau pasiūlymą ir tuo džiaugiuosi, nes tai yra mano pašaukimas“, – sako moteris.

Dublino 4 vėjų lituanistinės mokyklos mokytojos A. Juozapavičiūtės istorija kiek kitokia.

Ji drauge su vyru ilgai svarstė, kur gyventi Lietuvoje, o gavę kvietimą iš pažįstamo žmogaus atvykti į Airiją, nusprendė pabandyti gyvenimą svetur, ten ir liko.

„Stengiamės sąsajų su Lietuva nenutraukti, su vaikais grįžtame į Lietuvą vasaroti, kad jie žinotų, kur jų šaknys, kad susipažintų su Lietuvos kultūra“.

O mokytojauti Aistė pradėjo, kai pandemijos metu pamatė mokyklos direktoriaus skelbimą, jog yra ieškomi ne tik mokytojai, bet ir jų padėjėjai: „Nedrąsiai kėliau ranką, mat esu iš visai kitos srities.

Tačiau direktorius užtikrino, kad padėjėjoms nėra būtinas pedagoginis išsilavinimas. O viskas, ko reikia, tai tik noro mokytis iš jau patyrusių mokytojų ir kartu jiems padėti.

Taip iš nedrąsiai pakeltos rankos nėriau į pedagogikos sritį. Štai dabar ir studijuoju, ir turiu savo mažųjų mokinukų klasę”.

Projektas „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę  „Pirmiausia – mokytojas“, finansuojamas Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis.

Daugiau apie projektą: čia.